Seni stereotipai prisitaiko prie pavasarinio hormonų šėlsmo
Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja doc. Solveiga Daugirdaitė įsitikinusi, kad šiandieninis Vilniaus universitetas (VU) neturėtų didžiuotis tokia tradicija. Nors ES strategai nepailsdami suka galvas, kaip į tiksliuosius ir inžinerinius mokslus įtraukti kuo daugiau moterų, Lietuvoje laikas tarsi sustingęs, kai į tam tikras specialybes stojančių merginų skaičius buvo ribojamas visuomenės nuomonės („matematika – ne moterims), o kurį laiką – ir kvotomis. Panašu, kad nuostata, kam tinkama moteris ir kam – vyras, nepasikeitė ir šiandien.
„Kolegė, taip pat filologė ir Lyčių studijų centro docentė, išgirdusi mano temos formuluotę – apie dinozaurą (slibiną) ir mergeles – reagavo su šypsena: „Kaip seksualu“. Ji teisi – slibinas, drakonas, kaip seksualinės galios simbolis, yra stiprus Vakarų kultūros vaizdinys, šalia jo būtina nekalta mergelė, pasyviai suryjama (seksualiai suvartojama) arba išgelbėjama narsuolio, t.y. kito potencialaus suvartotojo, kuriam ji iš dėkingumo pati atsiduoda. Tačiau mano intencija buvo labiau sociologinė: filologės ir fiziko įvaizdis įkūnija lyčių stereotipus ne tik asmeniniu lygmeniu, bet ir profesiniu“, – teigė S. Daugirdaitė.
Jos pranešimo, skaityto dar rudenį VU seminare „Moterys Lietuvos akademiniame gyvenime: seni ir nauji stereotipai“, pagrindinę temą būtų galima perfrazuoti taip: kodėl net „moterų rojumi“ vadinamoje humanitarinėje srityje moterys negali jaustis saugiai.
„Nesu dalyvavusi toje ceremonijoje, veikiausiai dar nelabai sąmoningai, labiau intuityviai, feministiškai priešinausi siūlomam filologės vaidmeniui. Bet kodėl negirdėti fizikių balso? Bene todėl, kad daugelis fizikių, kurios turėjo ambicijų ir nenorėjo pradėti karjeros vyr. laborantėmis bei išeiti į pensiją iš tų pačių pareigų, tiesiog išėjo į kitas sritis. Čia remiuosi Giedrės Purvaneckienės komentaru – ji pati yra fizikė, tapusi sociologe“, – svarstė pašnekovė.
Taigi apie FiDi. Fiziko diena kiekvieną pavasarį organizuojama Fizikos fakulteto studentų. Viena svarbiausių dalių – eitynės per Vilnių nuo Fizikos fakulteto iki Filologijos fakulteto su šventės simboliu Dinu Zauru.
Informacija iš jų pačių tinklapio: „Šventės idėja susiformavo natūraliai, kaip jaunimo saviraiškos priemonė, vėliau įgavusi ir protesto prieš tuometinę valdžią formą. Vienos dienos šventė ilgainiui tapo neatsiejama tiek Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto, tiek Vilniaus miesto kultūros dalimi“.
O štai S. Daugirdaitė pranešime analizuoja ištrauką iš dabartinės spaudos: „Vilniaus gatvėmis slenka riaumojantis dinozauras, universiteto kiemeliuose aidi ilgaplaukių filologių klegesys, susiliejantis su delnus trinančių fizikų kvatojimu. Balandis – mėnuo, kai pavasarį išsprogę hormonai studentų kraujyje pasiekia kritinę masę. Tuomet fizikams kelių kilometrų kelias nuo Saulėtekio iki Universiteto gatvės Vilniuje tampa trumpas, nes juo griausmingai žengia FiDi“.
Suprask – fizikai trina delnus, nes tuoj kaip dinozauras (kuris ir įkūnija „vyriškąsias“ savybes, kaip jas supranta šventės rengėjai) čiups mergeles. Beje, dinozauro „mitologinis“ pagrindimas, anot pašnekovės, liudija mitologijos neišmanymą arba melą: slibinai, dinozaurai neatsiprašinėja savo aukų, jie elgiasi brutaliai pagal savo slibinišką logiką. O jeigu visiems akivaizdu, kad slibinas eina ne atsiprašinėti (ko tada fizikai trina rankas?), ką tada mėginama apgauti?
Mokslininkė siūlo pasižiūrėti FiDi tinklalapyje skelbiamų tekstų, pavyzdžiui, prof. Kęstučio Staliūno (pravarde Plankas), kuris yra išleidęs knygą „Eilėraščiai nešvankūs beigi prieš valdžią“, eiliavimus. Jis nesename interviu teigia juos skiriąs „geroms, nelaimingoms mergelėms iš Filologijos fakulteto, Vilniaus Universiteto (tokios jos mūsų laikais buvo...)“. Kodėl jos buvo nelaimingos, atsakymą turime suprasti: joms stigo fizikų. Štai vienas kukliausių pavyzdžių iš FiDi tinklapyje skelbiamos Planko „poezijos“:
Jūs sakote, kalnai tokis dalykas,
Kad tik kalnuos pabuvęs sužinai,
Kad jie yra gražiau nei viskas kitas –
Už kalnus kad geriau – tiktai kalnai.
O aš norėčiau štai ką pasakyti:
Kad mergos man gražiau nei tie kalnai –
Už jas geriau nebent tik mergos kitos –
Tos kitos, ant kurių dar nebuvai!
„Ar čia atspindima VU, ar fizikų, ar Vilniaus kultūra ir gilios tradicijos? Galima apie tai kalbėti ir be ironijos, nes išsklaidomos iliuzijos apie taurias FiDi prasmes. Ar hormonų šėlsmas turi reikštis mačizmo ir stereotipų: fizikai – tik vyrai, filologės – tik moterys, be to, vyrai grobia moteris, o jos laukia, kada bus pagrobtos?“ – kalbėjo S. Daugirdaitė.
Merginos mokosi geriau, bet nėra gabios?
Taigi ar iš tiesų filologija tokia feminizuota specialybė? Anot lyčių studijų specialistės, moterys jau nuo sovietmečio buvo geriau išsilavinusios nei vyrai (1975, 1985, 1989 m. moterys sudarė 61 proc. turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą). 1980 m. jos sudarė 98,8 proc. bibliotekininkų ir bibliografų, 59,4 proc. mokslo darbuotojų, 58,9 proc. korespondentų ir redaktorių. Habilituotų daktarių daugiausia buvo medicinos, biologijos ir filologijos srityse. Moterys medicinoje Lietuvoje turi labai stiprias tradicijas, pirmoji aukštąjį išsilavinimą gavusi lietuvė buvo gydytoja Barbora Burbaitė (Ciuriche 1892 m.). Na, o filologija XX amžiaus II pusėje sparčiai feminizavosi, drauge mąžtant profesijos prestižui.
„Tačiau jeigu manome, kad vyrams (stereotipiškai racionaliems, logiškiems) atidavus tiksliuosius mokslus humanistika ramiai buvo atiduota moterims, labai klystame. Nors jau pokariu filologijoje ir kitose humanitarų specialybėse tarp studentų ėmė dominuoti merginos, jos tapo pilka mase, išryškinančia kurso žvaigždūnus. Pagal garsiuosius vyrus lituanistų kursai net ir įvardijami. Tarkime, žinome Baltakio-Maldonio-Marcinkevičiaus-Jono Kazlausko kursą (baigė 1954) ar Kuolio-V.V. Landsbergio-Papievio-Jakimavičiaus kursą (baigė 1985)“, – teigė S. Daugirdaitė.
Aukštosios mokyklos yra įvairiais būdais mėginusios riboti merginų skaičių „moteriškose“ specialybėse, savo ruožtu neskatindamos jų gausėjimo „vyriškose“. Pavyzdžiui, 8-9-ame dešimtmetyje mėginta vyrus neva gelbėti nuo tarnybos sovietinėje armijoje, nes kurį laiką studentams nereikėjo joje tarnauti.
„Iš asmeninės patirties galiu sakyti, kad vyrai buvo proteguojami (esu iš Parulskio-Tereškino kurso), iš jų buvo tikimasi, kad jie taps mokslininkais ir menininkais. Kad moteris negali būti rašytoja, buvo kalbama beveik atvirai. Tačiau kaip tik ties nepriklausomybės riba prasidėjo atvira diskriminacija (drauge su gražuolių konkursais ir „intermergaičių“, t.y. prostitučių, kaip laisvosios rinkos pionierių, pasirodymu žiniasklaidoje)“, - prisimena pašnekovė.
Nepaisant stereotipų, vis dėlto tendencija akivaizdi – mokslininkų korpusas, kaip pastebi S. Daugirdaitė, sparčiai feminizuojasi. Kita vertus, tebesitęsianti mokslo reforma neteikia nei psichologinio saugumo, nei skatina kurti tolimos ateities planų, todėl tikėtina, kad humanitariniai mokslai ir toliau liks „moterų rojumi“.