Besišypsantys Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Andrzejus Duda pozuoja žurnalistams ir spaudžia vienas kitam ranką priešais Dubrovniko forumo stendą. Ir nors iš pažiūros nuotaika gera, pirmojo dvišalio Lietuvos ir Lenkijos vadovų susitikimo aplinkybės rodo, kad santykiai tarp kaimynių tebėra šalti.
Iš kairės: Barackas Obama, Dalia Grybauskaitė, Viktoras Orbanas, Angela Merkel
© lrp.lt nuotr.

Prezidentų susitikimas įvyko tolimoje Kroatijoje, kurios vadovė Kolinda Grabar-Kitarovic, o ne Lietuvos ar Lenkijos užsienio politikos formuotojai, ėmėsi iniciatyvos stiprinti regiono saugumą.

A. Duda per daugiau nei metus surengė per 30 užsienio vizitų, pačią pirmąją aplankė Estiją, vėliau viešėjo ir Latvijoje, tačiau į Vilnių taip ir neužsuko. Varšuvoje su oficialiais vizitais per tą laiką nesilankė ir jokie aukštesni Lietuvos politikai.

Iniciatyvos pokyčiams nėra

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, naujoji Lenkijos valdančioji dauguma iš esmės neturi vizijos, kaip plėtoti santykius su Lietuva, todėl ji iš esmės toliau tęsia senosios vyriausybės politiką, kuri abiem valstybėms nesutariant dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje buvo šalta.

Iš esmės taisyti padėtį nesiima ir Lietuva, nors skelbiama, kad A. Dudos ir D. Grybauskaitės susitikimas įvyko pastarosios iniciatyva. Vis dėlto santykiai su Lenkija šiuo metu tebėra bene mažiausiai sėkminga Lietuvos užsienio politikos sritis.

„Jeigu kalbame apie šios Vyriausybės kadenciją, tam tikras vakuumas santykiuose su Lenkija išliko. Nors ministras Linas Linkevičius pradėjo labai aktyviai, čia jis negalėjo padaryti daugiau, nes buvo gana didelis skepticizmas iš Prezidentės pusės. Naujoji Lenkijos valdžia naujovių nesiėmė. Gerai, kad kažkoks dialogas vyksta, bet susitikimas Dubrovnike neatstoja oficialaus vizito į valstybę.

Andrzejus Duda
Andrzejus Duda
© Reuters/Scanpix

Oficialūs vizitai prezidentų, premjerų ir užsienio reikalų ministrų lygiu yra įšaldyti. Dabartinė padėtis yra klasikinis pavyzdys to, kaip lokalinės, parapinės problemos užgožia platesnę panoramą, nes prioritetai ir pagrindiniai Lietuvos ir Lenkijos saugumo bei užsienio politikos vektoriai yra daugiau nei identiški“, – „Veidui“ sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

Andžej Pukšto
Andžej Pukšto
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Apie neįvykusį santykių su Lenkija lūžį, kaip pagrindinę šios kadencijos Vyriausybės užsienio politikos nesėkmę, kalbėjo ir kiti kalbinti politikos ekspertai.

Štai Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos nuomone, tai, kad kaimyninių valstybių vadovai susitinka daugiašalio forumo formatu, rodo, jog progreso nėra. O abipusiai santykiai gali stagnuoti ir dar ne vienus metus, nes egzistuoja tam tikras spektras klausimų, kuriuos būtina išspręsti, tačiau nė viena pusė nėra linkusi priimti tam reikalingų sprendimų.

Kita vertus, bendradarbiavimas labiau technokratinėse srityse – gynybos, energetikos ar ekonomikos – vyksta intensyviai ir politinių santykių stoka čia nevaidina svarbaus vaidmens.

Suklupo ties Astravu

Kaip dar vieną užsienio politikos pralaimėjimą L. Kojala išskiria įsibėgėjančią Astravo atominės elektrinės statybą. Nors tai, kiek Lietuva šioje vietoje galėjo padaryti, yra diskusijų objektas, faktas išlieka faktu: Lietuva nepasiekė tokio rezultato, kokio galėjo tikėtis, ir elektrinė kyla nepaisant tarptautinių standartų.

Linas Kojala
Linas Kojala
© L.Segers nuotr.

„Iš mūsų pusės kaip ir buvo tam tikrų žingsnių stengiantis situaciją pakeisti, nepaisant to, kad Baltarusija valdoma diktatoriaus ir nėra visiškai prognozuojama. Stengėmės ištiesti jiems pagalbos ranką ir pagerinti santykius. Ar tai pasisekė, čia jau kitas dalykas, nes Astravo atominės elektrinės statyba rodo, kad mūsų pastangos neleido prieiti arčiau ir kalbėti tokiu klausimu.

Baltarusija nelabai mūsų klauso ar atsižvelgia į mūsų nuogąstavimus. Santykiai lyg ir neblogi, bet kas mums iš to – neaišku“, – kaimynystę su Minsku analizuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

Margarita Šešelgytė
Margarita Šešelgytė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Užsienio politiką diktavo išorės veiksniai

Nepaisant šių mažiau sėkmingų veiklos barų, Lietuvos užsienio politika pastaraisiais metais tapo viena matomiausių ir sėkmingiausių visų nacionalinės politikos sričių.

O užsienio reikalų ministras L. Linkevičius iš šios Vyriausybės ministrų „Veido“ pasitelktų ekspertų buvo įvertintas geriausiai. Ar politikos formuotojų ir ministerijos veikla šiuo atveju yra tolygu valstybės užsienio politikos sėkmei?

„Šios Vyriausybės užsienio politiką diktavo įvykiai išorėje, o ne tam tikri vidiniai politiniai sprendimai, nes 2012 m. pagrindinė valdančioji partija socialdemokratai žengė į rinkimus tikėdamiesi, kad santykiai su Rusija bus „perkrauti“. Bet akivaizdu, kad jau labai greitai pradėjus darbą šiuos tikslus iš esmės perkonstravo įvykiai Ukrainoje. Jie parodė, kad Lietuvoje skirtingos politinės jėgos gali susitelkti ir atrasti bendrų taškų, kai kalbama apie Lietuvos strateginius tikslus. Daugeliu klausimų visos partijos – ir pozicinės, ir opozicinės – sutaria dėl paramos Ukrainai, akcentų Rytų partnerystės politikai ir jos tęstinumui, taip pat ir dėl saugumo stiprinimo, gynybos biudžeto didinimo“, – teigia L. Kojala.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius emeritas Evaldas Nekrašas primena, kad pagal Konstituciją prezidentas formuoja užsienio politiką kartu su Vyriausybe, kuriai šiandien visų pirma ir atstovauja L. Linkevičius, nes ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pernelyg užsienio politika nesidomi.

Evaldas Nekrašas
Evaldas Nekrašas
© A.Didžgalvio nuotr.

L. Linkevičius nuostatos dėl prezidento pirmenybės užsienio politikoje laikosi iš esmės paraidžiui. Pavyzdžiui, buvęs ministras Vygaudas Ušackas, kuris taip nesielgė, Užsienio reikalų ministerijai vadovavo neilgai. Šiuo požiūriu L. Linkevičius didele dalimi yra D. Grybauskaitės ministras.

„Dabartinio ministro požiūris gerokai artimesnis prezidentei. Kai kuriais atžvilgiais atrodė, kad ji galbūt perdėtai kritikuoja Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Šiuo atžvilgiu ji Europos Sąjungoje ryžtingiausia. L. Linkevičius tam tikra prasme eina paskui prezidentę. Tuo jis skiriasi nuo V. Ušacko, kuris, kaip žinome, neseniai pareiškė, kad žada grįžti į Lietuvą, o tai beveik neabejotinai reiškia ketinimą kovoti dėl Lietuvos prezidento posto, nors buvo galima daryti karjerą ES, pasibaigus Federicos Mogherini kadencijai siekti šios pozicijos. Tačiau L. Linkevičiaus apsilankymas Turkijoje (tai buvo pirmasis užsienio reikalų ministro ES vizitas po perversmo bandymo) suteikia jam tam tikro savarankiškumo ir leidžia tikėtis, kad ateityje jo bus daugiau“, – sako E. Nekrašas.

Anot jo, didžiausia problema šiandien yra ta, jog ne visi Lietuvos politikai iki šiol pakankamai aiškiai supranta, kad ES išgyvena didelę krizę – Didžiosios Britanijos pasitraukimą, kuris vis dėlto įvyks, jeigu Theresa May ilgesnį laiką liks premjero poste.

Angela Merkel, Theresa May
Angela Merkel, Theresa May
© AFP/Scanpix

Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis tampa sudėtingesnė, nes prieš keletą metų pradėjęs formuotis Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir Baltijos valstybių blokas aptrupės, praradęs valstybę, kuri gyventojų skaičiumi pralenkia visas kitas kartu sudėjus. O būtent britai bene visą XX amžių buvo Lietuvai palankiausia ir labiausiai simpatizuojanti didelė valstybė Bendrijoje ir jos išstojimas kartu yra stipraus sąjungininko netektis mums.

Ne pakeliui su Višegrado ketvertu

Apskritai pastaraisiais metais perskyra tarp senųjų Bendrijos narių ir buvusių komunistinių valstybių pastebimai didėjo. Keturių Višegrado valstybių – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bendradarbiavimas intensyvėjo ir jį visų pirma lėmė beprecedentė migrantų krizė Europoje. Šios šalys kone sutartinai ir užtikrintai stojo prieš bendrų šios problemos sprendimų paieškas, balsavo prieš migrantų kvotų sistemą.

Baltijos šalių visuomenės, tarp jų ir Lietuva, turėdamos gana panašią istorinę patirtį, atmintį ir vertybinį pagrindą, požiūriu į migrantų priėmimą kur kas artimesnės būtent Višegrado, o ne senosioms demokratinėms Vakarų valstybėms. Tačiau Lietuvai pasisekė laviruoti tarp visuomenės nuomonės ir platesnių užsienio politikos tikslų, tad Vakarų nemalonės dėl nesolidarumo valstybė neužsitraukė. Tai galima laikyti vienu didžiausių pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos laimėjimų.

A. Pukšto teigimu, tai jog Angela Merkel praėjusį penktadienį atvyko į Varšuvą susitikti su Višegrado valstybių premjerais, rodo, kad ir ES lyderiai jau supranta, jog būtina ieškoti bendro vardiklio. Nes iki tol buvo galima pastebėti, kad senoji Europa į naująsias nares ir posocialistinę Europą žiūri šiek tiek iš viršaus.

Iš kitos pusės, ir pokomunistinės valstybės nedėjo per daug pastangų, kad taptų visavertėmis Bendrijos narėmis, o „Brexit“ šį procesą dar sustiprino.

„Pabėgimas nuo vakarietiškų vertybių pirmiausia ir labiausiai įvyko Viktoro Orbano Vengrijoje, jis pirmasis parodė, kad jam solidarumas su Vakarais, o ir su Centrine Europa nėra iki galo svarbus. Flirtas su Vladimiro Putino Rusija tai įrodė. Nors ir mažiau, nerimo kelia ir konservatorių valdymas Lenkijoje. Ten dar neįvyko tokių tektoninių lūžių, bet jų noras apriboti Konstitucinio teismo galias ir kompetenciją kelia nerimą. Taigi tos valstybės, kurios prieš dešimtmetį ėjo demokratinių permainų priešakyje, šiek tiek pasiklydo ir dabar ieško savo kelio. Lietuvai čia didelė dilema, kaip šiame labirinte reikia elgtis“, – situaciją vertina VDU politologas.

L. Kojalos manymu, skirtys Europoje šiandien tampa gerokai sudėtingesnės, o antiimigracinės tendencijos vis labiau pastebimos ir Vakarų valstybėse, kur demokratinės tradicijos kur kas senesnės.

„Šiuo atveju Lietuva sugebėjo išlaviruoti – ji vis dėlto pasistengė būti bent jau antrajame ešelone valstybių, nesipriešino sprendimams dėl migracijos ir sugebėjo parodyti, kad jeigu norime sankcijų Rusijai pratęsimo, ko siekia ne visos ES šalys, lygia greta turime priimti sprendimus, kurie padėtų spręsti Italijos, Graikijos ar tos pačios Vokietijos problemas“, – teigia Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kaip sako M. Šešelgytė, Baltijos valstybės Europoje yra mažos ir stropios mokinės, atliekančios savo namų darbus ir negalinčios sau leisti tokių pareiškimų, kokius daro Lenkija ar kitos panašios valstybės. Priešingu atveju Lietuva labai apribotų savo veiklos galimybes.

Be to, pasak pašnekovės, galima analizuoti giliau ir kalbėti apie drąsesnes ir mažiau drąsias visuomenes. Šiuo požiūriu lietuviai yra mažiau drąsi visuomenė: netgi ekonominio sunkmečio metais jie nerengė aktyvių protestų, per daug nesiskundė, o tik užsidarė savyje ir galbūt supyko. Todėl didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir sprendimas priimti migrantų kvotą.

Ambicijos išlieka didelės

Vis dėlto drąsių užsienio politikos idėjų, vizijų ir pareiškimų, priešingai, nestokojama. E. Nekrašo nuomone, D. Grybauskaitė kartoja prezidento Valdo Adamkaus klaidas, išlaikydama patį karingiausią Europoje toną Rusijos atžvilgiu. Profesoriaus žodžiais tariant, taip stengiamasi būti didesniu kataliku už patį Romos popiežių.

„Žinoma, daug kas įvyko – Ukrainos karas, Krymo aneksiją, bet kai prezidentė daug kalba apie tai, kad ES turi būti solidari Rusijos atžvilgiu, iš tiesų ji pati yra visiškai nesolidari, nes šiuo klausimu užima daug kategoriškesnę poziciją“, – įsitikinęs E. Nekrašas.

A. Pukšto teigimu, jeigu maža valstybė nori būti matoma, jai būtina kelti ambicingus tikslus, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys, kurių įtaka gerokai pralenkia jų dydį. Didžiausia Lietuvos užsienio politikos galimybė ir misija yra nešti demokratiją ir europinius standartus į posovietinę erdvę, ir tai aktyviai bei gana sėkmingai įgyvendinama.

M. Šešelgytė prie pastarųjų metų užsienio politikos sėkmių prideda pirmininkavimą ES bei buvimą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, dėmesį NATO ir gebėjimą įtikinti Vokietiją atsiųsti karių į kitos valstybės teritoriją. Tačiau įvertinti, kiek tai yra Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir vykdytojų nuopelnas, o kiek – pasikeitusių geopolitinių aplinkybių išdava, sudėtinga.

„Mažų valstybių užsienio politika niekada nebus visiškai savarankiška, ji labiau yra išvestinė iš tam tikros besiklostančios situacijas ir didesnių valstybių bei organizacijų politikos. Bendra jų politika irgi užduoda toną. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, siekdamos būti pastebimos, dažnai įvardijamos kaip tos, kurios šoka aukščiau bambos bandydamos prastumti kai kuriuos klausimus į globalią darbotvarkę. Šiuo požiūriu Lietuvos užsienio politikoje išlieka tęstinumas nuo seniau, kai buvo iškelta regioninio lyderio idėja. Vėliau ji buvo sukritikuota, tačiau iš esmės visos vyriausybės bando įgyvendinti tą patį“, – „Veidui“ tvirtino M. Šešelgytė.

www.veidas.lt taip pat skaitykite:
„Minties Osmanų imperija“ driekiasi iki Vilniaus
Žemės ūkis rinkimų programose – lyg tarp kitko

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (197)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (14)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (19)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (48)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (296)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (22)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (112)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (83)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...