Kitokia Lietuva: tėvas išprievartavo sesę, sūnus motinai sulaužė ranką

Nuo Palangos tilto žingsniuojant J. Basanavičiaus gatve galima sutikti žmones, nuo kurių nekvepia kvepalais. Paprastai jie nešiojasi didelius krepšius ir ieškodami priduodamos taros nuodugniai patikrina kiekvieną šiukšlių dėžę.

Jie kalba garsiai ir riebiai, bet nėra agresyvūs, žino, kuriose kurorto vietose viešai geriau negerti ir iš viso nesirodyti. Klausiami, ar nenorėtų pakeisti gyvenimo, jie keikia prezidentę, o už bambalį stipriausio alaus išsipasakoja, kaip buvo palikti tėvų, ką patiria iš kitų likimo brolių ir kiek pinigų benamis gali užsidirbti Palangoje.

Iš Vytautų kilęs 34 metų Pranas ir 46–erių Remigijus iš Mosėdžio (likimo draugas jį vadino tiesiog „Remiu“) DELFI žurnalisto paprašė cigaretės, o pasikalbėti sutiko su sąlyga, kad bus pavaišinti stipriausio alaus bambaliais.

Pasiūlius iš J. Basanavičiaus gatvės nueiti į kokį nuošalų parkelį, jie prieštaravo – esą ten dažnai lankosi policija, o pakeliui į artimiausią parduotuvę sakė, kad kai kurie nauji benamiai iš Meilės alėjos juos vaiko ašarinėmis dujomis.

Pasiekus Vytauto g. esančią parduotuvę vyrai pridavė surinktą tarą. Vyresnis Remigijus, matyt, baimindamasis, kad tuoj bus 22 val., prašė Prano iš karto nupirkti dar alaus, tačiau patikintas, kad nevėlu ir kad spės tai padaryti, galiausiai nusileido.

„Einam prie „sienelės“, – pasiūlė Pranas. Paaiškėjo, kad tai tėra benamių pamėgta vieta netoli Vytauto g. stovinčių daugiabučių. Pati „sienelė“ – tik gyvatvorė, skirianti garažą ir dviejų daugiabučių kiemą.

Per pusvalandį sodraus žemaičiavimo Pranas pavartojo tikriausiai visus žinomus rusiškus keiksmažodžius – kone kiekviename sakinyje bent po kelis. Mažiau besikeikiantis ir uždaresnis Remigijus jį protarpiais ramino, nes kai kurie daugiabučių langai buvo plačiai atverti, o netoliese bėgiojo vaikai.

Susidarė įspūdis, kad pašnekovai buvo ne visai blaivūs, bet jokios agresijos ar grėsmės nekėlė, tiesiog papasakojo, kaip atsidūrė ten, kur yra. Jie sakė nenorintys taip gyventi, bet „į tą pusę kažkas galingai traukia“.

Įspėjame, kad kai kurios interviu detalės gali šokiruoti.

– Kaip jūs atsidūrėte tokioje situacijoje?

Pranas: Aš galiu pasakyti vieną dalyką, kaip atsidūrėme. Čia viskas yra, ar girdi, nuo mano tėvo. Tėvas dabar jau yra miręs. Jis išprievartavo mano seserį, sukišo (į intymią vietą) kiaulės kaulą ir galų gale gavo „smertį“ pats. Pravieniškių antruosiuose jis yra miręs. Bet motin...

Remigijus: Mirė? Bet tėvo nematei? Papjovė jį gal kas nors?

P.: Mirė, mirė. Nemačiau jo iš viso... Taip, kaliniai papjovė. Dabar jis visai viskas,

ar girdi, „pozna“, nebėra jo. Ir vienas dalykas, motina irgi norėjo mane papjauti su peiliu. Išsitraukė iš šaldytuvo peilį ir norėjo mane papjaut. Motina durna. Aš jai sulaužiau ranką. Ir automatiškai gavosi taip, kad atėjo kaimynė, sako, ko tu jai ranką sulaužei, už ką.

R.: Nerėkauk, nerėkauk.

P.: Bet aš tikslą turėjau. Jeigu paima peilį iš šaldytuvo ir jau puola ant manęs, ant savo sūnaus... Tu, man sako, nebūsi sūnus, normaliai, ar ne?

– Kokią mokyklą baigei?

P.: Internatinę mokyklą. Specialioji internatinė Klaipėdoje. Buvau dažytojas apdailininkas. Bet aš mūrininko specialybės normaliai nebaigiau, išėjau lauk. Kada? Čia jau ojojoj, čia turbūt jau kokie 3 metai.

– O kaip Palangoje atsidūrei?

P.: Atėjau pėškom – iš Klaipėdos į Palangą. Miegojau stotelėj ir išėjau. O ten kilometrų mažiausiai 25. Ėjau gal šešias valandas. Dabar trejus metus jau čia gyvenam.

R.: Matai, kaip.

– Papasakokite, kur judu nakvojate.

P.: Kur mes nakvojam? Kur papuola. Tarp žemės ir dangaus mes miegam, bet kopose nemiegam. Pas vieną žmogų, bet, aišku, ten truputį pavojinga. Garažas yra geras, ten miegoti įmanoma, bet yra tokie du žmonės – viena boba ir vienas vyras, kurie mus vaiko lauk, policija gąsdina.

R.: Taip, vaiko mus, nors mes nieko nedarome, nieko.

– Gal jei garsiai kalbate, jei keikiatės, galbūt kaimynams baisu?

P.: Ne, mes tikrai nesikeikiam, viskas su mumis gerai.

R.: Kaip visada... Aš tai tikrai nesikeikiu, načiort.

– O kaip pats, Remigijau, čia atsidūrei, kokia tavo istorija?

R.: Išmetė tėvai ir viskas. 4 metai atgal. Iš Mosėdžio kaimo. Išmetė ir viskas, nebėra. Šviesiai tiesiai, mes esam...

P.: Na, kam reikia išmest žmogų? Nervai ima...

R.: Palauk, užsičiaupk. Seneliai sako, tu, tipo, esi pijokas ir eik lauk.

P.: Kaip ir man, teisingai... Sako, tu pijokas, prisigėręs visą laiką, išdaužiau langus motinai, vos ne į galvą daviau su ta plyta, tai sako, ar girdi, tu man nebe sūnus, eik lauk. Policija privažiavo prie manęs, kas tu būsi, klausia. Sūnus būsiu, bet kai pradėjo žvengt...

– Tai kaip, tėvai sako išeik ir viskas? Ką, jūs po to darėt?

P.: Aš tai va, elgetauju kaip koks gandonas. Renku bonkes, skarbonkes, butelius, ką aš žinau. O ką daryt?

R.: Jo, jo, renkam bonkes.

– Nebandėte susirast darbą, mesti gert?

P.: Aš turėjau darbą, apsaugoje, apsauginis pats buvau, tūkstantį litų gavau. Tai buvo viskas normaliai, kol aš tokį gandoną sutikau, kad... Atėjo budulis su kumščiais... Dar tokio nemačiau pasaulyje.

R.: Tik nesikeik, nesikeik.

P.: Ir įsivaizduoji koks bajeris? Baigiu darbą, jau baigt nebegalėjau darbo. Atėjo kažkoks gandonas ir galų gale sako aš tave įmesiu į jūrą, tai... Paskambinau du – tris kartus „Argus“, jie atvažiavo ir policija, ir iš karto jį suėmė, nes jau užknisa kai dirbi darbą atsakingą, tai kažkoks...

– Sakote, kai žiema, važiuojate į Klaipėdą, kur ten apsistojate?

P.: Yra nakvynės namai.

R.: Klaipėdoje, Šilutės plente

– O kiek (taip kaip jūs) galima surinkti pinigų per dieną?

P.: Aš surinkau, žinai kiek – 8 eurus 70 centų.

R.: Čia kaip pasitaiko, kaip kada blembački, čia nežinosi.

P.: Pernai? Oi, po 30 litų rinkdavome. Mes su Remigijum po 30, tai 60 litų turėjom, čia per vieną dieną.

R.: Praėjusią vasarą, čia, kaip sako, šūdas... Ne kažkas, ne kažkas.

P.: Bet labai gera, kad į barą išėjo nueiti, labai gera.

– Jei taip žmogus negali darbo gauti, tai ką daryti?

P.: Aš dabar ką pasakysiu, vieną dalyką: D. Grybauskaitė yra didelė problema. Todėl kad jinai, ar girdi, nutraukė visas pašalpas.

R.: Liepos 1 d. bus viskas. Šiaip mes nieko negaunam, tik renkame bambalius, bet bus viskas.

P.: Viską panaikins, eisi dirbti ir viskas. Mes nieko negaunam, renkam butelius, skarbankes, kad išgyventume.

– Bet gal ne ji nutraukė pašalpas?

P.: O kas, Seimas, nori pasakyti? Vyriausybė? Ta vyriausybė, ją reikia pakart ant šakių.

R.: Na, nesikeik, nesikeik.

P.: Kaip nesikeiksi? Kai man nepatinka, tai aš keikiuosi. Ir galingai.

– Kiek šiandien pavyko surinkti pinigų?

P.: Šiandien? Apie...

R.: Penkis kokius?

P.: Palauk, paskaičiuosiu (rankoje žarsto monetas, – aut. past.). 3 eurai 30.

R.: Oi „blembačika“.

– O ką paprastai valgote?

R.: Ieškom.

P.: Ieškom, per konteinerius einam, ieškom maisto kažkokio, kažką pavalgyt. Viens padavė maisto, tu pasakyk, pasakyk.

R.: Šiandien, ane? Padavė batono ir „šliosą“ dešros, šlapiankės, kaip sako.

P.: Dešrelės, smarvė ta... Davė pavalgyt, taip sakant. Bet tai ką man daryt? Apsinuodyt?

– Bet nesiųsi gi žmogaus...

P.: Tai ką daryti, siunčiam.

– Kaip jūs save įsivaizduojate toliau?

R.: Nežinau...

P.: Žinai, kaip aš įsivaizduoju? Man reikia systrą susitikti. Va, ir įsivaizduoju. Jeigu sesuo man padės, viskas bus tvarkoje, ar ne, Remi? Jeigu systra atvažiuos į Palangą...

R.: Na, jo... Kartais atvažiuoja ji, kaip sakant.

P.: Kaip man jos gaila. Aš brolis...

R.: Na, nesikeik, Pranai.

P.: Kad nervai ima, patikėk.

– O ką šiandien dar veiksite?

P.: Kai eisi miegoti, Remi, ar girdi, aš eisiu rinkti „bambamlių“.

R.: Niekur tu neisi.

P.: Eisiu, eisiu.

R.: Pasiimsiu alaus... Neisi. Į Basankę? Ne.

P.: Eisiu...