Lietuviai kovas pradėjo su ukrainiečiais atsargiai ir mandagiai – lygiai taip kaip 1325 metais Gediminas paėmė Kijevą. Mes nugalėjome, o ukrainiečiai nesijautė esą nugalėti.
Kovodami su latviais lietuvių komanda prisiminė, kaip buvo XIII amžiaus pradžioje. Štai ką tada rašė to meto žurnalistas (kronikininkas): „retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso latviai. Ir dėl to jie visada per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lietuvių".
Ir išmušė kovos valanda su belgais. Čia „Istorijos detektyvai“ nusprendė, kad viskas ir taip aišku. Todėl nepaieškojo istorinių faktų. Dėl to Lietuvos rinktinė ir pralaimėjo. Va čia mums ir buvo didelė pamoka: niekada negalima atsipalaiduoti.
Todėl pasistengėme su estais. Tai juk buvo jubiliejinis mūšis, jei kas nežino. Praėjo nei daug nei mažai 810 metų. Nuo ko? 1205 metais nutiko toks dalykas: „Septintaisiais metais gavėnioj, kada didžioji čionykščių tautų daro puolimus, lietuviai, apie du tūkstančius jų raitelių užpuolė estus. [...] Lietuviai grįžo su daugybe belaisvių ir gausiu galvijų ir arklių grobiu.“ Kaip Lietuvos krepšinio rinktinė nepaminės šio įvykio. Jie ir nugalėjo estus. Tiesa, mums belaisvių neprireikė.
Su čekais aikštelėje buvo sunkiau. 1421 metais čekai atvyko į Lietuvą, ne kur kitur, o į grybų sostinę Varėną. Ir prašė Vytauto užsidėti čekų karūną. Panašu, kad čekai į aikštelę išbėgo nusiteikę tą karūną susigrąžinti. Kadangi Vytautas jos atsisakė, Lietuvos rinktinei reikėjo pratęsimo. Tačiau juk čekai siūlė karūną, tad mes laimėjome. Kitaip ir negalėjo būti.
Toliau laukė kova su gruzinais. Mes juos gerbiame, tačiau priminėme, kad pirmą kartą jie užfiksuoti Lietuvos metrikoje 1465 metų kovo 10 dieną. Karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai atvyko į Kazimiero Jogailaičio dvarą ir atvežė daug dovanų. Negi Lietuvos rinktinė po tokio istorinio įvykio būtų neiškovojusi pergalės???
Ir štai baisieji italai. Istorija tokia, kad mes, lietuviai, taip pat esame kilę iš Romos. Palemonas neapsikentęs Nerono niekšybių atkeliavo į Lietuvą, – bent jau taip rašo Lietuvos metraštis. Ir po tieko metų – dviejų tūkstančių – buvo įvykdytas istorinis teisingumas – Palemono vaikaičiai nugalėjo Nerono palikuonis. Viskas istoriškai dėsninga.
Ir pagaliau serbai. Čia mums padėjo patriarcho Jono Basanavičiaus dvasia. 1885 metų pabaigoje kilo karas tarp Serbijos ir Bulgarijos, kurioje tuo metu gyveno Jonas Basanavičius. Į karą jis nebuvo pašauktas, tačiau gydė kareivius karo ligoninėje. Ten susirgo sunkiu plaučių uždegimu. Ir galėjo numirti. Bet nenumirė, pagijo ir pažadino mūsų tautą. Taip ir Lietuvos krepšinio rinktinė sunkiai, bet užtikrintai iškovojo pergalę. Kaip Basanavičius nugalėjęs klastingą plaučių uždegimą, taip lietuviai – serbus! Viskas aišku ir paprasta, ar ne?
Liko ispanai. Kaip žinia, 1556 metais Bona Sforza, Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona, paskolino 430 000 dukatų (su 10 proc. metinių palūkanų) Ispanijos karaliui Pilypui II. Deja, Bona Sforza greitai suprato, kad karalius net nesiruošia jai nei palūkanų mokėti, nei pinigų grąžinti. Po to ji buvo nunuodyta ir mirė. Ta skola taip ir liko neatiduota.
Apskaičiavau, kiek Ispanija skolinga Lietuvai už neatiduotą skolą Bonai Sforzai – 4 292 506 319 458 633 407 586 303 (neskaičiuojant infliacijos) dukatų. Toks skaičius nesuvokiamas (tokį parodė mano kalkuliatorius), tačiau skola yra skola. Ispanai šiandien galėjo išspręsti šią problemą. Deja... O „Istorijos detektyvai“ sveikina Lietuvos krepšinio rinktinę su nuostabiomis pergalėmis!
Ką parašytų XIII amžiaus kronikininkas apie Lietuvos rinktinę? „Ir bėgo nuo Lietuvos rinktinės jų varžovai kaip kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, ir pasiduodavo, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują. Rinktinei lietuvių vyrų būriui vadovavo Jonas Kazlauskas išmintingas kaip Mindaugas, kuris gudriais manevrais ne vieną priešą išvedė iš pusiausvyros.
Jonas Mačiulis puolė priešus kaip Kęstutis – be atvangos ir nieko nebodamas. Mantas Kalnietis – kaip Vytautas – ne toks didelis, bet mitrus, gudrus ir klastingai klaidindamas varžovus vedė į pergales. Jonas Valančiūnas – kaip Algirdas prie Mėlynųjų vandenų – kur stodavo jis, ten aplink priešui nelikdavo vietos. O kur dar Mindaugas Kuzminskas varžovus puolęs galantiškai ir diplomatiškai kaip Gediminas.
Ar jaunasis Domantas Sabonis, aštrus ir daug vilčių teikiantis kaip koks didysis kunigaikštis Vytenis. Ir buvo dar kitų – iš viso dvylika, kurie sukūrė tai, ko niekas nesitikėjo.