Kauno gatvėmis praėjo su socialiniu darbuotoju: papildomos rankos, kojos ir širdis

Daug metų Lietuvoje ir Kaune veikia socialinių paslaugų į namus sistema. Kas jie, lankantys silpnuosius, ir kokios pagalbos iš jų tikisi vieniši, neįgalūs ar senyvo amžiaus žmonės? „Savaitraščio Kaunui“ žurnalistai nutarė pusdienį praleisti su Kauno miesto socialinių paslaugų centro darbuotoju Ernestu Urniežiumi.

Važiuoja iš kito rajono

Lietingą, žvarbų vasario rytą, kaip ir tarėmės, su E. Urniežiumi susitinkame prie „Šilo“ parduotuvės, esančios Šančiuose. Čia užsukame jo klientei (taip vadinami lankomosios priežiūros darbuotojų globojami žmonės), šančiškei Irenai, nupirkti maisto produktų. E. Urniežius kasoje moka už drebučius su karpiu ir sviestą − kitus produktus šiai klientei jau nupirko jos pažįstama, todėl šį kartą pirkinių nedaug. Einame į kitoje gatvės pusėje esančią vaistinę, randame užsakytų pigių vaistų akims, paskui kepyklėlėje perkame 5 rūšių bandelių. Siauromis Šančių gatvelėmis per 15 minučių pasiekiame Irenos namus.

Kauno miesto socialinių paslaugų centre E. Urniežius dirba šešerius metus. Aukštuosius socialinius mokslus baigęs Ernestas − vienintelis lankomosios priežiūros darbuotojas vyras, kolektyve – vien moterys. Darbo pobūdis – teikti socialines paslaugas į namus neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms, kurie yra vieniši, ir tiems, kurių artimieji dėl įvairių priežasčių negali jų prižiūrėti.

Jam patikėta aptarnauti Ireną ir dar 10 žmonių, kuriems reikalingos įvairios paslaugos: poliklinikoje išrašyti vaistų, palydėti pas gydytojus, nupirkti maisto produktų ir vaistų, sutvarkyti butą, nukasti nuo kiemo sniegą, iškūrenti krosnį, pagaminti maisto, sumokėti mokesčius, jei reikia – sutvarkyti įvairius dokumentus. „Dar yra ir asmeninės higienos paslaugos, mane siunčia visur, kur reikia padėti vyriškiams“, – pasakoja E. Urniežius.

Iš parduotuvės lankomosios priežiūros darbuotojai maisto produktų gali nešti tik iki 5 kg, daugiau neleidžia darbo saugos taisyklės. „Jei mieste kur pamatysite moteriškę su kuprine – tai bus mūsų darbuotoja, − sako E. Urniežius. − Nuolat susisiekiame su klientais, iš vakaro gauname reikiamų prekių sąrašą. Senesniems klientams perku už savo pinigus, paskui jie man grąžina − taip susitaupo laiko. Pas naujus klientus pirmiausia vykstu paimti pinigų prekėms, o paskui − į parduotuves. Bet tai trunka ilgiau.“

Pas Ireną E. Urniežius lankosi jau penkerius metus. „Iš tikrųjų, man jau nebepriklauso čia lankytis, kelis kartus jai siūlė kitus darbuotojus, bet ji nesutinka keisti. Prisirišo prie manęs. Lankiau ją dar tada, kai vyras sirgo.

Prieš kelerius metus jis mirė, dalyvavau šermenyse. Dabar Irena vieniša, artimiausi giminės gyvena Aukštaitijoje, vaikų ji neturi. Moteris blogai mato, sunkiai vaikšto. Nors man iki jos toli, atvažiuoju iš kito mikrorajono, bet nieko nepakeisi − toks mūsų darbas“, – kopdamas į kalnelį kalba vyras. Netrukus prieiname namą ir matome: vieniša senolė jau sėdi prie lango ir laukia.

Vadina sūniuku

Už durų − tvarkinga vienišos moters buitis: staliukas prie virtuvės lango, dvi kėdės, uždegta stalinė lempa, telefonas, skirtas turintiems regėjimo negalią.

Pasitikusi Irena sodina E. Urniežių prie stalo, paduoda sąsiuvinį. Jame kruopščiai fiksuojami visi apsilankymai, jų laikas, apmokėtos paslaugos, nupirktos prekės ir kiti atlikti darbai. Ernestas ilgokai užtrunka, kol suskaičiuoja pinigus, išrašo čekį ir viską paaiškina senolei. Irena prisimena viską, ką žadėjo su E. Urniežiumi aptarti, ir jie ima kalbėtis: kada nueiti vaistų recepto pratęsti, ar nupirko vaistų, „kur akis nupiešta“, prašo surasti laikrodį, kurio neberanda, „pažiūrėti“ nebeveikiantį šildomąjį kilimėlį.

E. Urniežiui betikrinant kilimėlį, Irena prisimena, kad dar neveikia termometras. Atneša jį parodyti. Socialinis darbuotojas paprašo moters pasimatuoti temperatūrą. Aparatas praneša balsu: „36,0 °C“. Irena nusiminusi sako, kad jos spaudimas labai žemas, todėl prietaisas nerodo temperatūros. Klausia Ernesto, ką daryti.

Nepamiršta ir šildomojo kilimėlio, kuris „pirktas bazėje ir brolis sakė, kad jo neįmanoma pakeisti“. Darbuotojas kantriai aiškina šiuolaikinės elektronikos ypatybes – pats išsijungia, reguliuojamas pagal pageidavimą, gerai šildo.

Klausiu moters, ar gerai, kad ją lanko būtent Ernestas. Irena negaili jam šiltų žodžių: „Jis man − kaip šeimos narys, vadinu jį vaikeliu. Ką be jo daryčiau: ir vaistų išrašo, ir maisto nuperka, ir visus darbus nudirba. Kas kitas galėtų į tą mano kalną užkopti, nešinas produktais? Ar lyja ar sninga − nė viena moteriškė to negalėtų. Todėl man jį ir paskyrė.“

Ernestas sutvarko čekius ir ima tartis dėl kito susitikimo. Kitą savaitę kartu su Irena jiedu planuoja važiuoti pas akių gydytoją, be to, dar užeis pas šeimos gydytoją vaistų išsirašyti. E. Urniežiui reikės iš anksto užsakyti talonų pas gydytojus ir transportą, kuriuo veš savo klientę į polikliniką.

„Paslaugų centro automobilis tinka ir neįgaliesiems vežimėliuose, ir truputį vaikštantiems, tik reikia iš anksto jį užsisakyti“, − pastebi Ernestas. Irena primena: „Lauksiu jūsų skambučio trečiadienį, ketvirtadienį jau važiuosime. Savaitgalį aplankys brolis, surinks drabužius ir pagamins valgyti. Toli jam vargšui iki Kauno, bet kartais atvažiuoja.“

Ernestas žvilgteli į laikrodį ir užrašo laiką sąsiuvinyje: „Pusantros valandos“. Tiek truko šios dienos apsilankymas.

Kad jau viskas aptarta, einame durų link. Išlydėdama Irena tarsteli: „Mes, seniai, bjaurūs. Kaip dar yra tokių žmonių, kurie mus pakenčia? Kad Dievas duotų jums sveikatos.“

Išėję matome, kaip ji vėl sėdasi prie lango. Nors jos akys ir blogai mato – jai ten ramiau.

Kasdien – po 5 kilometrus

Žygiuojame per senąjį Kauno rajoną autobuso stotelės link. Kalbamės. E. Urniežius yra baigęs pedagogines ir socialines studijas, galėtų sėdėti šiltai ir sausai „prie popierių“. Dabar kasdien, nesvarbu, koks oras, sukaria bent penkis kilometrus į klientų namus ir iš jų.

„Pasirinkau šį darbą sąmoningai, − tikina vyras. – Kelerius metus dirbau socialinių reikalų kontoroje. Dėl sveikatos problemų negalėjau visą dieną dirbti kompiuteriu, vargino sėdėjimas. Todėl pasirinkau darbą „su žmonėmis“. Patinka, kad padedu žmogui, kad jis manęs laukia, kad esu jam reikalingas. Tenka ne tik klientus, bet ir įvairias įstaigas aplankyti: antstolių kontoras, „Sodrą“, archyvus, ligonines, kompensacinės technikos centrus ir seniūnijas. Vieną klientą įkurdinau globos namuose, kitą − slaugos ligoninėje. Vienai moteriai labai sunku namie, bet niekaip nepavyksta sutvarkyti jos dokumentų, reikalingų norint patekti į globos namus. Turiu „valdišką“ telefoną, prieš atvykdamas skambinu klientams. Būna, kad ir vakare reikia paskambinti. Ir pats dažnai sulaukiu klientų skambučių. Nuolat sprendžiu įvairias problemas, bendrauju su skirtingais žmonėmis. Dažniausiai moterys tikisi pagalbos iš moterų, todėl kartais nustemba ir bijo įsileisti. O klientai vyrai laukia manęs visame mieste. Tenka padėti ir kituose miesto mikrorajonuose gyvenantiems žmonėms.“

Trejus metus laukė savo rajono

E. Urniežius džiaugiasi, kad dabar beveik visi jo klientai gyvena viename rajone. Prieš 5 metus, kai Ernestas pradėjo dirbti, jo gyvenamojo rajono socialiai pažeidžiamais žmonėmis rūpinosi kiti, todėl jam teko lankyti silpnuosius, gyvenančius kituose mikrorajonuose. Per trejus metus palaipsniui radosi klientų jo rajone. Nors vyras tuo džiaugiasi, bet pastebi ir trūkumų.

Apie 20−30 proc. darbo laiko skiriama darbuotojų kelionėms, važiavimas visuomeniniu miesto transportu yra apmokamas. „Mano lankomame rajone − vien nuosavi namai ir dideli atstumai, todėl kelionės laiko sąnaudos visiškai kitos nei, pavyzdžiui, Dainavos seniūnijoje. Per dieną nueinu tikrai nemažai“, − sako E. Urniežius.

Socialinio darbuotojo padėjėju lig šiol dirbęs E. Urniežius prieš keletą mėnesių gavo naują darbo pažymėjimą. Kauno miesto socialinių paslaugų centras pakeitė pareigų pavadinimą į „lankomosios priežiūros darbuotojas“.

„Vyksta reorganizacija. Dabar mums priskyrė socialinio darbo organizatorius seniūnijoje, kurie pildo socialinio darbuotojo dokumentus, įvertina žmogaus problemas, nustato, kokių paslaugų žmogui reikia. Socialinio darbo organizatoriai dirba seniūnijoje, kontroliuoja mūsų darbą, važiuoja tikrinti klientų. Mes iškart turime pranešti, jei pastebime ką nors negero. Kartą per savaitę aptariame darbus ir problemas. Šiame darbe labai svarbu bendrauti“, − pabrėžia E. Urniežius.