Taip mano jau septynerius metus Londone gyvenanti prozininkė, žurnalistė Zita Čepaitė.
Interviu DELFI Jungtinės Karalystės (JK) lietuvių bendruomenės pirmininkė Z. Čepaitė stebėjosi Lietuvoje vyraujančiu žlugdančiu požiūriu į žmogų ir tvirtino nematanti ženklų, kad emigracija būtų Lietuvai pakenkusi.
– Jūs jau 7-erius metus gyvenate Londone, kur rašote Lietuvos žiniasklaidai ir užsiimate lietuvių dokumentų vertimais. Nepykstate, kai pavadina emigrante? Kaip, Jūsų nuomone, lietuviai žiūri į emigravusius tautiečius?
– Nebijau žodžių, kad ir kokie jie būtų. Manau, aptarinėdamas, ką kitas padarė, žmogus dažniausiai projektuoja savo neišsipildžiusius lūkesčius, jam kyla pyktis, kad pats galbūt neišdrįso to padaryti. Negatyvūs komentarai apie išvykusius – nepasitenkinimo savo gyvenimu ženklai. Nedaug kas pasako, kaip šaunu, kad išvažiavai.
Tai verda iki šiol. Manau, jau per ilgai – tiek metų žmonės važiuoja, vieni išvažiuoja, kiti sugrįžta ir nematau, kad būtų atsitikę kas labai blogo čia likusiai Lietuvos tautai. O gal tik aš to nepastebiu? Vis dėlto didelių praradimų nematau. Aišku, gaila, kad žmonės, kurie čia galėtų kažką daryti, keisti, išvyko. Bet, kita vertus, jei žmonės nebūtų išvažiavę, čia likę ir niurzgėję, tuo blogiau būtų.
– Dauguma per II pasaulinį karą į Vakarus pasitraukusių lietuvių sakė manę išvažiuojantys trumpam – jie tikėjosi greitai sugrįžti. Kaip atrodo, ar dabartinė emigrantų banga siekia išvažiuoti, įsitvirtinti ir likti ar norėtų grįžti į Lietuvą?
– Manau, susisiekimo galimybės viską smarkiai pakeitė. Juk per „skaipą“ gali su artimaisiais Lietuvoje bendrauti kasdien. Nemažai daliai žmonių Anglija, Londonas yra darbo vieta – tarsi išvažiuotum ilgai pamainai. Žinau, kad nemažai žmonių grįžta 3-4 kartus per metus.
Nėra dramos, kad išvažiuoji iš tėvynės. Gal kai kurie žmonės labiau emociškai suaugę su Lietuva. Yra žmonių, kurie nekalba angliškai arba kalba labai silpnai ir nesiorientuoja aplinkoje. Tokiems žmonėms kasdienybė sunki – juk net negali atsakyti, kai tavęs paklausia. Tu nesupranti, kas dedasi aplinkui.
Štai bendravau su viena moterimi. Ji minimaliai kalba angliškai ir manęs prašė pagalbos. Ji važiavo pas mane, pasakiau, į kokį autobusą įsėsti. Tiltas buvo remontuojamas, autobusas sustojo, ji man skambina iš stotelės ir sako „kažkas parašyta, bet nesuprantu, kas, nežinau, ar autobusas važiuoja“. Aš greitai internete patikrinau, kad autobusas nebevažiuoja ir supratau, koks siaubas, jei negali susigaudyti elementariuose dalykuose. Daug kalbos nemokančių lietuvių dirba pas kitus lietuvius arba ten, kur užtenka minimalių kalbos žinių: pavyzdžiui, valo namus, fabrikuose gamina sumuštinius.
– Nuvažiavus į Londoną, į akis krinta lietuviškų užrašų gausa – parduotuvės, kirpyklos. Atrodo, Lietuva persikėlė į JK.
– Tai lietuvių kvartalai. Sukurta visa infrastruktūra. Nuvykę į JK anksčiau, kol dar nepriklausėme Europos Sąjungai, pradėjo verslus ir į darbą priimdavo naujai atvykstančius lietuvius. Pavyzdžiui, nuomoji butus ir juos pernuomoji tautiečiams. Legaliai būsto pernuomoti negali, bet lietuviai verslūs ir greitai išeitį suranda. Taip natūraliai viskas kuriasi. Tada kažkas pamato, kad žmonėms reikia dantis taisytis, kirptis ir įsikuria specialistai. Visos atvykstančios tautos kuriasi apie tas vietas, kur yra darbai, galimybė išsinuomoti pigų būstą.
– Kodėl lietuviai išvažiuoja – ar tik dėl ekonominių priežasčių? Tenka skaityti skundus, kad žmonės čia jaučiasi nevertinami, užguiti, negerbiami.
– Važiavimas dėl pinigų, ko gero, pasibaigęs. Yra žmonių, kurie vis dar važiuoja užsidirbti, mat jei neturi pinigų pragyvenimui, visa kita ne tiek aktualu. Dabar žmonės važiuoja žvalgytis galimybių ir, aišku, dėl santykių.
Štai atėjau į knygų mugę, sutikau keletą pažįstamų žmonių, kurie dirba ir uždirba. Pirma, ką išgirdau – santykis su žmogumi, požiūris į žmogų čia žlugdantis. Ir tai yra tiesa. Aš suprantu, kad čia gyvenant labai nesmagu tą girdėti. Ir nežinau, kodėl taip yra.
Žiniasklaidos laukas yra pašaipos ir paniekos vienas kitam laukas. Kartais išgirsti kalbant rimtus žmones – pavyzdžiui, profesorių Vytautą Landsbergį, kuris tam tikras žmonių grupes vadina įvairiais paniekinamais epitetais – neišmanėliais, apkvailintais, paveiktais. Anglijoje to padaryti neišdrįsta nė vienas politikas, nes būtų viskas. Anglijoje viešai įžeidinėti žmonių grupių – kokie jie blogi bebūtų – nepriimta. Gal dėl to ir nusikaltėliai neskirstomi į tautybes, kad tautiškumas nebūtų sulipdytas su polinkiu į tam tikrus nusikaltimus.
Lietuvoje į tai žiūrima kitaip. Jei turi liežuvį, gali atsikirsti, atsiloti atgal. Yra daug žmonių, kuriems tokiame lauke gyventi labai sunku. Aš suprantu, kad galbūt tai stipriųjų laukas ir galbūt dabar eina viešos imtynės, kas ką išstums iš viešosios erdvės. Yra didžiulė kova dėl viešosios erdvės ir dėl tam tikrų procesų interpretavimo. Manau, dėl to ir kyla panieka bei pašaipa kitiems.
Štai referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams – žmonės, kurie galvoja, kad žemę reikia leisti parduoti, neatliko savo darbo ir kitaip manantiems žmonėms nepasakojo, su jais nesikalbėjo. Iš karto kitaminčiai buvo paversti durniais, Rusijos tarnais. Neįtikėtina, šitaip Anglijoje niekada nebūtų. Net Anglijos nacionalistai, kurie pasisako prieš imigraciją, emigrantų neįvardija kaip grupės žmonių, kuri daro kažką blogo.
– Tačiau lietuviai baisiai įsižeidė laikraščiui „The Independent“ publikavus karikatūrą, kurioje pašiepiami už mažą atlygį salyne dirbantys lietuviai. Ar britai į mus, rytiečius, nežiūri iš aukšto kaip į tuos, kurie atvažiuoja jų namų tvarkyti ir tualetų šveisti?
– Ne, nežiūri iš aukšto. Galbūt mintyse pagalvoja: „mes tokių darbų nedirbame“, bet jie mielai priima. Pažįstu namus tvarkančių lietuvių, niekada nebuvo, kad į jas žiūrėtų su panieka, iš aukšto.
Anglai turėjo ilgą istoriją, kai jiems tarnavo užgrobtos tautos, jie pripratę, kad kažkas patarnauja. Ir jie tuos žmones gerbia. Jie nekviečia prie savo stalo, neina į draugystes, bet elgiasi padoriai ir dėkoja už gerai atliekamą darbą.
Pagal apklausas, daugiau nei 50 proc. britų pasisako prieš imigraciją – mano, kad privažiavę per daug žmonių. Tačiau kai kalbama apie imigrantų atliekamus darbus, įvertina ir sako, kad jie atlieka mums reikalingus darbus, padaro, ko mes nenorime, nesugebame arba tingime.
– Kaip, grįžus iš Londono, atrodo lietuviai?
– Kiekvieną kartą atvykusi pastebiu, kad žmonės čia niūresni. Londone pilkuma ta pati, bet žmonės vieni į kitus žiūri nemanydami, kad vieni kitiems kliudo. Tai, matyt, susiję su lauku, kad mes vienas kitam esame kliuvinys, ne pagalbininkas.
Kodėl taip susiklostė? Štai skaičiau pribloškiantį pareiškimą, kad Lietuvoje per daug menininkų. Ką reiškia per daug? Tada apskritai Lietuvoje visko per daug, išskyrus pinigų. Per daug menininkų, žmonių, nes neužtenka darbų... Atrodo, nereikalinga ir nereikšminga viskas, kas susiję su socialiniu kapitalu. Atrodo, mes vieni kitiems sudarome nesveiką konkurenciją. Nėra jausmo, kad visi kartu kuriame Lietuvą.
Žmonėms per mažai pinigų ir per mažai pasitenkinimo savo gyvenimu, dėl to matome varžytuves, kas stovi ant aukštesnio laiptelio, kieno statusas aukštesnis.
– Knygų mugėje pristatėte naują knygą „Londono vėjas“. Apie ką ji?
– Tai romanas su detektyvine intriga. Tai istorija apie lietuvę Godą, kuri išvažiuoja į Londoną ieškoti ją apvogusio mylimojo. Įsitraukusi į paieškas, moteris susipažįsta su neaiškaus plauko verslininkais, sukančiais nešvarius reikalus. Jos buvęs draugas irgi yra įsipainiojęs į to pogrindinio pasaulio tinklus.
Romanas prasideda, kai ji atvyksta į Londoną, susitinka trečios eilės pusseserę. Taip prasideda paieškos. Pamažėle ima aiškėti paslaptys, siejančios po įvairias pasaulio šalis išsiblaškiusius buvusios sovietų imperijos veikėjus. Sutrikusi, išgąsdinta užgriuvusių nuotykių Goda sutinka privatų detektyvą, kuris imasi jai padėti.
– Gal tai autobiografinis romanas?
Šešėlinio gyvenimo pusė Londone labai stipri, ypač pas tuos, kurie atvyko iš naujųjų laisvę atgavusių šalių. Vieni atvykę siekia iš karto užsidirbti labai daug pinigų ir pasineria, pavyzdžiui, į kontrabandą. Taip šešėlinė veikla persikelia į Londoną. Mano herojė Goda, ieškodama mylimojo, netyčia įsivelia į šiuos reikalus. Paskui jai tenka ieškoti išeities.
– Užsiminėte apie šešėlinę veiklą. Apie ją rašote, nes matėte, ką Londone veikia tautiečiai lietuviai?
– Impulso iš ten yra. Sutinki žmones, atrodo, jie važinėja puikiomis mašinomis, nesako, kada į Londoną atvažiavę, kalba apie importą, eksportą, o palaipsniui išaiškėja, kad importas ir eksportas iš tikrųjų yra kontrabanda. Tokių teko sutikti, vienas kitas paveikslas tapo istorijos motyvu.
Tačiau, kiek dirbant žurnaliste teko bendrauti su policija, jie į Lietuvą nežiūri kaip į atskirą vienetą. Rytų Europa traktuojama kaip viena bendra, susijusi. Tai yra Rytų Europos nusikalstamas pasaulis, turintis savitą nusikaltimų braižą, bendravimo supratimą – viskas, kas atsinešta iš buvusios Sovietų Sąjungos. Kaip sovietinis mentalitetas persmelkęs vadinamąjį dabartinį elitą, lygiai taip pat ir nusikalstamą pasaulį.
– Dažniausiai JK spaudoje skaitome apie nusikalstančius tautiečius. Ar matote ir kitą lietuvių pusę – prakutusių, karjerą padariusių? Teko girdėti, kad JK lietuviai netrykšta noru bendrauti su lietuviais .
– Kartais lietuvių šiek tiek saugosi. Kartais tikrai nemalonu – įsėdi į traukinį ir nesinori girdėti, kas yra lietuvių šnekama – jų kalba žeidžia ir supranti, kad tai ne tie žmonės, su kuriais norėtum bendrauti. Ši pusė ryški ir labai matoma. Didžioji dauguma dirba, tvarkingai gyvena, augina vaikus, laikosi įstatymų ir viskas.