– Ar įprastas sniegas balandžio mėnesį?
– Sniegas balandžio mėnesį yra buvęs ne kartą. Gal tiesiog dabar šiek tiek jau pripratome, kad žiemų jau nebebus. Visi susitapatino su klimato kaita ir įtikėjo, kad Lietuvoje visą laiką bus tarsi Afrikoje. Pavasaris vėlavo ir 2005, 2006 metais. Tiesa, sniego tada buvo mažiau. Bet jeigu kas dar prisimena 1995 ir 1996 metų žiemą, tai šiai žiemai iki jos toli gražu. Tuomet ji prasidėjo lapkritį ir baigėsi tik balandžio pabaigoje. Sniego buvo apie 80–90 centimetrų, o šiais metais buvo tik apie 30–50 centimetrų. Ta žiema neturėjo nė vieno atlydžio, o ši žiema turi ir atšilimų: vasaris buvo pakankamai šiltas.
1977 m. balandžio mėn. buvo nepaprastai didelis apledėjimas, tuomet lūžo visi mūsų beržai ir net elektros stulpai. Buvo tikra šalies masto katastrofa. 1963 m. tokiu metu buvo šalčio rekordas – 23 laipsniai šalčio. Tačiau tada niekas nepanikavo, nes nebuvo tiek žurnalistų, kurie tuo domėtųsi.
– Būna nepaprastai šalta, o kartais – labai karšta. Nuo ko priklauso tokie kontrastai?
– Vienas žiūrovas klausia, ar Jums neatrodo, kad meteorologo darbas yra ne tik nedėkingas, bet ir beprasmis? Jau matematiškai įrodyta, kad ilgalaikė (daugiau nei 50 dienų) orų prognozė yra neįmanoma.
– Iš tikrųjų ilgalaikės prognozės, kaip ir visos prognozės, yra tikslinamos, peržiūrimos, nes jos priklauso nuo labai daug faktorių. Matematiškai apskaičiuoti sudėtinga, nes meteorologijoje nėra konstantų. Kiekvienas įvykis pasaulyje eina į ilgalaikes ir trumpalaikes prognozes. Jeigu mes nenumatome tiksliai žemės drebėjimų ir audrų, tai kaip galime tiksliai numatyti orus? Tačiau jos nėra beprasmiškos. Kas būtų, jeigu vieną dieną nesulauktumėte mūsų prognozių? Nekiltų lėktuvai, problemų kiltų ir energetikoje, geležinkeliuose ir taip toliau. Kažkada, dėl mažų algų, bandėme vieną dieną neduoti prognozių, kilo didžiulis triukšmas, algos buvo pakeltos iš karto.
Tik atrodo, kad mes esame nevertingi, bet mes esame labai svarbūs.
– O kas būna, kai nepataikote?
– Nepataikome ne tik mes, tai pasitaiko visame pasaulyje. Pirmiausiai, aiškinamės problemą, kas atsitiko. Nėra tokių skaičiavimo mašinų, kurios galėtų, grubiai sakant, „suvirškinti" visą informaciją. Geriausias pavyzdys – sausio mėnuo. Buvo prognozuota, kad sausis bus labai šiltas. Niekas neįtarė, kad tuo metu Kamčiatkoje ruošiasi išsiveržti ugnikalnis, o Australijoje kils šimtmečio dulkių audra. Į stratosferą pateko nepaprastai daug taršos šaltinių, dėl kurių Saulė negalėjo sušildyti Žemės. Ir štai – turėjome labai šaltą sausį.
– Kokios Jūsų galimybės prognozuoti orus?
– Mūsų sinoptikų prognozės, ypač trumpalaikės, tikrai yra niekuo neblogesnės nei likusio pasaulio. Su tomis išgalėmis, kurias mes turime, mūsų sinoptikai tikrai pakankamai gerai dirba. Pasaulyje jie yra labai gerai vertinami, labai dažnai mūsų prašo įvertinti kokią nors situaciją, o paskui per visą pasaulį siunčia mūsų pranešimus. Žodžiu, nereikia nuvertinti mūsų specialistų.
Meteorologijos pagrindas – fizika ir matematika. Tai nėra nuėjimas iki termometro. Tai yra didžiulė dinamika. Tai tokie procesai, kuriuose menkiausias pokytis šimtosiomis dalimis reiškia grandininę reakciją. Tai sudėtinga specialybė: žmonės turi įgauti ir patirtį, turėti ir gerą intuiciją.
– Ar gali būti, kad su šiais įvykiais Kamčiatkoje ir Australijoje susijęs vėluojantis pavasaris?
– Taip, gali būti, nes šiek tiek pasistūmėjo visi procesai. Bet norėčiau dar kartą pasakyti, kad nereikėtų tapatinti orų ir klimato, bet vis dėl to, nuo klimato kaitos labai daug kas priklauso. Todėl dažnai turime labai didžiulius kontrastus. Teks susitaikyti su tuo, kad tokių reiškinių bus vis dažniau – temperatūros, sezonų kontrastai, įvairių reiškinių padaugėjimas ir ir t. t.