Vasarą Kėdainių pramoniniame parke būsimojo Lietuvos ritualinių paslaugų centro su krematoriumu statybvietėje buvo įkasta simbolinė kapsulė, o jau šių metų pabaigoje pirmasis šalyje krematoriumas ims veikti.
Pasak šį projektą vykdančios bendrovės direktoriaus Vytenio Labanausko, minėta ritualinių paslaugų įstaiga stovės visiems mūsų šalies gyventojams geografiškai patogioje vietoje, be to, jau pradėjo veikti tam skirtas tinklalapis, kuriame bus speciali elektroninė paslaugų užsakymo forma, padėsianti mirusiojo artimiesiems arba laidojimo paslaugų įmonėms tiesiogiai sužinoti krematoriumo užimtumą bei pasirinkti tinkamiausią laiką kremuoti.
Būsimasis ritualinių paslaugų centras neteiks šarvojimo ir laidojimo paslaugų, tačiau čia bus dvi atsisveikinimo su velioniu prieš palaikų kremavimą salės, pagalbinės patalpos su šaldymo įranga ir, planuojama, veiks dvi kremavimo linijos. Iš pradžių veiks viena linija (4 000 kremavimo procedūrų per metus).
V. Labanauskas įsitikinęs, kad tai turėtų patenkinti šiandienį Lietuvos poreikį.
Vieno kūno kremavimas turėtų kainuoti apie 1 300 Lt (be PVM). Laidoti sudegintus palaikus urnose galima bet kuriose jau esamose artimųjų kapavietėse, nelaukiant nustatyto 20 metų termino. Mat urnai įkasti pakanka ir 50 cm gylio duobės. Jei nėra artimųjų kapų, naujose kapinėse skiriamas plotas kapsulei palaidoti. Jis yra keletą kartų mažesnis nei reikalingas mirusiajam palaidoti karste.
Kolumbariumų statybos jau inicijuojamos Vilniuje (konkursas jau vyksta, tačiau dėl techninių klausimų yra laikinai sustabdytas) ir Klaipėdoje (yra parengtas detalusis planas), Kauno savivaldybė pasirengusi paruošti konkurso sąlygas kolumbariumo statybai, tačiau konkurso dar nebuvo. Kolumbariumų perspektyvas svarsto ir kitų Lietuvos miestų savivaldybės.
Beje, 2008 m. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, krematoriumo statybai Lietuvoje pritaria apie 83 proc. gyventojų.
Dar tik vejamės kaimynus
Europoje mirusiųjų kremavimas jau nuo XIX amžiaus yra įprastas laidojimo būdas. 1822 m. Anglijoje poetas Džordžas Baironas įvykdė savo bičiulio poeto Persio Bišo Šelio valią po mirties sudeginti jo kūną.
Praėjus 50 metų – 1872-aisiais – vokiečių elektrotechnikas Verneris fon Zymensas išrado dujų ugnies sistemą ir sukonstravo pirmąjį kremavimo įrenginį. Tačiau pirmasis krematoriumas Europoje ėmė veikti 1876 m. Milane (Italijoje). Dar po poros metų pradėjo veikti ir pirmieji krematoriumai Anglijoje bei Vokietijoje.
Kremavimo „pionieriumi“ britų salose laikomas garsus Velso daktaras Viljamas Praisas, kuriam 1884 m. buvo iškelta baudžiamoji byla už savavališką sūnaus palaikų kremavimą. Šis atvejis tapo paskata 1902 m. priimti Kremavimo įstatymą, oficialiai pripažįstantį kremavimą kaip legalų žmogaus palaikų laidojimo būdą, kuriam galioja įstatymo apibrėžti procedūriniai reikalavimai, o kremacija atliekama tam numatytose vietose.
Netrukus visoje Europoje prasidėjo krematoriumų statybos, ypač suintensyvėjusios po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau tikras krematoriumų statybų bumas kilo po Antrojo pasaulinio karo, ir čia pirmavo Japonija, nes šioje šalyje labai mažai žemės – ir miestams, ir žemės ūkiui, ir, aišku, kapinėms. Todėl Japonijoje po krematoriumą turi vos ne kiekvienas kaimas.
Europoje dabar kremuojama daugiau kaip pusė mirusiųjų: Čekijoje – 75 proc., Belgijoje ir Olandijoje – apie 70 proc., Didžiojoje Britanijoje – apie 60 proc. Estijoje pernai kremuota daugiau kaip 4 tūkst. mirusiųjų (arba kas ketvirtas), Latvijoje – apie 3 tūkst. (arba apie 14 proc. mirusiųjų). Beje, mūsų kaimynai latviai krematoriumą Rygoje pasistatė dar 1994-aisiais.
Kai kuriose valstybėse galioja ir privalomasis kremavimas. Jis yra taikomas tam tikrai daliai mirusiųjų – sirgusiems juodlige ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis, įrašytomis į šalies Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, arba buvusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais. O štai Indijoje – atvirkščiai – kremuojami palaikai tik tų mirusiųjų, kurie nesirgo užkrečiamosiomis ligomis, kad nebūtų užteršta ugnis. Tokie palaikai metami į Gangą – šventą, todėl, induistų įsitikinimu, neužteršiamą upę.
Prisiminkime protėvių papročius
Senovės baltai savo artimuosius laidodavo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindavo. Šie būdai atitiko mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: oru, žeme ir ugnimi, nes kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai stichijai. Po žeme mirusieji buvo laidojami pilkapiuose, 5–7 km nuo gyvenvietės, kilmingesni buvo sudeginami; baltai manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Tiek laidojami medžiuose ir žemėje, tiek deginami mirusieji būdavo su puošniais drabužiais, papuošalais. Dvasininkai kriviai ir krivaičiai buvo linkę susilieti su gamta, todėl jie savo kūnus atiduodavo medžiams, upėms, kalnams.
Palaikų deginimo paprotys baltų žemėse įsigalėjo V amžiuje. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, keliavęs po aisčių (prūsų) žemę apie 880–890 m., taip aprašė aisčių genčių laidojimo ritualus: „Aisčiai turi paprotį būtinai sudeginti žmones. Jei kas randa nesudegusį mirusiojo kaulą, reikia mokėti didelę išpirką. Tarp aisčių yra gentis, mokanti daryti šaltį, todėl užšaldytas lavonas gali ilgai gulėti ir negesti. Jei kas atneša du indus, pilnus alaus ar vandens, jie padaro, kad užšaltų, ar tai būtų vasara ar žiema.“ Kuršių žemėse palaikai pradėti deginti tik nuo X a., ir šis paprotys laikėsi net įvedus krikščionybę – iki maždaug XIV–XV amžiaus.