„Svarbiausia, kad atsirado aiškumas, - DELFI sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. - Aiškiai pasisakyta, kad Seimo rezoliucija nepaneigia karo prievolės, bet ją galima atlikti kitais būdais."
Viena iš kreipimosi į KT iniciatorių teigė kritikavusi ne tiek sprendimą atsisakyti šauktinių kariuomenės, kiek paliktą spragą. Mat sustabdydami jaunuolių šaukimą į kariuomenę, politikai nepasiūlė kitų būdų, kaip atlikti karo prievolę ir pasirengti valstybės gynybai. Anot R. Juknevičienės, konservatorių-krikdemų siūlymas rengti kelių savaičių kursus atitinka KT nutarimą.
„Ne esmė, profesionali ar šauktinių kariuomenė bus. Svarbiausia, kad nebekiltų ginčų ir būtų aišku, jog kitos formos parengti piliečius krašto gynybai taip pat galimos", - pažymėjo ministrė.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas taip pat atkreipė dėmesį į būtinybę sudaryti teisines prielaidas vykdyti Konstitucijos nuostatas dėl dalyvavimo valstybės gynyboje.
„Nėra taip, kad absoliučiai eliminuojama šita tarnybos rūšis, kai į pradinį apmokymą žmonės buvo šaukiami privalomai. Tarnyba gali būti vykdoma savanoriškai, ji gali būti mažesnės trukmės. Galima rinktis iš įvairių būdų. Bet vykdant karinius uždavinius reikalingas didesnis rezervas", - kalbėjo parlamentaras.
Jis pats pasisako už minimalios trukmės karinius kursus, per kuriuos būtų galima išmokti elgesio su ginklu, buvimo būryje ir pan. pagrindų. Tačiau A. Anušauskas pripažino, kad tokius kursus vargu ar pavyktų padaryti privalomais, nors teoriškai juose dalyvauti netrukdytų nei darbas, nei mokslai, nei šeima.
KT: privalomosios tarnybos institutas nenaikinamas
Kaip teigiama KT nutarime, iš Konstitucijos parlamentui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuva turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, pajėgią vykdyti savo funkcijas, priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Seimas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės organizavimo modelį, kai ją sudaro kariai profesinalai ir savanoriai, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga.
Piliečių pasirengimas ginti valstybę esanti gana plati sąvoka, kuri apima ne tik piliečių pasirengimą valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ginti ginklu. Šalies gynybos poreikiai ir priemonės, anot KT, gali būti labai įvairūs, tai lemia ir piliečių parengimo valstybės gynybai būdų įvairovę.
KT konstatavo, kad parlamentui pertvarkant krašto apsaugos sistemą, kyla pareiga numatyti kitokias nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingas piliečių rengimo ginti valstybę priemones (pvz., privalomus karinius mokymus, dalyvavimą atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotinius krašto apsaugos sistemos renginius ir pan.).
Rezoliucija, dėl kurios buvo kreiptasi į KT, esą nepanaikino privalomosios karo tarnybos instituto. Joje įstatymų leidėjas išreiškė poziciją dėl kariuomenės pertvarkos, susijusios ir reguliariu šauktinių poreikio persvarstymu, siedamas tai ir su finansinėmis valstybės galimybėmis.
Anot KT, rezoliucijoje nenumatyta konkrečių piliečių parengimo ginti valstybę priemonių, tačiau nepaneigiama nei jų pareiga tai daryti, nei Seimo priedermė nustatyti teisinį reguliavimą, kad tai būtų užtikrinta.
Kitais teisės aktais, pavyzdžiui, Seimo sprendimu nustatyti tam tikrą kariuomenės struktūrą artimiausiems metams, taip pat nepaneigtas privalomosios pradinės karo tarnybos institutas.
Siūlė trumpinti privalomąją tarnybą
Išaiškinti, ar perėjimas prie profesionalios kariuomenės atitinka Konstituciją, kovo pabaigoje paprašė Seimas. Jo nariai kreipėsi į KT dėl kelių parlamento ir Vyriausybės priimtų teisės aktų, kuriais buvo nuspręsta atsisakyti šauktinių.
Kreipimąsi į KT inicijavo konservatoriai-krikdemai Stasys Šedbaras, Arvydas Anušauskas, Česlovas Stankevičius ir Rasa Juknevičienė, „darbietė“ Virginija Baltraitienė, frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Rimantas Smetona bei tuometinis Tautos prisikėlimo partijos frakcijos atstovas Aleksandras Sacharukas. Jų įsitikinimu, perėjimas prie profesionalios karinės tarnybos neruošiant jaunuolių mobilizacijai ir prieštarauja Konstitucijai, kur įtvirtinta kiekvieno Lietuvos piliečio pareigą ginti Tėvynę ginkluoto užpuolimo atveju.
Pagrindinio šalies įstatymo 139-ajame straipsnyje teigiama, kad „valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“. Čia taip pat pabrėžiama, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą“.
Anot Seimo vicepirmininko Č. Stankevičiaus, nenurodyta jokių išimčių dėl karo prievolės atlikimo taikos metu, tad šauktinių atsisakymą motyvuoti nesama grėsme, kaip kartais daroma, yra netikslinga. „Kilus grėsmei ne laikas rengti Tėvynės gynėjus“, - svarstant kreipimąsi į KT yra sakęs jis.
Bet parlamentaras pripažino, kad karo prievolė yra reformuotina – esą galima diskutuoti dėl privalomosios tarnybos trukmės, formų, pritaikyti ją prie šių dienų poreikių. Pavyzdžiui, tarnyba galėtų būti sutrumpinta nuo 1 metų iki 7-11 savaičių kursų, tuo pačiu metu jaunuoliai esą galėtų mokytis ar dirbti.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai Seimo rinkimų programoje pasisakė už trišakę Lietuvos kariuomenės struktūrą. Ją turėtų sudaryti iš profesionalų sudarytos mobilios pajėgos (8-8,5 tūkst. karių), iš savanorių sudarytas aktyvus rezervas (apie 12 tūkst. karių) ir iš savanorių bei šauktinių sudarytas individualus rezervas (7 savaičių kursai 18-24 metų jaunuoliams).
Abejonių sukėlusią rezoliuciją dėl kariuomenės pertvarkos Seimas priėmė pernai kovą. Remdamasis ja, tuometinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pernai pasirašė įsakymą, kuriuo sustabdė šaukimą į pradinę privalomąją karinę tarnybą, bet nenumatė, kad jaunuoliai būtų mokomi ginti valstybę ginkluoto užpuolimo atveju.
Liepą Seimas pritarė, kad jau 2013-aisiais būtų visiškai pereita prie profesionalios kariuomenės.