K.Genzbigelis: nebūtų vienų nusižeminimo, mažiau liktų ir kitų pasipūtimo

 (173)
Kasparas Genzbigelis
Kasparas Genzbigelis
© S.Kairio nuotr.

Kasparas Genzbigelis, Parlamento gynėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, Vilniaus rinktinės atsargos savanoris, interviu virtina: „Tikrai būtų ir aiškumo daugiau, ir gyventume normaliau, jeigu būtų įvykusi desovietizacija. Nesvarbu, ar formali, įstatymu pagrįsta, ar tiesiog būtų apsivalyta iš pagrindų. Bet taip neįvyko ir dabar dėl to kenčiame.“

- Savanorio parlamento gynėjo priesaiką Jūs davėte prieš pat Sausio 13-ąją?

- Prisiekiau sausio 11 d. Bet gynyboje dalyvavau nuo sausio 8 d. Susirinkome prie Mažvydo bibliotekos septintą ryto ir gavome užduotį saugoti Aukščiausiosios Tarybos pastato perimetrą, stebėti, kas vyksta. Tą dieną kaip tik „jedinstvenininkai“ bandė įsiveržti į parlamentą. Kaip baigėsi tas jų veržimasis – visi žino. O mes, savanoriai, kai jau Skučo vyrai atšaldė užpuolikų įkarštį prie pagrindinio įėjimo, nustūmėme juos iki bibliotekos. Toks buvo mūsų pirmasis krikštas. Iškart po jo mes ėmėmės organizuotis į būrius, pasiskirstėme atsakomybės zonas ir niekur nebesitraukėme. Ginklavomės kaip išmanydami.

Prieš vykdamas prie parlamento bandžiau per pažįstamą gauti medžioklinių šautuvų, bet nepavyko. Generolas Misiukonis tuomet jau buvo įsakęs surinkti medžiotojų šautuvus, o tas mano pažįstamas man tiesiai pasakė: nušaus tave su mano šautuvu, tai ir man klius, negaliu duoti... Tai pasidariau tokią pusiau butaforinę guminę lazdą. Kiti kažką panašaus susimeistravo iš statybininkų parūpinto storo kabelio, dar kiti – turėklų virbus prisitaikė.

Atvežė dujokaukių, statybininkų šalmų... Prieš rikiuotę Landsbergis pasakė: „Žinokite, kur einate, pasaulis turi matyti, kad mes pasipriešinom.“ Mes žinojome, kad sugebėsime tokį pasipriešinimą surengti, bet taip pat žinojome ir kad mus nušluos, jei tik panorės. Gavome dvi valandas apsispręsti.

- Išėjusių buvo.

- Buvo. Dėl visokių priežasčių. Man irgi buvo nelengva. Žmona tuo metu buvo Amerikoje. 1990 m. mūsų visą šeimą išleido į ten palaidoti žmonos dėdę. Jis vienas buvo likęs. Aš po kurio laiko grįžau vienas, o kiek vėliau man parsiuntė dukrą, moksleivę. Sausį aš išėjau ginti parlamento, o dukrą su klasės draugais išleidau budėti prie bokšto. Kai žuvo Loreta – tikslių žinių nebuvo – galvojau, gal ten mūsų dukra. Tik vėliau paaiškėjo. O aš negalėjau palikti nei savo posto, nei draugų. Nuėjau su kitais išpažinties pas kunigą Grigą ir tai mane sustiprino. Mus visus sustiprino. Jautėmės laisvi ir ypatingai artimi. Ir dabar, po tiek metų, mes to jausmo nepraradome.


- Papasakokite šiek tiek apie save. Iš kur Jūsų toks ryžtas?

- Į Sąjūdžio veiklą įsitraukiau nuo pirmųjų dienų, Įkūriau mūsų grupę šilt­namių ūkyje Lazdynuose, dalyvavau pirmajame suvažiavime. Mačiau, kaip Brazausko komunistai muistėsi. Buvo euforijos, bet buvo ir nerimo. O kilęs esu iš prūsų krašto, senelis – nuo Tilžės. 1919 m. jis įsikūrė Laižuvoje, turėjo ten plytinę, vandens malūną, apylinkėje garsėjo savo inžinieriaus sugebėjimais. Kai nuo Joniškio ir Žagarės į tas vietas atėjo bolševikai, senelis bandė organizuoti pasipriešinimą ir dėl to buvo tų pačių bolševikų nušautas nėščios žmonos akivaizdoje. Po mėnesio gimė mano tėvas. Tėvą, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, bolševikai sučiupo ir rekrūtavo.

Fronte jis buvo sužeistas, bet ligoninėje niekas jais nesirūpino, tai visi ir išsivaikščiojo, kas sau. O tėvą dar ilgai terorizavo vietiniai komunistėliai. Atseit dezertyras. Nelengva buvo nei jam, nei mano giliai tikinčiai mamai. Mokykloje mano trims seserims ir man irgi ne pyragai buvo. Šeima vertėsi sunkiai ir man teko paragauti internato Mažeikiuose duonos.

Vėliau bandžiau stoti į tuometinį Dailės institutą Vilniuje, bet pritrūko balų. Dėl to, kad nepaimtų į armiją, įstojau į technikos mokyklą mokytis geologijos. Tapau naftos ir dujų žvalgybos specialistu. Bet į armiją mane vis tiek vėliau paėmė ir atsidūriau Turkmėnijoje, balistinių raketų bazėje. Jokia katorga nebeatrodytų baisi, palyginta su mūsų tarnybos sąlygomis. Gavau ir radiacijos. Mūsų niekas žmonėmis ten nelaikė. Ten aš ir suplėšiau demonstratyviai man dar mokykloje prieš mano valią man primestą komjaunimo bilietą. Kilo didelis šurmulys, bet manęs bazėje nebuvo kuo pakeisti, tai viskas aprimo. O 1971 m. mane su dar 27 tarnybos draugais permetė į Siriją kariauti su Izraeliu. Grįžo mūsų vienuolika. Aplopė ligoninėje ir demobilizavo. 

- Ne vieno likimas taip buvo sulaužytas...

- Man tie išbandymai suteikė stiprybės. O dar vedžiau žmoną, kurios tėvas buvo partizanas, motina – ryšininkė. Tai patys suprantate, į kurią pusę suko visos mano mintys. O paskui, kai išlaisvėjo spauda, kai pasipylė lavina baisios neteisybės liudijimų, nebeužteko vien galvoti, atėjo metas ir veikti. Tiesa, garsiajame mitinge prie Mickevičiaus paminklo dalyvauti neišdrįsau. Nuvažiavau automobiliu, pasisukiojau ir grįžau namo visas užsispaudęs. Bet jau vėliau, atsitiktinai eidamas pro Aukščiausiąją Tarybą, pamačiau vieną pirmųjų Sąjūdžio mitingų. Be jokio reikalo mane apstumdė milicininkai ir aš nebeišlaikiau, prasibroviau prie kalbėtojų, pareikalavau, kad Vaišvila duotų megafoną ir išrėžiau aistringą kalbą. Nuo tada nebebijojau nieko. Visur su šeima ėjome, kaip ir visi žmonės.

- Minėjote, kad tuo metu spėjote pabuvoti ir Amerikoje. Pabuvote ir grįžote prieš pat tragišką žiemą. O juk galėjote ten saugiai pralaukti.

- Nebuvo net tokios minties. Kai grįžau į Lietuvą vėlyvą 1990 m. rudenį, iškart užsirašiau į Savanoriškąją krašto apsaugą, į Vilniaus rinktinę. Mes su dukra buvome čia, o žmona – Amerikoje. Ji be galo jaudinosi dėl mūsų, tai aš dukrą ir vėl nugabenau pas ją. Dar prieš pučą. Po poros mėnesių grįžau ir – vėl į Vilniaus rinktinę. O padėtis čia jau smarkiai keitėsi. Netrukus į valdžią Lietuvoje grįžo senoji komunistų gvardija ir savanorius ėmė visaip engti. Jie fatališkai bijojo mūsų, nes žinojo, kad mes neliksime nuošalyje, jei matysime bet kokią išdavystę. Buvo visokių provokacijų. Ir Pakaunės įvykiai buvo taip pat išprovokuoti. O mes ėjome tarnybą su savo pačių pirktais ginklais ir be jokios algos. 

- Ką ryškiausiai atsimenate iš Sausio 13-osios nakties?

- Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad giliausiai į atmintį įsirėžė laisvės pojūtis. Gal ir dėl to, kad nebuvo lengva tai laisvei pasiryžti. Net ir tomis dienomis. Jau po priesaikos ateidavo žmonos, maldaudavo pasitraukti, vaikai verkdavo, kas mūsų laukia – aišku kiekvienam... Bet daugelis pasiryžo ir išsilaisvino. Ir dar ką ryškiai atsimenu, tai nematomą ryšį su žmonėmis aikštėje. Nenusakomas jausmas. Vėliau, kai paspaudė šaltukas ir tiek žmonių nebesusirinkdavo, to ryšio mums labai trūkdavo. 

- O pavojus anaiptol dar nebuvo praėjęs.

Kiekvieną naktį mes laukėme puolimo. Jautėme, kad bandoma mūsų kantrybė ir esame psichologiškai kankinami. Išbuvau parlamente iki vasario 28 d. Sausio 9 d. įėjau, paskutinę vasario dieną išėjau. 

- Nė valandai nepasitraukėte?

- Vieną kartą po Sausio 13-osios gavau leidimą ir nuvažiavau savo žiguliuku po Lazdynų tiltu paimti šautuvų, dėl kurių buvau sutaręs su bendradarbiais Stepu Židoniu ir Almantu Zinkevičiumi. Stepas keturis 12 kalibro šautuvus man sunkvežimiu ir atgabeno po tiltu. Ir dar šovinių. Susuktus į chalatus persikroviau į savo žiguliuką ir – kampais, kampais – atgal į parlamentą. Mėnulio gatvėje – rusų kariuomenės postas. Ir jau mane stabdo. Bet aš gerai visus kiemus ten pažinojau. O dar kareiviams nepavyko iškart apsisukti mane vytis... Aš net pats nežinau, kaip visu greičiu lėkdamas suvaldžiau mašiną ir sėkmingai grįžau su visu kroviniu į parlamentą. Nuo tos dienos mano būrys jau buvo ginkluotas! 

- Kalbėjote apie tomis dienomis ir naktimis buvusį nepaprastą ryšį tarp žmonių parlamente ir žmonių aikštėje. O kodėl dabar nebėra tokio ryšio tarp žmonių Seime ir už Seimo ribų?

- O iš kur jis bus, jeigu dabartinė valdžia į kairę dešinę pardavinėja tai, kas jiems nepriklauso?! Ne tie, kas dabar valdžioje, atgavo laisvę Lietuvos žmonėms, bet ja prekiauti pirmi būtent pastarieji nesibodi. Prekiauti ir mūsų visų laisve, ir mumis visais, įskaitant ir jos gynėjus. Vien šiomis dienomis kas iš aukštų tribūnų prišnekėta! Man ir mano bendražygiams tokios kalbos kelia didelį nerimą. Kai mes stovėjome sargyboje, jie darė pinigą. Mes likome be nieko, o jie dabar valdžioje už tuos savo pinigus.

- Skaudu, kai matai, kas vyksta?

- Žinoma, skaudu. Bet dar sunkiau buvo, kai teko palikti savanorio tarnybą. Mes jautėmės atstumti, nelabai kam reikalingi. Aš niekaip negalėjau rasti darbo. Turėjau vėl išvykti į Ameriką. O buvęs mano kuopos vadas nusišovė. 

- Bet ten nepuolėte vien savimi ir saviškiais rūpintis?

- Jokiu būdu! Nors ir labai sunkiai dirbau paprastus darbus, bet stengiausi ką nors naudingo nuveikti ir Lietuvai. O dar taip atsitiko, kad susipažinau su tuometiniu JAV atstovų rūmų pirmininku Johnu Hastertu. Parodžiau jam ir jo žmonai filmuotą medžiagą apie Sausio 13-osios įvykius – apsiverkė abu. Po to man sekėsi jį įtikinti veikti Kongrese Lietuvos naudai. Pagal aplinkybes, aišku. Galų gale mes, gal nebūsiu per daug pasigyręs, net susibičiuliavome. Jis net pas mane namuose Riešėje yra svečiavęsis, kai Lietuvoje lankėsi oficialaus vizito metu. Niekada nebuvau joks politikas, bet kai ką man pavyko nuveikti, kad įtakingi JAV veikėjai geriau suprastų Lietuvos reikalus.

- O ar mes patys savo reikalus dabar pajėgiame suprasti? 

- Tikrai būtų ir aiškumo daugiau, ir gyventume normaliau, jeigu būtų įvykusi desovietizacija. Nesvarbu, ar formali, įstatymu pagrįsta, ar tiesiog būtų apsivalyta iš pagrindų. Bet taip neįvyko ir dabar dėl to kenčiame. Ir dar vienas dalykas: Amerikoje man yra tekę susitikti su ne vienu iškiliu žmogumi, su Ronaldu Reaganu, pavyzdžiui. Bet nė vienas jų nė iš tolo nepasižymėjo tokia arogancija, kaip mūsų dažnas politikas, valdininkas ar šiaip koks turtuolis. Kai Riešėje stačiausi namą, tai kaimynai, visokie prasisiekėliai, vos prisiversdavo ranką paduoti: iš kur tu čia toks, kaip drįsai mūsų pašonėje kurtis?! O iš kur ta panieka paprastiems žmonėms? Nemaža dalimi ir iš tų žmonių savęs negerbimo. Gerai vaidinti poną, kai kitas pasiruošęs tarnauti, nusižeminti.

Nebūtų vienų nusižeminimo, mažiau liktų ir kitų pasipūtimo. Ir dar Lietuvoje labai trūksta paprasčiausio galvojimo savo galva. Taip, nežinia kieno rankose esanti žiniasklaida sėkmingai daugeliui plauna smegenis. Bet jeigu žmonės atidžiau sektų, kas vyksta, atsakingiau galvotų – mažiau vargo Lietuvoje būtų. Ir tokių nesąmonių, kaip ką tik surengtas referendumas su jo rezultatais. Nustoję mąstyti mes tampame kitų įrankiais ir patys savo priešais.

„Atgimimas“
 
173
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvoje

Keičiasi Prancūzijos gynybos atašė Lietuvoje (1)

2014 liepos mėn. 28 d. 08:47
Krašto apsaugos ministerijoje pirmadienį bus atsisveikinama su Prancūzijos gynybos atašė Lietuvai pulkininku leitenantu Jeanu-Lucu Lopezu. Tuo pačiu vyks ir naujojo gynybos atašė plk. ltn. Alaino Moulia akreditacijos ceremonija.

Tragiška lėktuvo avarija: kodėl kaltininkams gali pavykti išvengti bausmės (163)

2014 liepos mėn. 28 d. 05:30
Ukrainoje numušto keleivinio Malaizijos orlaivio aukų artimieji šaukiasi teisingumo, tačiau kelias iki teisingumo įgyvendinimo gali būti nelengvas.

„Baltoji gulbė“ priminė savo istoriją (3)

2014 liepos mėn. 28 d. 00:11
„Baltoji gulbė“ priminė savo istoriją
R. Tenio nuotr.
Užbaigti savaitgalį kauniečiai susirinko į Rotušės aikštę. Čia visi miestiečiai paminėjo „Baltąja gulbe“ vadinamo Kauno rotušės pastato gimtadienį. Šiemet švenčiama 472-oji sukaktis.

Iš egzotiškos kelionės sugrįžus: jei siekiate stiprių įspūdžių - tai tinkama vieta (56)

2014 liepos mėn. 27 d. 22:05
V. Andrijauskaitės nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
Žirgais po Korsiką, Islandiją ir Maljorką keliavusiai vilnietei Vilmai Andrijauskaitei kruopščiai planuota kelionė į Afriką netikėtumų pažėrė net nespėjus išvykti.

Savaitės orai: karštis maišysis su kruša (17)

2014 liepos mėn. 27 d. 21:35
Iš mūsų šalies karšti orai nesitrauks ir artimiausiomis dienomis. Antroje savaitės pusėje numatomi audringi orai, praneša LRT „Orai“.