„Ekspozicijoje kuriamas vaizdinis pasakojimas apie tai, kaip karo akivaizdoje rutina, žmogiški ryšiai tampa būdu išgyventi, susikurti saugumo jausmą. Pokonfliktinių zonų vaizdai pasakoja, kaip karo baigties laukimas ir idealizavimas prasilenkia su realybe – dažnai nuslopus konfliktams įtampos ir sudėtinga padėtis nesibaigia“, – rašoma parodos anotacijoje.
Parodoje eksponuojamos fotografijos iš A. Morozovo kelionių Gruzijoje, Ukrainoje, Rusijoje bei Moldovoje. Šias fotografo užfiksuotas vietoves jungia praeityje vykę ar besitęsiantys kariniai konfliktai ir įtempti politiniai, ryšiai.
Jaunosios kartos fotožurnalistas A. Morozovas rengia reportažus iš konfliktinių zonų. O jo darbai publikuojami Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje – „The Guardian“, „Der Spiegel“, „Le Monde“, „Al Jazeera“, DELFI ir t.t.
Su Artūru kalbamės apie tai, ką reiškia fotografuoti kitą karo pusę.
- Artūrai, esate dokumentinės fotografijos atstovas, nagrinėjate socialines temas. Kodėl pasirinkote būtent šį fotografijos žanrą ir šių temų nagrinėjimą?
- Esu kaunietis. O būtent su šiuo miestu ir jo rajonu, yra siejama žymiausia Lietuvos fotografų karta. Prieš kelis dešimtmečius, Kaunas pasaulyje buvo vertinamas kaip ryškus humanistinės fotografijos bastionas. O iš čia kilusių fotografų darbuose buvo juntamas žmogus, vyravo socialinės temos.
Natūralu, kad augdamas kartu Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko ir kitų gyvųjų klasikų darbais, man, o tikiu ir daugeliui kauniečių, buvo įskiepytas būtent toks fotografijos supratimas.
Šiandien džiaugiuosi, kad pats nenuklydau į meninius ieškojimus, išlaikau susidomėjimą žmogiškosiomis temomis ir reportažui.
Tačiau kiek apgailestauju, kad šiandieninė Lietuvos fotografija yra nutolusi nuo žmogaus ir užsibuvo konceptualumo ieškojimuose. Jei atvirai, labai trūksta tam atsvaros – daugiau jaunų fotografų, nagrinėjančių šiandienos žmogų, jo aplinką. Žinoma, yra keletas išimčių, o gal ir rytojaus vilčių.
- Prisistatote fotožurnalistu, tačiau parodoje nerandame jums įprastos žurnalistinės fotografijos.
- Taip, ši paroda „Konflikto būsenos“ apeina patį žurnalistinį konflikto rodymą ir atsigręžia į civilių žmonių kasdienybę, buitį įstrigusią tarp įvairių politinių, karinių procesų.
Man ši ekspozicija buvo iššūkis – fotografijas traukėme iš archyvų, daugumos jų nebuvau niekur eksponavęs. Tačiau Lietuvos Fotomenininkų Kauno skyriaus kuratorių komanda atrado labai įdomių požiūrio taškų, praplėtė tiek mano, tiek, tikiu, ir parodos žiūrovo akiratį.
Tarkime, karą pasakojame per nesutariančius politikus, kariaujančius karius ir aukas.
Vaikščiodamas po salę, prieš pat parodos atidarymą, suvokiau elementarų dalyką – rengdamas reportažus iš įvairių naujienų įvykių, konfliktų visur sutinku paprastą žmogų, jo aplinką. Šalia nušviečiamų įvykių vyksta nepaprastai įdomus civilis gyvenimas.
Ši paroda – tai pažintis su dažnai skirtingose barikadų pusėse atsiduriančiais žmonėmis.
- Ar galėtumėte palyginti, kuo skiriasi fotografuoti žmogų taikos metu ir karo akivaizdoje?
- Pradėčiau nuo to, kad karo akivaizdoje žmogus lengviau prisileidžia fotografą. Tai – bendra žmogiška elgsena. Nutikus tragedijai, dažnas nori išsipasakoti, kalbėti. Kai kam apie patirtą neteisybę norisi rėkti visam pasauliui. Tokie žmonės tiesiog prašo perpasakoti visiems jo istoriją, atkreipti į ją dėmesį. Su kitais tiesiog pakanka ramiai, tyliai pasikalbėti, padaryti keletą fotografijų.
Iš fotografo tokiomis akimirkomis reikalaujama įsiklausymo ir atidumo, pagarbos.
Žmogus po sukrėtimų suvokia savo laikinumą ir nori įsiamžinti istorijoje. Tarkim, kai tik prasidėjo „Maidano“ revoliucija Kijeve, buvo labai sunku fotografuoti – tvyrojo nežinomybė, žmonės į fotografus žiūrėjo su nepasitikėjimu, neleisdavo fotografuoti veidų. Tačiau staiga viskas pasikeitė – visi jie suprato, kad yra labai gražios istorijos dalimi ir klausdavo: „Gal vis tik mane nufotografavai?“.
Nekalbu jau apie artimųjų žmonių fotografijų svarbą, kurias beveik visi, sutikti kare, parodo iškart per pažintį: „Pažiūrėk, čia – mano šeimos fotografija“.
Taikos sąlygomis dažnai sunku įžvelgti priežastis, kodėl tave kažkas turėtų fotografuoti. Lietuvoje žmogus sunkiai prisileidžia fotografą. To priežastis yra labai įdomu paspėlioti. Reikia pripažinti, kad viena jų yra ir prastas fotografų, žurnalistų įvaizdis visuomenėje.
- Vykdydami DELFI projektą daug fotografavote Rusijoje. Kokia yra jūsų sutinkama Rusija ir jos gyventojai?
- Visų pirma keliaudamas po Rusiją stebi didžiulius skirtumus: viena yra Maskva ir Sankt Peterburgas, kita – neturtinga ir pilka provincija. Taip pat visi Rusijos regionai yra labai skirtingi. Ir jei buriato ar čečėno paklaustume, kas jie tokie, jie neprisistatytų esą rusai. Tad neteisinga žiūrėti į Rusiją kaip politinį, etninį monolitą. Ten sutinku ir daug valdžios kritikų, kurie nepalaikė ir nepalaiko Kremliaus. Įdomiau padiskutuoti apie jų apatiją pokyčiams ir susitaikymą su likimu.
Rusija yra labai skirtinga. Fotografams ten dirbti gana sunku dėl valdžios organų, žmonių įtarumo. Tačiau, sakyčiau, kad tai nepaprastai fotogeniška šalis. Tie didžiuliai kontrastai, dažnai sutinkama žmogaus gyvenimo drama, kova už būvį. Aš atradau kelią, kaip bendrauti su rusais, kaip juos fotografuoti, bet manau pirmą kartą nuvykusiam fotografui tai būtų sunku.
Pažvelkite į šios parodos fotografijas iš Rusijos. Atkreipkite dėmesį į žmonių veidus, jų žvilgsnius. Jie pilni susimąstymo ir liūdesio.
- Kas jus patraukia prie vienos ar kitos temos?
- Stipriausias fotografo variklis – smalsumas, domėjimasis socialinėmis temomis. Dokumentinė fotografija reikalauja pastovaus atidumo aktualijoms, išėjimo iš savo socialinių ratų, bendravimo su žmonėmis. Yra šimtas dalykų, apie kuriuos norėčiau papasakoti, tačiau privalu daug ko atsisakyti, jei nori į temą įsigilinti plačiau, giliau.
- Kuo svarbūs projektai, kuriuos vykdai kartu su DELFI?
Su DELFI bendradarbiauju jau tris metus. Per šį laiką sukūrėme daug įdomių pasakojimų: nušviečiau karą Ukrainoje, gyvenimą prorusiškų separatistų teritorijose, domėjausi Ukrainos Krymo pusiasaliu praėjus dvejiems metams po aneksijos, keliavau po Rusijos provinciją projekte „Gilyn į Rusiją“, vykau į Paryžių ir Briuselio Molenbeko rajoną nušviesti įvykių po tragiškų teroro aktų, keliavau po Lietuvą, du kartus vykau pasakoti apie migrantų krizę Pietų Europoje, ką tik grįžau iš kelionės po Baltijos šalis.
Visi šie projektai yra vieni pirmųjų tokio stiliaus projektų Lietuvos žiniasklaidoje, sakyčiau mano bendradarbiavimas su DELFI pasakojant įvykius Ukrainoje pradėjo labai svarbią tradiciją žiniasklaidoje – vykti ir pasakoti iš įvykio vietos užsienyje ir daryti tai nepripuolamai, o nuosaikiai ilgą laiką. Tai įvertino ir skaitytojai.