Kodėl Bona Sforza nekentė Barboros Radvilaitės: tikroji istorija nebuvo tokia romantiška

 (200)
Nepaprastai išsilavinusi, ambicinga, karšto būdo Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė Bona Sforza savo protu sugebėjo įdiegti daug valstybinių pertvarkų, tačiau pralaimėjo didžiąją savo gyvenimo kovą – dėl sūnaus Žygimanto Augusto širdies.
Bona Sforza
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

„Vien jau tai, kad ji yra labai žinoma asmenybė netgi dabar, priklauso sąrašams moterų, kurios padarė didžiausią įtaką Lietuvai per visą istoriją, tai rodo, kad jos vaidmuo buvo labai didelis. Galima sakyti, kad ji paveikė tiek Lietuvos ekonomiką, tiek ūkį, tiek kultūrą, tiek teisinę sistemą“, - DELFI sakė disertaciją apie Bonos Sforzos įtaką Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei (LDK) rašanti Lietuvos istorijos instituto doktorantė Rasa Leonavičiūtė.

Tuo tarpu istorikė, Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr Jolanta Karpavičienė atkreipė dėmesį, kad nagrinėjant moters istorijos kontekstus galima nepaprastai daug pasakyti civilizacine prasme apie tai, kad Lietuva priklausė Europos civilizacijai. Kai kurių tą patvirtinančių elementų randama jau nuo Mindaugo laikų, bet ypatingai tai pastebima nuo Vytauto Didžiojo laikų, po to, kai Lietuva priėmė katalikišką krikštą, pasuko į Vakarų civilizaciją.

„Ilgainiui buvo garantuotos moters turtinės teisės, jos turtinė padėtis, o jeigu kalbėtume apie didžiųjų kunigaikščių rezidenciją, tai jau Vytautas Didysis pradėjo formuoti europinio tipo monarcho dvarą su visais atributais, kas liečia svečių priėmimą, diplomatines dovanas, viešųjų ryšių sklaidą, renginius, aprangos kodus ir vaišių kultūrą. Tame kontekste Vytautas buvo tas kaltininkas, kuris išvilko moterį LDK į viešojo gyvenimo diskursą“, - sakė J. Karpavičienė.

Buvome provakarietiški

Pasak istorikės, valdovo sutuoktinė turėjo savo apibrėžtas funkcijas, ji privalėdavo taip pat dalyvauti diplomatinėje komunikacijoje, jai buvo skiriami laiškai, duodamos akreditacijos. Pavyzdžiui, Ona Vytautienė jau turėjo savo antspaudą, ji turėjo dalyvauti svečių priėmimuose, rūpintis jų kultūrine programa ir atitinkamai demonstruoti krikščionybę ir karitatyviniais dalykais besirūpinančios valdovo sutuoktinės funkcijas.

„Tie dalykai per moters padėties prizmę ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir valdovų, ir paskui diduomenės aplinkoje, atskleidžia labai įdomius Lietuvos istorijos priklausymo Europai momentus“, - teigė J. Karpavičienė.

Kaip pavyzdį istorikė papasakojo derybų dėl tuomet būsimų Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo, kuris tuo metu jau buvo 51-erių metų amžiaus, epizodą. Bonai Sforzai tuomet buvo 24-eri, ir tų laikų standartais ji jau buvo senmergė. Nes tais laikais jau trylikametės, pagal bažnytinę teisę galėjo tekėti. Tad motina pamelavo ir šiek sumažino Bonos Sforzos amžių, kad Žygimantas Senasis nepasirinktų kitos kandidatės, kuriai tuo metu buvo 17 metų.

„Aišku, čia daug įvairių kitų dalykų lėmė tą aplinkybę, kad antrąja savo žmona jis pasirinko Boną Sforzą, trisdešimt metų jaunesnę už save moterį, bet be kitų dalykų buvo tai, kad čia atvyko Šventos Romos imperijos imperatoriaus pasiuntinys ir delegacija, nes imperatorius buvo giminystės ryšiais susijęs su Bonos Sforcos motina ir jos aplinka, ir norėjo politiką daryti tuo požiūriu“, - pasakojo J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, moters padėtis mūsų šalyje įstrigo pasiuntiniui Zigmuntui Herberšteinui, kuris po to važiavo į Maskvą, ir vėl grįžo atgal. Ir jau tada, XVI a. pirmoje pusėje, 1517 m., jis atkreipė dėmesį kad patekti Maskvos didžiojoje kunigaikštystėje pas valdovo sutuoktinę yra praktiškai neįmanoma misija – jos uždarytos kažkur bokštuose, net artimiausi bojarinai neprieina, o čia jis net privalo padaryti atskirą audienciją, dovanoti dovanas, rodyti dėmesį valdovei.

‘Tai jau yra ta vakarietiška tradicija, kuri labai ryškiai apčiuopiama, kai imi žiūrėti atskirų moterų personalijas. Šiuo požiūriu Bona Sforza yra dar didesnė išimtis, nes pačios charakteris leido jai labai aktyviai dalyvauti įvairiuose procesuose“, - teigė J. Karpavičienė.

Brendo išsilavinusių moterų aplinkoje

Siekdama atskleisti Bonos Sforzos psichologinį portretą istorikė atkreipė dėmesį į jos šeimos istoriją. Ji gimė netoli Milano – Milano kunigaikščio šeimoje, viena iš keturių vaikų išliko gyva. Paskui dėl įvairių aplinkybių, bet, visų pirma, dėl jos tėvo dėdės Liudviko Sforcos noro eliminuoti labai aktyvią ir valdingą jos motiną Izabelę Aragonietę, Milano kunigaikščio našlę, tai ji vyko į Pietų Italiją.

Ten ji gavo ir valdyti nedideles nykštukines kunigaikštystes, kurios buvo visai netoli Neapolio, kurio karalystės karalius irgi buvo jos giminaitis. Kaip atkreipė dėmesį istorikė, ten jau veikė Neapolio humanistinė akademija ir pilna apimti skleidėsi Renesanso kultūra.

Istorikės manymu, Bona Sforza perėmė iš motinos Izabelės Aragonietės jos nerealizuotą tikslą tapti ambicinga valdove. „To meto sąlygomis dukra turėjo puikų išsilavinimą. Ji dažnai keliaudavo su motina į Neapolį, kitas vietas, kur rinkdavosi diplomatai, humanistai“, - pasakojo J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, visa Bonos Sforzos giminės moteriška linija buvo labai stipri. Apie tai, kokios stiprios moterys ją supo, parašytos net atskiros studijos.

„Pavyzdžiui, jos senelė Ipolita Sforca diskutavo su pačiu Popiežiumi viename iš bažnytinių susirinkimų, viešai sakydavo kalbas. Kita teta buvo literatė, pusseserė buvo filosofė. Žodžiu buvo labai stipri moteriška linija, ir tai nebuvo nieko keisto, tai buvo įprasta kunigaikštystėse Italijoje Renesanso laikais“, - sakė J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, Bona Sforza, kaip ir įprasta tais laikais, daugiausiai mokėsi namų aplinkoje. Ji puikiai mokėjo lotynų kalbą, greičiausiai, mokėjo graikų kalbą, labai mėgo Ciceroną, Petrarchą, juos cituodavo mintinai, turėjo istorinių, geografinių, teisinių žinių. Tuomet ugdant labai daug dėmesio buvo skiriama humanitariniam ugdymui – tai yra ne tik pažinčiai su antikine literatūra, atgimusia Renesanso laikais, bet, pavyzdžiui, šokiui, kūno lavinimui, medžioklei, jodinėjimui, intelektiniams pratimams.

„Kartais juokauju, kad protmūšių tradiciją irgi atvežė Bona Sforza, nes tais laikais kaip tik atgimė Antikos laikais klestėjęs reiškinys, kad literatai ir diplomatai, eruditai susitikę diskutuoja įvairiausiomis temomis, rodo savo erudiciją, cituoja Antikos autorius, ir intelektualus gyvenimas labai intensyvus rūmuose, jo aplinkoje buvo ir įprasta Bonai, kai ji augo. Dėl to jos išsilavinimas buvo išskirtinis, palyginus su tuo išsilavinimu, kurį gaudavo mergaitės Lietuvoje ir Lenkijoje, kur galimybės buvo gerokai ribotesnės“, - sakė J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, ištekėjusi už Žygimanto Senojo ir atvykusi į regioną, ji labai greitai išmoko lenkų kalbą, dėl to galėjo labai adekvačiai dalyvauti įvairiuose procesuose.

JI daugiau kaip 30 metų buvo Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. Pačioje Lietuvoje, valdovų rūmuose, ji lankėsi keturis kartus, ir apsistodavo ten kartais ilgesniam laikotarpiui iki 1,5 ar 2 metų, iš viso virš 7 metų čia yra praleidusi.

„Kai čia apsistodavo Bona Sforza ir jos vyras Žygimantas Senasis, tai Vilnius tapdavo europine kultūros sostine, nes čia telkdavosi ir Lietuvos, ir Lenkijos diplomatinis gyvenimas, žinoma, kokie pasiuntiniai čia buvo priimami – nuo Toskanos iki Turkijos, ir aišku vyko labai intensyvus kultūrinis gyvenimas“, - sakė J. Karpavičienė.

Bona Sforza
Bona Sforza
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Gimdė beveik pamečiui

Pasak istorikės, Bonos Sforzos gyvenimą po vedybų galima būtų skirti į dvi dalis – į pirmąjį dešimtmetį ir likusią gyvenimo dalį. Vos ištekėjusi ji iš karto atliko savo priedermę, kurios ir buvo reikalaujama anais laikais iš moters – gimdyti vaikus.

„Ji būtų pralenkusi turbūt ir savo anytą, Elžbietą Habsburgaitę, kuri buvo vadinama karalių motina, nes ji pagimdė 13 vaikų, tarp jų ir Šv. Kazimierą, bet Bonos Sforzos aistra medžioklei pakišo jai koją“, - sakė J. Karpavičienė.

Dėl jos vedybų buvo sutarta 1517 m. čia Vilniuje, kitų metų balandį įvyko vestuvės, ir 1519 m. gimė pirmoji dukra, tada po metų gimė Žygimantas Augustas, ir dar keturios mergaitės gimė beveik pamečiui.

„1526 metais ji laukėsi jau šeštojo vaiko, ir būdama šešis mėnesius nėščia medžiojo netoli Krokuvos esančiose Nepolomicos giriose, kuriose buvo įrengti specialūs žvėrynai valdovams ir didikams medžioti. Ji medžiojo Lietuvoje sugautą didžiulį lokį ir nukrito nuo žirgo. Įvyko persileidimas, šešių mėnesių berniukas Albertas dar buvo spėtas pakrikštyti gimė, bet neišgyveno, ir po to ji jau negalėjo turėti vaikų“, - pasakojo J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, pirmąjį dešimtmetį po santuokos ji fiziškai negalėjo labai aktyviai keliauti ir aktyviai reikštis politiniame gyvenime. Ji beveik pamečiui gimdė vieną vaiko po kitą, ir jos tikslas buvo susilaukti kiek įmanoma daugiau vyriškos lyties palikuonių, kas suteiktų daugiau laisvės realizuoti plačias tarptautinės politikos ambicijas.

„Bet įvyko taip, kaip įvyko, iš penkių jos išgyvenusių vaikų, ji turėjo tik vieną berniuką, ir dėl to jos meilė Žygimantui Augustui dažnai yra redukuojama labai siauražiūriškai vien tik per meilės Barborai Radvilaitei reiškinį. Ji visiškai suponuoja negatyvų ir nepagrįstą stereotipą Bonos Sforzos atžvilgiu“, - sakė J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, Žygimantas Augustas Bonai Sforzai buvo svarbus ne tik dėl to, kad jis buvo jos sūnus, bet jis buvo vienintelis jos įrankis, tam, kad ji galėtų vykdyti savo didžiąją politiką.

|Ir ji investavo į jį, samdė mokytojus, siekė, kad jis turėtų gerą išsilavinimą, nors yra lenkų tyrinėtojų ir amžininkų, kurie manė, kad galėjo daugiau skirti jo lavinimui. Kitą vertus, jo charakterio savybės buvo kitokios nei pirmagimės Izabelės, kuri buvo paveldėjusi motinos savybes – labai valdinga, aštraus proto, analitinių sprendimų priėmėja. Žygimantas Augustas buvo minkšto charakterio žmogus, ir kartais jį net vadindavo „karaliumi rytoj“, nes jis turėjo ir ispaniško, ir itališko kraujo“, - pasakojo J. Karpavičienė.

Bona Sforza herbas
Bona Sforza herbas
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Suformavo politinį precedentą

Pasak istorikės, ir savo pirmuoju santuokinio gyvenimo etapu ji stengėsi formuoti politikų grupuotes savo aplinkoje, įvairiais būdais gauti informaciją, kas vyksta LDK, ne be jos iniciatyvos buvo sukurtas ir naujas politinis precedentas.

Iki tol gediminaičių, jogailaičių dinastijos atstovai buvo renkami Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais atskirai. Vos gimus Žygimantui Augustui iš karto buvo sukurtas precedentas, kai būdamas dvejų metų jis jau buvo pripažintas Lietuvos didiku, ir pareikšta, kad jis bus renkamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

„Po to, kai jau tapo aišku, kad ji daugiau vaikų negali turėti, tai 1529 m. Vilniuje jis buvo pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o po metų - Lenkijos karaliumi. Pripažinta, kad būtent jis taps valdovu“, - teigė J. Karpavičienė.

Tėvas prieš mirtį 1544 metais jam perdavė įgaliojimus ir tuomet Žygimantas Augustas tapo faktiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1548 m., kai mirė jo tėvas, jis perėmė visas savo prerogatyvas.

„Bonos Sforzos toliaregiškumas tam tikrų politinių naujovių kūrimas, irgi rodo jos braižą, mastelį, kad ji sukūrė precedentą, kurio iki tol Lietuvos ir Lenkijos politiniame gyvenime nebuvo“, - sakė J. Karpavičienė.

Teisės buvo užtikrintos sutuoktinėms

Pirmą kartą po to, kai jau nebegalėjo turėti vaikų, Bona Sforza Vilniuje rezidavo 1528 m. Pasak istorikės, jos buvimas Vilniuje veikė aplinką tiek subjektyviu požiūriu, nes ji čia nustatinėjo ryšius su atskiromis didikų giminėmis, vyko didelis politinis žaidimus. Kitą vertus, ji čia labai aktyviai veikė, kaip žemvaldė.

„Pagal europinę, vakarietišką praktiką, moteris LDK turėjo bent jau nominaliai apibrėžtą teisinę situaciją, jeigu jos buvo gimusios teisėtoje santuokoje ir buvo teisėtos sutuoktinės. Moteris atitekėdama į vyro giminę atsinešdavo tam tikrą kraitį, ir vyras garantuodavo savo turtu, dažnai ir nekilnojamuoju, jos turtinę padėtį. Jis užrašydavo jai tam tikras valdas, kurios turėdavo garantuoti jos statusą, jeigu ji likdavo našle“, - teigė J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, moterys pačios turėjo tas valdas administruoti, nes iš jų gaunamos pajamos keliaudavo valdovės dvaro išlaikymui. „Valdovės dvaras buvo atskira institucija – ir institucine, pareigūnų prasme, ir finansinio, materialaus aprūpinimo, gyvenimo ritmo požiūriu. Vienas iš materialinių svertų Bonos Sforzos veiklai, vieną vertus buvo tai, kad ji turėjo Žygimanto Senojo užrašytas valdas, kaip kraičio garantą, ir pati jas valdydavo. Toliau kitas dalykas tai, kad ji kaip mažamečio sūnaus regentė labai dažnai jo vardu veikė“, - kalbėjo J. Karpavičienė.

Bona Sforza
Bona Sforza
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Pasižymėjo įžvalgumu

Pasak istorikės, Bona Sforza pasižymėjo tuo, kad labai greitai gebėdavo įžvelgti negeroves Lietuvos ūkiniame gyvenime. Ji atkreipė dėmesį į valstybės skolinimosi praktikas. Kadangi valstybės iždas buvo tuščias, o nuolat reikėjo samdyti kariuomenę, spręsti įvairius klausimas, tai pinigų tam būdavo užsitikrinama ne tik renkant mokesčius, bet ir skolinantis.

Valdovo ir valstybės iždas skolinosi pinigus iš didikų – Goštautų, Radvilų, Chodkevičių, o šie kaip užstatą pasiimdavo valstybines žemes. Paskui jie tuos pinigus susigrąžindavo, bet užstato nebegrąžindavo atgal į žemės valstybinį fondą. Formavosi ištisi valdų kompleksai, kurie, pasak istorikės, buvo ne visai teisėtais būdais suformuoti.

„Čia įsijungė Bonos Sforzos rašytinės žinios ir teisinės kompetencijos, ir ji iš karto pareikalavo, kad įvairios privilegijos, raštai, kuriais buvo suteikiamos valdos didikams, būtų surašyti į vieną metrikos knygą. Taip pat, kad esami įstatymai būtų išversti į lotynų kalbą“, - sakė J. Karpavičienė atkreipdama dėmesį, kad ji prisidėjo prie to, kad ir tuo metu sudaromas Lietuvos statutas būtų išverstas į lotynų kalbą. Ant lotyniško jo nuorašo puikuojasi Bonos Sforzos herbas.

„Ji teisiniais oficialiais būdais, besibylinėdama savo vyro, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus teisme, sugebėjo į valstybės fondą sugrąžinti žemes. Netgi labai aiškiai įžvelgiama, kad ji formavo valdų kompleksus, kad jie būtų kiek įmanoma tolygesni, vienoje vietoje išsidėstę, kad ji galėtų užtikrinti jų atitinkamą kontrolę“, - kalbėjo J. Karpavičienė.

Pasak istorikės, Bona Sforza reikalaudavo iš aukštesnio rango pareigūnų, kad jie asmeniškai atsiskaitytų už tai, kaip jie administruoja valdas, kokios pajamos yra surenkamos, gebėdavo identifikuoti silpnąsias vietas ir daryti poveikį.

Kai nebegalėjo susilaukti vaikų, Bona Sforza ėmėsi ūkinės veiklos. Ji investavo, kad būtų steigiami miesteliai, jiems suteikiamos teisės rengti turgus ir prekybą, sudaromos sąlygos ekonominei veiklai.

Įvedė Valakų reformą

Istorikė atkreipė dėmesį, kad būtent Bona Sforza įvedė Valakų reformą, nes iki tol, kitaip nei likusio Vidurio Europos dalyje, žemės matų sistema LDK buvo labai archaiška.

„Pavyzdžiui, arimai matuoti pagal tai, kokį plotą gali išarti artojas su vienu jaučiu per vieną dieną, kiek galima surinkti vežimų šieno nuo tam tikro ploto pievos. Tokius matus galima įvairiai interpretuoti. Tada kyla klausimas, kaip apskaičiuoti žemės plotus arba uždėti mokesčius“, - sakė J. Karpavičienė.

Bona Sforzos iniciuotos reformos metu buvo apibrėžtas ploto matas – valakas, kuris lygus 21 hektarui. Istorikės vertinimu, buvo padaryta agrarinė revoliucija, patikrinti nuosavybės dokumentui, jų nesant žemės plotai buvo įjungiami į valstybės fondą. Valakai buvo suskirstyti į trilaukę sistemą, galima būdavo pažangesnes technologijas taikyti, mokesčiai valstiečiams priklausė nuo dirbamos žemės kokybės, buvo aiškiai apibrėžta prievolių ir mokesčių sistema. Bonos Sforzos dvaruose pradėtas taikyti modelis vėliau buvo perimtas ir valstybės bei didikų dvaruose.

Pasak istorikės, buvo rūpinamasi urbanistine miestelių struktūra, kad gatvės būtų teisingai išplanuotos, kad atsirastų turgaus aikštė, sudaroma infrastruktūra, kad prekyba ir ūkis normaliai plėtotųsi. Negana to ji stengėsi kovoti su negerovėmis ir miestuose, kurie turėjo teisę savivaldžiai tvarkytis, vadinamuosiuose magdeburginiuose miestuose.

„Pavyzdžiui, Vilniuje 16 a. pradžioje kilo konfliktas tarp miesto tarybos, suolininkų teismo ir daugiausia iš pirklių sudarytos miesto bendruomenės. Pirkliai arba miesto bendruomenė piktinosi, kad yra piktnaudžiaujama valdžia, kad dažnai tėvas ir sūnus užima panašias pareigybes, nėra rotacijos principo. Tai Žygimantas Senasis išleisdamas ordinaciją 1536 m. rugsėjį nurodo: „kaip mano mylimoji žmona nurodė, aš nusakau, kad daugiau taip negali būti“, ir tada nustatė, kokia turi būti tvarka tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Gardine, tiek kituose miestuose“, - sakė J. Karpavičienė.

Nemėgo marčių

Sėkmingai politikoje tvarkiusis moteris su sunkumais susidūrė bendraudama su vieninteliu savo sūnumi, kuriam skyrė daugiausiai savo dėmesio. Tuo tarpu dukrų likimas susiklostė skirtingai – Izabelė buvo anksti ištekinta, o dar trys dukros liko senmergėmis. Kotryna buvo ištekinta 37 metų Vilniuje, o Ona Jogailaitė ištekėjo jau mirus Žygimantui Augustui už Stepono Batoro, būdama 51 metų.

„Ji Žygimante Auguste matė ne tik sūnų, ji jame matė dinastinės politikos įrankį, per jį, per jo vedybas, įtaką buvo galima įeiti į didįjį lygiavertį žaidimą, kurio buvo verta jogailaičių dinastija Europos vedybinių ir politinių santykių rinkoje“, - sakė J. Karpavičienė.

Kitą vertus, pasak istorikės, kaip ir būdinga renesanso žmonėms, ji investavo į sūnaus išsilavinimą, fizinius gebėjimus, labai skatino ir jo hedonistinius polinkius. Iš mamos jis perėmė meilę kultūrai, menams, prabangai.

„Ir kai Ž. Augustas būdamas septyniolikmetis įsimylėjo 38 metų jos dvaro freiliną Janą iš Kordobos, tai ji net, sakoma, kad nupirko ar išnuomojo namus Krokuvoje, kad sūnus galėtų ir šitą gyvenimo pusę pajusti“, - pasakojo J. Karpavičienė.

Kai Žygimantas Augustas pribrendo spręsti valstybinius reikalus ir vesti, nepaisant to, kad mamai tai nepatiko, jis vedė savo pusseserės dukrą Elžbietą Habsburgaitę, kuri sirgo epilepsija, ir pirmą judviejų naktį ją ištiko epilepsijos priepuolis. Pirmą naktį patyręs siaubą, Žygimantas Augustas nustojo eiti miegoti su savo žmona, netgi buvo siunčiama informacija į Habsburgų rūmus, politinis skandalas, nes vyras nevykdo savo sutuoktinio pareigų, nepratęsia giminės.

1544 m. Žygimantas Augustas buvo išsiųstas į Vilnių, kad galėtų vykdyti faktinio kunigaikščio funkcijas ir būti tolėliau nuo žmonos Elžbietos Habsburgaitės, kuri vėliau buvo atvykusi į Vilnių, bet būdama silpnos sveikatos greitai mirė.

Per ketverius metus jis padarė didelius pertvarkymus rezidencijoje, ją išplėtė, pristatė du korpusus, įrengė Renesanso stiliumi, labai daug investavo į interjerus, ir smagiai leido laiką.

„Vienas iš politinių projektų, kurį pavyko įgyvendinti Barboros Radvilaitės broliui ir pusbroliui Radvilui Rudajam ir Radvilui Juodajam ir buvo tai, kad Žygimantas Augustas, įsivėlęs į eilinius meilės santykius su gražia patrauklia ir, matyt, jį savo asmeninėmis savybėmis traukusia moterimi, ją vedė“, - ne visai romantišką Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorijos santykių pusę papasakojo J. Karpavičienė.

Barbora Radvilaitė
Barbora Radvilaitė
© Wikimedia Commons nuotr.

Žygimantas Augustas buvo užkluptas, kai atėjo slapčia lankyti Barboros Radvilaitės, tuomet jo jau laukė pasiruošęs kunigas, ir Radvilos pradėjo priekaištauti, kad nedera teršti jų giminės merginos, kuri tuo metu buvo našlė, vardo. Jis slapta ją vedė 1547 m. “Jeigu jis nebūtų jos vedęs, ir paskui užsispyręs, kad ji būtų pripažinta tiek Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, tiek Lenkijos karaliene, tai būtų buvęs eilinis romanas“, - sakė J. Karpavičienė.

Tačiau taip pasielgęs jis susipyko su motina, kuri buvo nepatenkinta, kad sūnus vedė žemesnio socialinio sluoksnio merginą ir eliminavo galimybes vedybomis dalyvauti didžiojoje tarptautinėje politikoje. Tai, kaip ji nepripažino Barboros Radvilaitės galima matyti iš tokių detalių, kaip išlikęs jos maldynas, kuriame be kitų įrašų yra jos giminaičių ir šeimos narių gimtadieniai. Barboros gimtadienis neįrašytas.

Bona Sforza maldynas su LDK herbu
Bona Sforza maldynas su LDK herbu
© Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

Bona Sforza buvo labai karšto būdo. Yra užfiksuota epizodų, kad sakydavo, kad ji pradėdavo trypti kojomis, plėšti plaukus, puldavo į isteriją, ir Žygimantas Senasis į gyvenimo pabaigą neapsikęsdavo, apsisukdavo ir išeidavo iš menės, sakydavo: daryk, ką tu nori’. Ir amžininkai tai pastebėjo, pavyzdžiui teisininkas ir poetas Petras Roizijus rašė: „ar tik neištiks kokia negerovė, nes po lentą figūras stumdo vien valdovė“.

Konfliktas su sūnumi priėjo iki to, kad ji su dukterimis išvyko iš Krokuvos, apsistojo tuo metu nykštukinėje Varšuvoje ir labai prisidėjo prie to, kad Mazovijos sostinės ūkinis ir kitas gyvenimas pradėjo kilti. Tuo metu per savo pasiuntinius ir kitais būdais ji bandė visaip užkirsti kelią Barboros karūnacijai.

„Kada buvo priimtas tas sprendimas ir tapo aišku, kad Barbora bus karūnuota, tai nebuvo paslaptis, visi apie tai žinojo ir kalbėjo, kad ji jau sirgo mirtina liga. Ir Žygimantas Augustas buvo vienintelis žmogus, kuris sugebėdavo būti ilgai šalia jos, nes sklisdavo, matyt, ir kvapas. Manoma, kad ji galėjo sirgti kažkokių vidaus organų, galbūt, gimdos ar gimdos kaklelio vėžiu“, - sakė J. Karpavičienė.

Lietuvos istorijos instituto doktorantės Rasos Leonavičiūtės teigimu, Bonai Sforzai nelabai patiko nė viena iš trijų jos marčių. Pirmoji Elžbieta Habsburgaitė greitai mirė, jiedu su Žygimantu Augustu neturėjo artimo ryšio. Barbora Radvilaitė trumpai išgyveno.

„Trečioji buvo pirmosios žmonos sesuo, taip pat nesusiklostė jų santykiai, nelabai jis to ir norėjo, valdovas privalo vesti, kadangi nėra palikuonio. Su visomis trimis žmonomis jam nelabai pasisekė, vien dėl to, kad Barbora labai trumpai gyveno, o kitų dviejų gal nelabai jam ir buvo gaila, kad jos trumpai gyveno. Jos nepagimdė jam palikuonių“, - sakė R. Leonavičiūtė.

Pasak jaunos mokslininkės, mama buvo pakėlusi visą Lietuvos diduomenę, kad Barbora nebūtų karūnuota, tuo tikslu rašė laiškus į ponų tarybą. Santykiuose su Elžbieta Habsburgaite yra išlikęs žymusis Parmezano skandalas. Elžbieta labai mėgo parmezano sūrį, ir virėjas jai davė, ir Bona labai supyko, kad iš virtuvės buvo marčiai duotas parmezanas.

Kai jau buvo aišku, kad Barbora Radvilaitė neišgyvens Bona Sforza atsiuntė laišką ir pripažino ją karaliene. Greičiausiai, pasak istorikės, ji tokiu būdu bandė pataisyti santykius su sūnumi. Bet kai tai nepavyko, ji išvyko atgal į savo Barį, iš kurio ir atitekėjo į Lietuvą ir Lenkiją.

Tačiau, anot istorikių, palikti Lietuvą ir Lenkiją ją paskatino ne tik tai, bet ir suvokimas, kad ji nepajėgi realizuoti savo didžiųjų planų.

Rasa Leonavičiūtė
Rasa Leonavičiūtė
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Prie Operos ir baleto teatro durų rikiuojasi kandidatų eilė (1)

Kas penkerių metų kadencijai stos vadovauti Nacionaliniam operos ir baleto teatrui (NOBT)?

Organizuoja pikniką Vijūnėlės dvare (10)

Socialiniuose tinkluose plinta žinia apie Druskininkų Vijūnėlės dvare organizuojamą pikniką, kurio dalyviai teigia planuojantys „džiaugtis saule, muzika ir laisve“.

Kauniečiai savo miestą lygina su Niujorku: tik atlyginimai nedžiugina (178)

Viešoje erdvėje vis dažniau sklando visuomenės veikėjų bei specialistų nuomonės, kad Kaunas vejasi Vilnių ar net, pasak A. Milašiaus, Vilnius jau tapo miestu netoli Kauno. Specialistai kalba, kad Kaunas visapusiškai prisivijo Vilnių kultūriniais renginiais, pasaulietiškesniu požiūriu, atlyginimais, investicijomis, plėtra ir pan.

Buvęs „Go Vilnius“ vadovas D.Udrys skundžia atleidimą, prašo moralinės žalos atlyginimo (23)

Buvęs „Go Vilnius“ vadovas Darius Udrys apskundė teismui mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą atleisti jį iš pareigų, taip pat prašo moralinės žalos atlyginimo.

A. Petrošius palieka Registrų centrą (14)

Registrų centrą nuo penktadienio palieka vyriausiasis patarėjas pokyčių valdymui Aidas Petrošius. Daugiau nei dešimtmetį su pertraukomis jis dirbo centro atstovu spaudai.