Kūčios yra pasirengimo Kalėdoms, šeimos santarvės diena, reiškianti savotišką išsivadavimą iš tamsiojo meto. Gruodžio 22-ąją šiaurės ašigalis labiausiai nukrypsta nuo saulės, todėl kelias dienas tęsiasi trumpiausias šviesus paros metas.
Nuo Kalėdų – gruodžio 25-osios – saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą, o dienos pradeda ilgėti.
Iki Kūčių būdavo stengiamasi grąžinti skolas, pabaigti svarbius darbus, užglaistyti visus per tuos metus kilusius nesutarimus. Kūčių dieną priimtina dirbti tik šventėms reikalingus ir kitus būtiniausius darbus (gaminti maistą, kūrenti pirtį, šerti gyvulius).
Nuo seno buvo draudžiama braukti linus, važiuoti į mišką, verpti (kitaip avys gali pasiligoti), malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai kitą vasarą esą sukels audringus debesis su kruša.
Tačiau tą dieną būtina kruopščiai išvalyti namus, pervilkti patalynę, prieš vakarienę išsimaudyti ir persirengti švariais drabužiais. Pagal tradicines apeigas, pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys.
Kalėdų išvakarėse, paskutinę advento dieną, buvo draudžiama valgyti, nebent ko nors sauso. Pasninkas negaliodavo tik vaikams, senoliams, nėščioms moterims ir pasiligojusiems žmonėms.
Soti Kūčių vakarienė, kurioje stengdavosi dalyvauti visi šeimos nariai, tradiciškai prasidėdavo įsižiebus Vakarinei žvaigždei, o jei dangų dengdavo debesys – šeimininkui pakvietus. Ši šventė vykdavo prie apeiginio stalo, ją lydėdavo apeigos, burtai ir aukos.
„Ne tiek svarbu būrimai ar kas yra ant stalo – svarbu, kad kaip galima susirinktų žmonės. Pavyzdžiui, danguje pasirodžiusi pirmoji Kalėdų žvaigždė lyg ir sujungia toli gyvenančius žmones. Tarkime, giminaičiai gyvena kur nors Airijoje, jie pamatę žvaigždę sėdasi prie stalo. Tai yra simbolinis susivienijimas Kūčių vakarą“, - teigia etnologė Gražina Kadžytė.
Vieninteliai tikime gyvuoju vandeniu
Pasak etnologo profesoriaus Liberto Klimkos, didžiausias Kalėdų stebuklas, kad vanduo šulinyje vidurnaktį tampa vynu. „Toks tikėjimas yra tik Lietuvoje. Tas vynas mūsų tautosakoje kažkada buvo gyvybės vandeniu, tik vėliau pavadintas „vynas žaliasai“. Niekur kitur Europoje tikėjimo gyvuoju vandeniu nėra“, - DELFI yra pasakojęs profesorius.
Be to, anot L. Klimkos, niekur kitur Europoje nėra kūčiukų. Jie Lietuvoje vadinti net 20 pavadinimų. Kažkada tai buvo apeiginė duonelė vėlėms pamaitinti. „Europa menkai Kūčias sureikšmina. Lietuvoje tai pati svarbiausia šeimos šventė. Kitur tai tik šventės išvakarės, o Lietuvoje visi papročiai, Kūčių valgiai – ikikrikščioniška tradicija“, - etnologas.
„Pas mus išlikęs archajiškas paprotys - avelių globa. Su avelėmis yra burtų, visos gruodžio mėnesio šventės atsižvelgia į aveles. Avelė – turbūt pirmas prijaukintas gyvulys, sakoma, kad jos buvo ir indoeuropiečių paplitimo po pasaulį priežastis – reikėjo ieškoti naujų ganyklų avims“, - kalbėjo L. Klimka.
Būtina paragauti visų patiekalų
Ruošiant stalą Kūčių vakarienei, ant jo plonu sluoksniu paskirstomas glėbelis smulkaus šieno (tai turi priminti, kad Jėzus gimė tvarte), o tuomet užtiesiama balta staltiesė. Stalą papuošdavo žvakėmis, eglių šakelėmis, kartais padėdavo nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Kūčių stalui netinka jokios žydinčios gėlės.
Prie stalo kviesdavo ne tik visus šeimos narius, bet ir samdinius, kaimynystėje gyvenančius bešeimius, mat tai ne tiek vakarienė, kiek šeimos apeiga, sustiprinanti artimus ryšius. Jei tais metais kuris nors šeimos narys mirė arba dėl rimtų priežasčių negali dalyvauti vakarienėje, jam paliekama tuščia vieta, padedama lėkštė. Dalis maisto būdavo aukojama vėlėms ir dievams.
Seniau ant Kūčių stalo turėję būti 9 skirtingi patiekalai, kurie ženklino senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę, vėliau pradėta gaminti 12 ar 13 patiekalų, simbolizuojančių mėnesius pagal Saulės ar Mėnulio kalendorių.
Ant Kūčių vakarienės stalo negali būti mėsiškų valgių, tik silkė, kūčiukai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba (kompotas), barščiai su grybais, žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona. Beje, mėsa nuo Kūčių vakarienės stalo dingo dėl katalikybės įtakos, ilgainiui ją pakeitė žuvis, ypač – vaisingumo simbolis lydeka. Kaimuose net buvo juokaujama, jog kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais apsės utėlės.
Seniau pagrindinis Kūčių patiekalas buvo „kūčia“, verdama iš įvairių virtų grūdų (kviečių, miežių, avižų, žirnių, rugių, pupų), kartais pasaldinta medumi. Graikiškai toks patiekalas vadinamas „kukkia“ ir kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad būtent iš šito žodžio galėjo kilti Kūčių pavadinimas. Kitur tvirtinama, kad šis pavadinimas, taip pat reiškiantis grūdų košę, atėjo iš gudų kalbos.
Prisimenant Adomą bei Ievą ir pirmąją nuodėmę, kai kuriose Lietuvos vietose ant Kūčių stalo buvo dedami obuoliai. Tokiu atveju jų po kąsnį suvalgoma vakarienės pradžioje, iškart po kalėdaičių laužymo. Šiuos laužant, reikia stengtis atlaužti kuo didesnį gabalą arba apsaugoti savąjį kalėdaitį, kitaip ateinantys metai gali būti prasti.
Kitus Kūčių valgius galima valgyti kokia nori tvarka, tik būtina paragauti visų patiekalų, kitaip esą galima nesulaukti kitų Kūčių.
Tradicijų žinovai siūlo per Kūčias skanauti tokį maistą, kuris Lietuvoje buvo valgomas ir seniau, o jūros gėrybes, šviežius vaisius ir daržoves, ypač egzotiškus, atgabentus iš kitų kraštų, pamiršti. Alkoholį raginama pakeisti vandeniu, namine gira, sultimis.
Pavalgius nueiti nuo stalo neskubama, mat kas pirmas atsikels kam nors nebaigus valgyti, esą pirmas ir mirs. Dar sėdėdami prie stalo lietuviai mėgdavo burtis.
Ne tik Kalėdų Senis ir dovanos, bet ir blizgančiais žaisliukais apkarstyta eglutė Lietuvoje net XX amžiaus pradžioje buvo gana neįprastas dalykas. Seniau lietuvių Kalėdų Senis, dar vadinamas Kalėda, namus lankydavo tarpušvenčiu iki Naujųjų metų. Jis vaizduodavo sudievintą prosenį ar žynį kalėdotoją, kuris sveikinimais bei giesmėmis užkalbinėjo būsimą derlių, aukojo namų dievams.
Tačiau jau tuomet vaikai dovanas turėdavo „užsidirbti“ ar eilėraščiu, ar daina, ar šokiu. Po dovanų dalybų suaugusieji būtinai važiuodavo į Piemenėlių (ar Bernelių) mišias.
Seniau eglės šakomis būdavo puošiamos namų durys iš lauko pusės. Saulei grįžtant eglei, kuri simbolizuoja žalią vasarą, buvo priskiriama magiška galia. Riešutai, kuriais mėgdavo puošti šias šakas, reiškė vaisingumą, gausesnį derlių.