Kiek aukoti Bažnyčiai per vestuves, laidotuves ar krikštynas? Konkrečioje situacijoje atsidūrusiam žmogui abstraktūs patarimai „kiek gali“ ar „pagal sąžinę“ nieko nereiškia, todėl DELFI domėjosi, ką iš tiesų reiškia žodžiai „tikintieji privalo išlaikyti savo Bažnyčią“, kokios aukos populiariausios ir kas iš tiesų išlaiko mūsų parapijas ir kunigus.
© D.Tunkūno nuotr.

Atsakydami į pastarąjį klausimą, visi DELFI pašnekovai buvo vieningi: daugiausia smulkiais pinigais suaukoja vadinamieji sekmadieniniai, o ne „šventiniai“ katalikai, į bažnyčią ateinantys patarnavimų ir per Kalėdas ar Velykas. Tačiau būtent jiems būdingiau „aptarinėti“, kur, kam ir kas išleidžia tikinčiųjų aukas.

Kokia mašina važinėti kunigui?

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekano Beno Ulevičiaus nuomone, šiandien labai sunku įtikti visuomenei. Jei kunigas važinėja sena mašina, žmonės sako: „Kokia Bažnyčia atsilikusi, kunigas nebegali nusipirkti normalaus automobilio“. Tačiau jei kunigas važinėja su geresne, sako, kad Bažnyčia turi daugybę pinigų. Tai su kokia mašina važinėti kunigui?

„Kitaip tariant, šiandien Lietuvai trūksta pasitikėjimo ir šeimyniškumo. Mes gi išsaugojome tradiciją sėdėti ir valgyti cepelinus prie bendro stalo, tačiau toks įspūdis, kad šiandien sėdėdami prie to bendro stalo, nepatikliai žiūrime vienas į kitą galvodami, kad kaimynas turi piktų minčių, nori nudirti devintą kailį. Ir visur visur tai matyti“, – pastebi teologijos fakultetui vadovaujantis roko grupės „Quest Rising“ lyderis.

Tuo metu, kai gyveno išlaikomas tėvų, B. Ulevičius prisiminė net negalvojęs apie aukas Bažnyčiai, tačiau pradėjęs mokėti mokesčius už savo butą kartą peržvelgė Katedros erdves ir pabandė įsivaizduoti, kiek gali kainuoti jos šildymas žiemą. Paskui palygino, kiek jis pats aukoja per rinkliavą.

„Atrodo, kad Bažnyčia yra tokia įstaiga, kuri iš mūsų vis ko nors nori, kaulija, kad ateitume. Tačiau kol tikintieji nesupras, kad ne kunigas, vyskupas, o mes ir esame toji Bažnyčia, tol nieko nebus ir nesvarbu, kad Lietuvoje finansiniai klausimai visuomet sprendžiami aštriai, negražiai, bet kas apie tai kalbantis laikomas godžiu, nesąžiningu žmogumi“, – įsitikinęs teologas.

Atneša daržovių

Sigitas Grigas
Sigitas Grigas
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Gailestingumo Motinos koplyčios klebonas Sigitas Grigas mano, jog lietuviai nevengia atsakomybės už savo Bažnyčią: „Jos reikmėms dažnai pervedami 2 proc. pajamų mokesčio, žmonės tikrai nėra abejingi. Jei negali prisidėti finansiškai, pinigais, tai kitu būdu prisideda, kunigui atneša daržovių, kitų dalykų, nebūtinai pinigų“.

Tačiau, kaip pastebi dvasininkas, žmonės nelinkę atleisti, jei kunigas godus pinigams. Kas kita, jei mato, kad aukos, kurios skirtos Bažnyčiai, panaudojamos geram tikslui, šventovė keičiasi, gražėja, vyksta veiklos. Tada tikintieji džiaugiasi ir aukoja.

„Tačiau jei žmonės apiplėšinėjami, nustatomos „stafkės“ – aš prieš. Jokiu būdu tai negalima toleruoti, nes Bažnyčia nėra finansinė institucija ar mokesčių rinkėja. Kiek žmonės gali, tiek aukoja. 

Būti pinigo vergu nėra gerai. Žmonės tai pastebi ir piktinasi. Ir tarp kunigų girdim, kad kuris plėšia, nelaidoja be tiek ar tiek šimtų ir panašiai. Jei žmogus neturi, galima ir veltui palaidoti – didesnei Dievo garbei, tada ir efektas bus didesnis“, – kalbėjo ligoninės kapelionas.

Kuo „biednesnis“, tuo dosnesnis

Kunigas pastebi, jog pagrindiniai aukotojai – mažas pajamas turintys žmonės. „Būna tikinčiųjų, kurie ateina tik per Kalėdas, Velykas ir kartais demonstratyviai paaukoja 50 ar net 100 litų. Tačiau jų auka nepranoksta močiučių, kurios ateina kiekvieną sekmadienį ir sumeta po 2 litus ar daugiau“, – pabrėžė S.Grigas, pridurdamas, jog „kuo žmogus „biednesnis“, tuo dosnesnis, nors yra ir turtingesnių žmonių, verslininkų, kurie nuoširdžiai aukoja, bažnytiniams reikalams skiria nemenkas sumas“.

Kunigui tenka bendrauti su jaunais verslininkais, kurie sako: „Man sekasi, turiu ir kitiems padėti“, tačiau tokio samprotavimo nėra daug, todėl dvasininką paliečia, kad žmonės taip mąsto.

Paprašytas papasakoti apie labiausiai palietusį atvejį, kunigas Sigitas minėjo žmones, kurie aukojo paskutinius pinigus.

„Tačiau tokiais atvejais stengiuosi aukos neimti. Labai paliečia, kad žmogus vos vos suduria galą su galu ir, sakykime, duoda tau 50 litų. Įvairiai būna, tačiau, kad neįsižeistų, kartais paprašau, kad už tuos pinigus geriau nupirktų knygą vaikams ar patys pasigerintų sau sąlygas. Sudėtinga ir ligoninėje imti auką, kai žmogus miršta arba serga, nes tam nėra tinkamiausia vieta, ir taip jam sunku. Tačiau kitą kartą negali ir neimti, nes žmogus duoda ne tiesiai, o įdėjęs į voką. Tada klausi, ar jis nenusiskriaus, ar užtenka vaistams. Jei žmogus nenusileidžia, sako, kad aukoja kiek gali, paimu. Kitą kartą paimi, kad neįžeistum žmogaus, nes gali pagalvoti, kad per mažai davė, todėl kunigas nepaėmė...“, - pasakojo Onkologijos instituto kapelionas.

Kunigo nuomone, Lietuvoje gal kiek mažiau aukojama Bažnyčiai todėl, kad mažiau žmonių kiekvieną sekmadienį eina melstis. Nesvarbu, kad beveik 80 proc. šalies gyventojų vadina save katalikais, kiekvieną sekmadienį „švenčia gal tik kokie 5-7 proc.“

„Tačiau nėra taip, kad Lietuvoje būtų prastai su aukojimu. Nė vienas kunigas tikrai nemiršta. Kaimo bažnytėlėse tikinčiųjų nedaug, bet ir valstybė Bažnyčią paremia, ir vyskupijos. Aplinkinių parapijų kunigai taip pat nėra abejingi, jei šalia dirbančiam sunkiai sekasi“, – kalbėjo dvasininkas.

Vatikanas neturi pinigų „kranelio“

Ilgamečiam Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanui, prelatui Steponui Vaičiūnui dažnai tenka viešėti Lenkijoje, kur net nekyla diskusijų apie Bažnyčios išlaikymą.

„Mes stebimės, kiek kaimyninėje šalyje statoma naujų šventovių. Tačiau taip yra dėl to, kad nusprendus, jog reikia maldos namų, žmonės aukoja, nes supranta – bažnyčia liks ateinančioms kartoms, jų anūkams, proanūkiams. Lietuvoje dar nėra tokios sampratos. Žmogus labai lengvai išgeria bokalą alaus, kitur išleidžia pinigus, tačiau supratimo, kad reikia išlaikyti savo bažnyčią trūksta“, – mano VDU profesorius.

Pateikdamas pavyzdį apie labai turtingą žmogų, kuris didžiavosi per Velykas į krepšelį įmetęs 50 litų, kunigas pasakojo pasiūlęs jam pasilyginti su moterėle, kuri, gyvendama iš pensijos, kiekvieną sekmadienį ateina į Mišias ir paaukoja po litą.

„Ar per metus jai ne daugiau išeina? Ir ką turtingam žmogui reiškia 50 litų auka, jei vien Katedros altorius kainavo 3 mln. litų“, – lygino prelatas.

Vatikanas, jo žodžiais, taip pat neturi „kranelio“, kurį atsukus byrėtų pinigai, nors su žmonėmis kalbantis apie Bažnyčios išlaikymą neretai tenka išgirsti tokią nuomonę. „Vatikanui lėšos taip pat nekrenta iš dangaus, o suplaukia iš viso pasaulio tikinčiųjų“, – sakė buvęs Katalikų teologijos fakulteto rektorius.

Neatšaukė dešimtinės

Paulius Subačius
Paulius Subačius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Visuomenės apžvalgininko Pauliaus Subačiaus įsitikinimu, atsakymo į klausimą, kiek aukoti Bažnyčiai, nėra, nes auka yra auka, ji neapibrėžiama skaičiumi. Sakoma: „aukok, kiek gali“, o kiek konkrečiai – kiekvieno žmogaus sąžinės reikalas.

„Pavyzdžiui, pensininkas keturis sekmadienius per mėnesį aukoja po litą. Daug tai ar mažai? Suprantu, jei sumokėjus už butą, kitus patarnavimus jam vos užtenka maistui. Tačiau jei jis gauna 1000 ar 800 litų pensiją ir paaukojęs 4 litus labai skundžiasi, kad blogai gyvena ir kaip daug paaukojo, paraginčiau pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti savęs, ar jis iš tiesų tik tiek gali“, – kalbėjo Vilniaus universiteto dėstytojas.

Jo žodžiais, žmonių galimybės iš tiesų labai skirtingos ir ne tik dėl to, kad atlyginimai skiriasi 20 kartų: vienas iš algos gyvena tik pats, kitas išlaiko tris vaikus ar senus tėvus, vienas turi sveikatos problemų, kitas neturi, todėl negali būti net kalbos apie vienodą auką bažnyčiai.

„Kita vertus, dešimtinės niekas nėra atšaukęs, tačiau kitas klausimas, nuo ko ją skaičiuoji ir kaip pats ją suvoki. Šiandien Bažnyčia nebeatlieka kai kurių funkcijų, kurias atlikdavo, kai rinkdavo dešimtinę. Tačiau jei esi bendruomenės narys ir naudojiesi visomis Bažnyčios paslaugomis – leidi vaiką į katalikišką mokyklą, gydaisi katalikiškoje ligoninėje, naudojiesi katalikiškais senelių namais, tai manau, visą gyvenimą mokėti 10 proc. nuo visų savo pajamų būtų visai normalu. Tik tiek, kad pas mus daug socialinių funkcijų iš Bažnyčios perėmusi valstybė“, – atkreipė dėmesį P. Subačius.

Vakarienei skiria 100 litų, Bažnyčiai - 10

Dėstytojo įsitikinimu, neaiškumų apie aukas kyla ir todėl, kad Lietuvoje mažai stiprių bendruomenių, tad žmonės nelabai žino, kokia parapijų situacija.

„Pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Jono bendruomenės nariai, nuolat lankantys bažnyčią, neblogai įsivaizduoja, kiek maždaug aukų reikia surinkti, kad mėnesį būtų galima mokėti už įvairias veiklas, sumokėti komunalinius patarnavimus. Kaime, manau, tikintieji irgi neblogai įsivaizduoja situaciją, tad sudėtingiausia, matyt, didelėse miesto parapijose, kur aukų, palyginti su kaimu, surenkama daug, tačiau prie bažnyčių vyksta daugybė veiklų, reikia išlaikyti didžiulius pastatus.

Apie tai reikia kalbėti, negalima kaltinti žmonių, kad jie mažai aukoja. Tačiau jei vienai vakarienei su alkoholiu žmogus išleidžia 100 litų ir paaukojęs 10 litų per mėnesį Bažnyčiai jaučiasi visiškai atlikęs pareigą, paprasčiausiai tai yra nesąžininga“, – įsitikinęs DELFI pašnekovas.

Rekomenduojamos aukos nėra kainoraštis

Ričardas Doveika
Ričardas Doveika
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) atstovo, kunigo Ričardo Doveikos teigimu, kai kuriose vyskupijose nurodomi rekomenduojamų aukų dydžiai už Mišias, laidotuves, krikštynas ar vestuves nėra kainoraštis, kuriuo vadovaujantis apmokestinami sakramentiniai patarnavimai.

„Yra parapijų ar vyskupijų, kurios pagal bažnytinę teisę gali apytiksliai nustatyti įkainius už patarnavimus, tačiau auka bet kokiu atveju yra laisvanoriškas dalykas, nes Katalikų bažnyčia nėra ta bendruomenė, kuriai įsakyta rinkti dešimtinės mokestį. Todėl mes esame dėkingi už kiekvieną, kad ir menkiausią auką, kuri tampa pačiu didžiausiu bendruomenė turtu ir gėriu, iš kurio, be kita ko, išlaikomas ir kunigas, nes tai jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis“, – DELFI sakė LVK atstovas.

Dalis tikinčiųjų suneštų aukų paliekama parapijos kasoje, dalis tenka kurijai.

„Kunigai suneša Mišių aukas į kuriją, kuri paremia kaimo, sunkiau gyvenančius, sergančius ar kitus kunigus, kurie dėl įvairių priežasčių negali atlikti viešų patarnavimų, tačiau kiekvieną dieną meldžiasi už bendruomenes. Tokiu būdu vietos vyskupas garantuoja kunigo išlaikymą, kuris netgi ligos patale įsipareigoja atlikti tarnystę, aukodamas Mišias už tikinčiuosius, geradarius, aukotojus“, – pasakojo R. Doveika, pabrėždamas, jog vidinis solidarumas ir Vyskupui tenkanti atsakomybė globoti kiekvieną kunigą – būtinas, nes Bažnyčia paženklinta solidarumo ženklu.

Gelbsti gyvybes

Katalikų Bažnyčia pasaulyje kartą metuose rengia vadinamąją Švento Petro skatiko rinkliavą – renka aukas popiežiaus misijai paremti. Iš tų aukų popiežius paremia stichijų paliestus kraštus, nelaimių ištiktus žmones. Taip visuotinės Bažnyčios vardu išreiškia ne tik moralinę, bet ir materialinę paramą tikintiesiems ar netikintiesiems, atsidūrusiems sudėtingose situacijose.

Taigi, R. Doveikos žodžiais, švento Petro skatikas yra kiekvieno tikinčio žmogaus aktyvus dalyvavimas Visuotinės Bažnyčios reikaluose.

„Pavyzdžiui, vien tik nukentėjusiems Haityje Lietuvos tikintieji surinko virš 300 tūkst. litų. Už tai mūsų visų didžiausia pagarba ir padėka žmonėms. Tai, kad sunkmečio laiku už kelių šimtų tūkstančių kilometrų gyvenantiems žmonėms surenkamos tokios sumos rodo, kad mūsų žmonės - sąmoningi ir aktyvūs visuotinės Bažnyčios nariai. Būtent tokie dalykai piešia nesugadinto tikinčio žmogaus paveikslą, kuriam rūpi kitas žmogus. Tai – ir didžiulio pasitikėjimo ženklas, kad pinigai nebus iššvaistyti ar panaudoti ne pagal paskirtį, o tuo pačiu žinojimas, kad ta kukli auka tampa didžiule parama, gal net išgelbėta kito žmogaus gyvybe“, – sakė dvasininkas.

Bažnyčiose kiekvieną sekmadienį renkamos aukos tenka ne tik Popiežiaus misijai, parapijos reikalams, bet ir kunigų seminarijų išlaikymui, Didįjį Penktadienį žmonės aukoja Šventojoje žemėje gyvenantiems krikščionims, atskiros rinkliavos skiriamos misijose dirbantiems dvasininkams ir pasauliečiams, per Adventą, Gavėnią aukojama įvairiems socialiniams projektams.

„Daug kam atrodo, kad aukos bažnyčiai – tik pinigų srautų judėjimas, tačiau tai ir vidinio krikščioniško gyvenimo išraiška, artimo meilės kalba – žmogaus širdies pasikalbėjimas su kito žmogaus širdimi“, – sakė Vyskupų konferencijos atstovas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kaip „Brexit“ sužlugdė sėkmingą verslą (48)

Kente bankrutavus dešimtmečius gyvavusiai žemės ūkio bendrovei, be darbo palikusiai pustrečio...

Šiurpą kelianti istorija: dingusios švedų žurnalistės kūnas rastas smarkiai sudarkytas (1)

Jūroje netoli Kopenhagos rasti moters palaikai priklauso Švedijos žurnalistei Kim Wall, praeitą...

Musulmonų dvasininkas atskleidė, kuo „Islamo valstybė“ vilioja jaunus Europos musulmonus (130)

Europoje surengti trys nauji teroristiniai išpuoliai. Praėjus kelioms valandoms po to, kai per...

Specialistai stebėjo greitkelį ties Kaunu: apstulbino vairuotojų įžūlumas (80)

Pastaruoju metu greitkelyje A1 ties Kaunu buvo vykdyti didelio masto tyrimai. Buvo ne tik...

Naujas pažintinis takas lankytojus pasitinka stendu apie marozus (26)

Pažintinis takas per Kamšos botaninį-zoologinį draustinį, esantį pakaunėje, yra bene...

Milžiniška rizika: iki mirties – tik viena klaida (12)

Kone 200 kilometrų per valandą greičiu motociklu Palangos plentu skriejęs Tomas įkliuvo...

Sukčiavimo schemų TOP 10 (12)

Nuo trumposios žinutės iki netikrų sąskaitų, nuo apgaulingų investicijų iki tapatybės...

Orai: vasara pasiduoda (41)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

Grikių pudingas – tobuliems veganiškiems pusryčiams (3)

Grikių ir chia sėklų pusryčiai , paruošiami iš vakaro, yra tikrai neįtikėtinas atradimas....