Kodėl skulptūrų nukėlimas netapo švente

1991 m. entuziastingai nuvertę Leniną, pralaukę ketvirtį amžiaus lietuviai atsibudo ir ėmėsi Žaliojo tilto skulptūrų. Tačiau šįkart skulptūrų nukėlimas netapo švente: pirmiausia todėl, kad darbai vykdyti naktį, antra, nes tai padaryta gerokai per vėlai.

Tiek tiems, kurie skulptūrose matė kultūros paveldą ir siūlė jas palikti kaip okupacijos simbolį, tiek tiems, kurie norėjo kūrinių greičiau atsikratyti, su skulptūromis nepavyko atsisveikinti. Griovimo darbams pasirinkta naktis. Dar praėjusią savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius pareiškė, kad tai nėra miesto šventė ir sakyti tikslų nukėlimo laiką nėra ko. Pirmadienį R. Šimašius pridūrė, kad viskas daroma naktį tiktai tam, kad miestiečiams nebūtų sukelta nereikalingų nepatogumų, pirmiausia, dėl eismo ribojimo.

„Darbus reikėjo vykdyti naktį būtent dėl to, kad praktiškai uždaromas visas tiltas: visa sunkioji technika stovi skersai tilto, jei mes tą padarytume, viešasis transportas pravažiuoti neturėtų jokių galimybių“, – paaiškino savivaldybės ūkio ir transporto departamento vadovas Virginijus Pauža.

Kaip bebūtų, R. Šimašius į istoriją įeis kaip meras, išdrįsęs pajudinti daug diskusijų kėlusias skulptūras. Ankstesni miesto vadovai spręsti šio klausimo nesiryžo.

Istorikas: tą padaryti pavėluota

„Tai pavyzdys, kas nutinka, kai ką nors pavėluojama padaryti. Kitaip sakant, jei tai būtų prieš 20 metų, niekam nebūtų jokių abejonių: nukilnojo daugiau paminklų, per visą Europa banga ėjo, o po 25 metų atminties politikos, simbolių įvardijimo reikalas pasidaro opesnis, tarp piktvalės atminties ir kokių nors paveldosauginių snobų iš karto atsiranda daug šurmulio“, – DELFI sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesorius, Lietuvių išeivijos instituto direktorius Egidijus Aleksandravičius.

Pats istorikas asmeniškai džiaugiasi, kad šios skulptūros nukeliamos nuo vieno svarbiausių sostinės tiltų. „Paminklus dieną atidengia, galbūt juos reikia nuiminėti, kada mažiau kreipiama dėmesio, nors Lenino nuėmimas nuo postamento mūsų dainuojančios revoliucijos metais tapo pasauliniu simboliu, švente. Tai buvo momentas, emocinio intelekto diktuojamas veiksmas“, – Lenino paminklo nukėlimą Lukiškių aikštėje 1991 m. rugpjūčio 23 dieną prisiminė E. Aleksandravičius.

Pasak E. Aleksandravičiaus, Žaliasis tiltas su savo skulptūromis nėra toks reikšmingas kaip paminklai Leninui ar generolui Ivanui Černiachovskiui. Antra, su didžiąją banga ir taip nukelta nemažai paminklų.

„Tikėtina, kad žmonės, girdėdami ir matydami, ką dabar šnekame, tiesiog numojo ranka – ar nėra svarbesnių dalykų – valgyti norisi, reikia ekonomiką kelti“, – kodėl tik dabar nuimtas sovietinės skulptūros, svarstė istorikas. Profesoriaus nuomone, tą lėmė tam tikras vangumas ir susitaikymas.

Pašnekovo teigimu, daug dalykų, kuriuos galėjome padaryti 1990-1993 m., paskui vargiai ar būtume padarę: nuotaikos atslūgo, pasikeitė. „Ir dabar aš per daug viso šito nesureikšminčiau: tiesiog reikia nukelti ir gražu, kad jas nukeliame, nėra ko čia daug spirgėti, yra šiandien svarbesnių dalykų“, – kalbėjo VDU profesorius.