Ryškiomis spalvomis išdažytas medines ir mūrines skulptūrų kompozicijas kai kas lygina su Lotynų Amerikos šalių liaudies menu, kiti baisisi tokia lietuviškam kaimui nebūdinga estetika, o pats sodybos šeimininkas neabejoja, kad mumyse yra visų tautų palikimai.

Druskininkų krašte ieškojo sveikatos

Prieš 15 metų, tuomet Klaipėdoje gyvenęs, M. Grigaliūnas pateko į eismo įvykį, buvo smarkiai sužalotas ir liko neįgalus, o žmona taip pat turėjo sveikatos problemų. Tada ir nusprendė iš buto mieste persikelti į sodybą kaime, šalia sveikatą grąžinančiomis gamtos galiomis garsėjančio Druskininkų kurorto.

Žemėlapyje M. Grigaliūnui patraukliai atrodė ir Ricielių kaimas – netoliese yra net keli ežerai, miškas. Ir tik atsikraustęs į sūnaus išrinktą sodybą suprato pakliuvęs į gatvinę kolchozinių laikų gyvenvietę viduryje laukų.

„Atvažiavau su žmona, žiūrim, sienų apmušalai nudraskyti, viskas sujaukta. Žmona kai pamatė, ašaros pradėjo lašnoti. Todėl ir norėjosi viską pakeisti, sutvarkyti pagal savo dvasią. Taip po truputį ir apaugo“, – pasakojo vyras.

Paklaustas, ar seniai kuria skulptūras, M. Grigaliūnas pasakojo pradėjęs drožinėti medį daugiau kaip prieš tris dešimtis metų, bet daugiausia sukūręs tuomet, kai prispaudė sveikatos problemos.
„Dievas, jeigu vienoje srityje nubaudžia, tai kitur prideda“, – samprotavo 70-metis savamokslis kūrėjas, vardindamas Senojo Testamento pranašus, angelus ir šventuosius, virtusius savitų bruožų skulptūromis.

Tiki, kad dėmesys gadina žmogų

„Salantuose, Viliaus Orvydo sodyboje, didesnė pusė skulptūrų mano padaryta“, – sakė M. Grigaliūnas. Jokių menų studijų jis nepripažįsta, teigdamas, kad drauge su technikos žiniomis dėstytojai primeta mokiniams savo stilių, todėl nebelieka originalumo.

Pradėjęs kūrinį kartais jis dar nežino, kaip jį užbaigs, į ką bus panašus. Daugiausia M. Grigaliūno darbų yra Žemaitijoje – bažnyčių šventoriuose, kapinėse. Dzūkijoje jo skulptūros papuošė Ratnyčios sakralinių skulptūrų parką ir Liškiavą.

„Gyvenimas yra sėjimas į ateitį. Už kažką iškart būna atsilyginta, kažkas atsideda į ateitį, o kažką vaikai nusineš. Kaip gyveni, taip ir bus, savo ateitį galime numatyti be jokių ekstrasensų pagal tai, kaip elgiamės, ką pasėjame dabar“, – dėstė savo etikos supratimą menininkas.

Į jo sodybą, kaip į muziejų, ekskursijos dar nevažiuoja, nes šeimininkas ne itin noriai svečius įsileidžia. „Žmonės gadinasi nuo to. Gerai, jei stipri asmenybė, o kitas pradeda iš savęs statyti nežinia ką. Užmiršta, kad jeigu turi kažką, tai ne iš savęs turi, o Dievas davė“, – aiškino savo uždarumo priežastį asketišku gyvenimo būdu garsėjantis vyras.

Vadinamas keistuoliu blogai nesijaučia

Išgirdęs, kad spalvingos jo medžio, akmenų ir betono kompozicijos kartais lyginamos su Lotynų Amerikos šalių liaudies menu ir paklaustas, ar tuose kraštuose nesilankė, M. Grigaliūnas samprotavo, jog kiekvieno žmogaus kraujyje yra visų tautų palikimai ir, jei atitinkamą gyvenimo būdą pradėsi gyventi, viskas pradeda išeiti. „Viską mes turime – ir pagonį savyje nešiojam, ir krikščionį, niekas neišnyko“, – kalbėjo menininkas.

Apkeliavęs daugelį Rusijos vienuolynų, M. Grigaliūnas teigia sąmoningai nustojęs jais domėtis, kai prasidėjo Ukrainos įvykiai ir Rusijos stačiatikių bažnyčia entuziastingai palaikė „rusų pasaulio“ teorijas ir laimino „Novorosijos“ kūrimą teroristų okupuotose teritorijose. Tuomet išvyko į Izraelį, pamatė visiems krikščionims svarbias biblines vietas, buvo apsistojęs Trapistų vienuolyne.
Paklaustas, kaip jo uždarą gyvenimo būdą ir išskirtinį sodybos vaizdą vertina kaimynai, M. Grigaliūnas sakė, kad Ricielių kaime yra vadinamas keistuoliu, bet dėl to nesijaučiantis kaip nors blogiau.