Būsto pritaikymo neįgaliesiems komisijos sekretoriaus Martyno Žebuolio teigimu, jeigu žmogui nepavyksta iš gyventojų surinkti penkiasdešimt procentų plius vieno parašo, nieko neįmanoma padaryti, nes „bendro naudojimo erdvės priklauso visiems“.
Paklaustas, kokia Alzheimerio liga sergančios mamos būklė, Vilniaus nacionaliniame operos ir baleto teatre orkestro artistu dirbantis vyras pasakojo: „Valgyt tai maitinama valgo. Jeigu padedu atsikelti, šiek tiek vedama paeina, bet sunkiai. Mes gyvename caro laikų statybos namo trečiame aukšte. Balkono nėra, todėl man reikia ją praktiškai vos ne ant pečių nešioti žemyn ir užnešti į butą“.
Prieš pora metų DELFI pašnekovas susidomėjo būsto pritaikymo neįgaliesiems programa.
„Atsistojome į eilę. Tačiau per tą laiką sunkiai susirgo žmona, kuriai buvo nustatyta tromboembolija ir 30 proc. darbingumas. Ji irgi muzikantė, tai darbo nemetė. Tik tiek, kad gydytojai dėl pakenktos širdies liepė saugotis fizinių krūvių“, – pasakojo vilnietis.
Galima sakyti, jog minėtame bute dabar gyvena du neįgalūs žmonės, tad savivaldybė paprašė pateikti dokumentus pagalbinei priemonei įrengti, kad moterims nereikėtų lipti laiptais. Būtina sąlyga – kaimynų sutikimai.
Sovietinių pažiūrų kaimynas grasino ginklu
„Mūsų name – specifinis žmonių kontingentas, didžioji jų dalis buvę karininkai, prijaučiantys sovietinei valdžiai. Jie puikiausiai žino mus ir mūsų nusiteikimus. Šitoj vietoj mes su jais, švelniai tariant, bendros kalbos nerandam“, – pripažino vilnietis.
Po pervartos „vieni namo gyventojai pabėgo, kiti pasiliko ir sėkmingai gyvena toliau“.
Kad ir kaip būtų, nutariau rinkti parašus, nes politiniai požiūriai yra viena, o žmogiškumas – kita. Nes ir karo sąlygomis ligonių buvo stengiamasi neliesti“, – pasakojo muzikantas.
Pasak jo, keletas kaimynų pasirašė iš karto.
„Į duris paskambinau aršiajam kaimynui, tai jis pradėjo grasinti ginklu. Galima sakyti, kad jis - nestabilios psichikos žmogus, todėl kreipiausi į policiją. O jis ir kitas buvęs karininkas suorganizavo likusius kaimynus nepasirašyti“, – prisiminė mamą slaugantis vyras.
Pyksta dėl pastogės
Sutikimo nepasirašę kaimynai išsakė savo argumentus. Minėjo, jog maždaug 1997 metais jų name butą nusipirkę naujieji kaimynai susirinko gyventojų sutikimus ir virš savo buto įsirengė pastogę. Tačiau, įstatymai pasikeitė. Dabar pastogės priklauso visiems butams.
Sergančiai mamai ir žmonai keltuvą norintis įrengti vilnietis paaiškino, jog pastogę įsirengė savo lėšomis, kaip buvo sutarę su kaimynais, virš buto suremontavo stogą.
„Jie pradėjo reikalauti, kad dengčiau kitą stogo dalį. Tačiau aš čia nesijaučiu kaltas, nes veikiau pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir nemanau, kad dabar turėčiau kažkaip jiems atsilyginti. Manau, čia dar viena priežastis, dėl ko nepasirašo sutikimo įrengti keltuvą. Aš tai aš – gali man keršyti. Bet ar dėl to reikia skriausti žmogų invalidą? “, – nesupranta muzikantas.
Ieškodamas išeities, jis konsultavosi su teisininkais. Šie pakartojo, jog kaimynai turi teisę nepasirašyti, nes keltuvas būtų įrengtas bendro naudojimo patalpose.
„Tačiau šiuo atveju galima klausti kitaip: ką daryti tam invalidui ir kas jo teises apgins? Juk nėra taip, kad žmogus savo malonumui keltuvą įsirenginėja“, – piktinosi DELFI pašnekovas.
Su panašiais atvejais susiduria kasmet
Vilniaus miesto savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjai Vilmai Šilalienei tokios situacijos ne naujiena.
„Per metus Vilniaus mieste neįgaliesiems pritaikomi daugmaž 24 būstai. Ir kiekvienais metais tenka susidurti su pora atvejų, kai keltuvų įrengimui priešinasi kaimynai“, – apgailestavo specialistė.
Savivaldybės atstovė sakė, jog dažnai žmonės susitvarko visus dokumentus, reikalingus paramai, bet „ima ir atsiranda viena kaimynė, kuri prieš“.
Tokiu atveju Socialinės paramos skyriaus specialistai važiuoja pas žmones, bando tarpininkauti, išklausyti kitos pusės nuogąstavimų.
„Būna, kad paaiškinus, kas bus padaryta, kaip viskas atrodys, ar kels triukšmą, kaip paveiks būsto vertę, abejonės išsisklaido. Tačiau pasitaiko tiesiog priešiškai nusistačiusių žmonių, kurie nenori nieko girdėti“, – pasakojo V. Šilalienė, pridurdama, jog tokiu atveju neįgalus žmogus lieka be galimybių savarankiškai išeiti į lauką.
Tyčia gadina keltuvus
„Būna ir tokių atvejų, kad mes pritaikome būstą neįgaliajam, įrengiame keltuvą, o žmonės pradeda rašyti skundus, kad toks keltuvas nepatinka, jie tikėjosi, kad viskas atrodys kitaip. Atsiranda kaimynų, kurie netgi piktybiškai gadina aparatus, manydami, kad bus išmontuoti“, – piktinosi savivaldybės tarnautoja.
V. Šilalienė apgailestavo, jog visiška netolerancija neįgaliųjų atžvilgiu dar gaji. Žmonės nesuvokia, kad ir patys bet kurią dieną ar net akimirką gali atsidurti jų vietoje.
Gal reikėtų įstatymo pataisų, kad neįgaliesiems pritaikant aplinką nereikėtų kaimynų sutikimų?
Socialinės paramos skyriaus vedėjos nuomone, Įstatymais visų situacijų neapibrėši. „Visiškai nesitarti su kaimynais negalima. Tačiau kažkokių pataisų reikia, nes dabar kaimynų sutikimas – visagalis ir privalomas. Juk ne malonumui žmonės keltuvų prašo“, – sakė DELFI pašnekovė.
Siūlo mobiliuosius užkopėjus
Vilniaus miesto socialinės paramos centro vyresnysis socialinis darbuotojas Martynas Žebuolis informavo, jog kaimynų sutikimo reikia laiptinėse įrengiant šoninius keltuvus. Pagal tvarkos aprašą, jie įrengiami nuo antžeminės dalies iki pirmojo aukšto. Į kitus aukštus neįgalieji gali būti keliami išoriniais vertikaliais keltuvais per balkoną.
Daugiabutyje, kur nėra lifto, antrame, trečiame, ketvirtame ir penktame aukšte gyvenantys žmonės gali naudotis mobiliais užkopėjais. Neįgaliojo vežimėliu žmogus užvažiuoja ant rankena valdomos platformos, užfiksuoja vežimėlį prie įrangos, užsisega saugos diržą ir vikšrų pagalba gali leistis į apačią arba pakilti į viršų.
Būsto pritaikymo neįgaliesiems komisijos sekretoriumi dirbantis M. Žebuolis pabrėžė, jog mobiliesiems užkopėjams kaimynų sutikimų nereikia.
Įrangą žmogus laiko namuose, gali įdėti į bagažinę, ar jei nori pavežioti sergantįjį - į rūsį.
Mobiliojo užkopėjo tipas priklauso nuo aikštelės dydžio, laiptų sukimosi kampo. Kaina svyruoja nuo 8 iki 11 tūkst. litų. Šoninio keltuvo, keliančio iki pirmojo aukšto, viršija 27 tūkst. litų, tad dalį pinigų turi primokėti pats žmogus.
Pagal būsto pritaikymo programą gautos priemonės neįgaliajam nekainuoja. Vienam žmogui valstybė ir savivaldybė šiam tikslui skiria per 24 tūkst. 50 litų.
Šiuo metu būsto pritaikymo eilėje laukia 72 vilniečiai. Pernai pagal šią programą Vilniaus mieste neįgaliesiems pritaikyti 26 būstai.
Būsto pritaikymo neįgaliesiems programą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, dalį lėšų savivaldybė.