Kas gimdo stereotipus apie sostines? Ir kas maitina konkurenciją tarp Vilniaus ir Kauno, DELFI klausė didelę dalį gyvenimo Kaune praleidusio politikos apžvalgininko Audriaus Bačiulio, trečios kartos vilniečio, politiko Manto Adomėno ir, žinoma, visada turinčių ką apie tai pasakyti interneto komentatorių.

„Mažoje valstybėje dviejų sostinių būti negali, todėl Vilniaus ir Kauno konkurencija – užprogramuota“, - sakė A. Bačiulis.

Pasak jo, Kaunas kaip miestas - istorinis atsitiktinumas, atsiradęs todėl, kad Lietuva pralaimėjo karą dėl Vilniaus. Nori ar nenori, nuo nulio teko kurti kitą sostinę.

Gili provincija

A. Bačiulis priminė, kad 1918 metais Kaunas buvo gilių giliausia provincija, tvirtovės miestas, kuriame drausta statyti didesnius nei dviejų aukštų pastatus, kad nebūtų orientyrų priešo artilerijai.

„Kaunas tada buvo senamiestis ir šalia Laisvės alėjos vienas kitas išsiskiriančios architektūros pastatas: komendanto namas, štabas, kareivinės, keli kiti. Visa kita – mediniai nameliai, galima sakyti, plynas laukas“, - pasakojo apžvalgininkas.

Tame „plyname lauke“ lietuviai dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių pastatė „absoliučiai naują, europietišką, unikalios regiono architektūros sostinę“.

A.Bačiulio žodžiais, tokios modernizmo architektūros, kaip Kaune, aplink niekur nėra – nei Rygoje, nei Taline, nei Varšuvoje, nes tai buvo seni miestai, o mes Kauną statėme nuo nulio.

„Ir pastatėme tikrai gražią, europinę, visiškai lietuvišką sostinę, taip įrodydami, jog kalbos apie lietuvius - kaimo bernus, švelniai tariant, menkai artimos tiesai“, - pridūrė pašnekovas.

Kaunas keliasi į Vilnių

1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių iš Kauno į jį pradeda keltis universitetai, valstybinių įstaigų administracija, kitos sostinę formuojančios institucijos.

„Jei ne sovietinė okupacija, aš pats šiandien galėčiau vadintis trečios kartos vilniečiu, nes mano senelis 1939 metais buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių dirbti Finansų ministerijoje“, - pasakojo žurnalistas, pridurdamas, jog per okupaciją, karą šis procesas truputį sustojo. Pokariu valstybinio elito migracija iš Kauno į Vilnių vyko, bet daug lėčiau.

„Iš savo paauglystės labai gerai atsimenu, kaip tėvai ir dėdės kalbėdavo: kai tik Kaune atsiranda gabesnis miesto galva - vykdomojo komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ar kažkas kitas, jį iš karto čapt ir perkelia į Vilnių“, - pasakojo A. Bačiulis.

Miestiečių gamybos fabrikas

Pasak apžvalgininko, tarpukariu Kaune formavosi miesto kultūra. O kadangi kultūrą apskritai formuoja miestas, Kauną jis vadina lietuviškosios kultūros židiniu, centru, šaknimis.

„Iš Kauno miesto kultūra sklido ne tik į Vilnių, bet ir į Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir kitur. Pasijutę, kad jiems savame mieste ankšta, kauniečiai išvykdavo, o jų vietą užimdavo naujieji, dažniausiai jaunimas, iš provincijos atvažiavęs mokytis į Kauno politechnikos, Medicinos institutus, kitas mokslo įstaigas“, - pasakojo A. Bačiulis.

Po mokslų dalis likdavo Kaune. Taip formavosi nauja miestiečių karta. Kitaip tariant, Kaunas, anot A. Bačiulio, sovietmečiu veikė kaip miestiečių gamybos fabrikas.

O štai 1990-ųjų kovo 11-ąją apžvalgininkas vadina Kauno triumfo ir tragedijos diena: „Viena vertus, septynis dešimtmečius trukusi kova už Vilnių kaip Lietuvos sostinę buvo įgyvendinta. Kita vertus, Kauno kaip sostinės nebeliko, nes sovietmečiu buvo sakoma, kad Kaunas yra Lietuvos sostinė, o Vilnius – tik Lietuvos TSR. Kaunas prarado egzistencijos prasmę“.

Pasak apžvalgininko, tai sąlygojo didžiulį egzodą. Jis pats tuomet taip pat persikėlė į Vilnių, suvokdamas, „jeigu nori būti įvykių centre, nori būti ten, kur vyksta veiksmas, turi važiuoti į Vilnių, kuris dabar tikra sostinė“.

Kaunas ištuštėjo.

Galutinis smūgis

A. Bačiulio nuomone, galutinis smūgis Kaunui buvo suduotas žlugus „Sekundės“, kitiems bankeliams, koncernui EBSW.

„Kauniečiai, kurie nepaisant sovietinės teisės požiūrio ir anuomet pasižymėjo verslumu, masiškai prarado savo santaupas. Kaunas liumpenizavosi“, - konstatavo apžvalgininkas.

Tuo susirūpinę Kauno politikai net užsakė rimtą sociologinį tyrimą, norėdami išsiaiškinti, kaip atsitiko, kad kauniečiai staiga pradėjo balsuoti už abejotinus kandidatus.

Tyrimas patvirtino: kai tik kauniečiai prarado ilgametes santaupas ir visa tai, ką uždirbo kooperatyvų periodu, pradėjo balsuoti už, A. Bačiulio žodžiais, politines atmatas.

Vytauto Šustausko vadovavimo Kaunui laikotarpiu, pasak apžvalgininko, į Vilnių ar Klaipėdą išsikraustė visi, kas tik galėjo.

Valdo Kauną - gyvena kaime

Kiek Kauno tarybos narių šiuo metu realiai gyvena Kaune? Kaip išsiaiškino A. Bačiulis, tik apie pusė.

„Tai reiškia, kad tiems žmonėms, kurie šiandien sudaro Kauno elitą, nepriimtinas gyvenimas mieste. Pasidairykite Kaune į Laisvės alėją, V. Putvinskio gatvę, dar smetonmečiu vilų pristatytą Žaliakalnio šlaitą. Juk tai pačios nuostabiausios, pačios prabangiausios vietos miestiečiams gyventi, bet kas tik gali masiškai statosi namus priemiesčiuose, nes daug žemės, gyvensiu vienas, man netrukdys kaimynai“, - kalbėjo DELFI pašnekovas.

Vilniuje kaimietiško mąstymo pavyzdys – Laurų kvartalas

A. Bačiuliui tai kaimietiškas mąstymas. Vilniaus elito kaimietiško mąstymo pavyzdys – Laurų kvartalas.

Anot apžvalgininko, atvažiavo vyrukai iš kaimo, užsidirbo daug daug pinigų, tapo turtingiausiais Lietuvoje ir ką – jie papuošė Vilnių savo rūmais, kaip tai daro kiekvienas Europos miestietis?

„Tūkstantmečiais taip buvo – jeigu tu prakutai, užsidirbai pinigų, papuošk miestą savo rūmais. Tačiau vietoje to pastatomas Laurų kaimas, kur šalia vien draugai ir jeigu iš gretimo kaimo ateis vyrai su štakietais , susimesim krūvon ir atsimušim“, - kalbėjo A. Bačiulis.

Tolerancija nuosaviems nusikaltėliams

Apžvalgininko nuomone, tai, kad iš Kauno išsikraustė geriausiasis miestiečių sluoksnis, lemia vidines, politines problemas, iš ten pat kyla ir pašaipos Kaunui.

Pavyzdžiui, penkiolikos metų senumo pasakymas: „Jei aptversi Kauną spygliuota viela ir pastatysi bokštelius, visi kauniečiai žinos, už ką sėdi“.

„Ir tai viena didžiausių Kauno bėdų – vėlyvajame sovietmetyje užgimusi, pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį įsitvirtinusi Kauno tolerancija nuosaviems nusikaltėliams. Nes, pavyzdžiui, Vilniuje net per didžiausius reketo siautėjimus nebuvo taip, kad į bet kurį restoraną ar kitą padorią vietą užėjęs pamatytum vietinį brigadinį. Jie turėjo savo taškus ir nelindo į miestiečių kasdienį gyvenimą. Galėjai ramiai sau vaikščioti po centrą.

Kaune dar prieš dešimtmetį galėjai ateiti į normalią, labai vakarietišką, civilizuotą kavinę senamiestyje ir pamatyti įgriūvant krūvą bernų su odinėmis striukėmis, trumpomis šukuosenomis. Ir niekam tai nesirodė svetimkūniu, nes tai saviškiai, šeimos: vilijampoliniai, daktarai, daškiniai – integruota miesto dalis“, - pateikė pavyzdį A. Bačiulis.

23 metus Vilniuje gyvenančiam žurnalistui Kaunas - daugiasluoksnis. Tačiau plačiai aptarinėjamas kauniečių solidarumas, jo nuomone, būdingesnis naujiesiems, iš kaimo kilusiems miesto gyventojams.

„Bendra tai, kad visi be išimties, netgi vakar atvažiavusieji gyventi į Kauną, jaučia jo istorinę tradiciją – Kaunas yra Kaunas. Jis ypatingas tuo, kad yra Lietuvos valstybingumo, kultūros lopšys“, - sakė A. Bačiulis, pridurdamas, jog Kaunas ir yra dabartinė Lietuva.

Kaimiečiai - vilniečiai ar kauniečiai?

Paklaustas, kas labiau miestas – Vilnius ar Kaunas, filosofijos mokslų daktaras, politikas Mantas Adomėnas atsako akimirksniu: Kaunas. Paskui priduria, kad iš Kauno ir kauniečių tikri vilniečiai nesišaipo.

„Žmonėms, kurie turi tikro miestietiškumo, nereikia tuo didžiuotis kaip nuvorišui ką tik įgytu nauju automobiliu. Kai turi miestiškos savimonės, supranti miestų skirtumus ir jų žavesį – kad Kaunas nėra Vilnius, o iš esmės kitoks miestas ir tai nulemta istorijos“, - sakė M. Adomėnas.

Jo nuomone, priešiškumas Kaunui dažnai slepia nevisavertiškumo kompleksą žmonių, kurie gimę mažame provincijos miestelyje, įsitvirtino Vilniuje ir didžiuojasi esą vilniečiai, nors nebūtinai tam yra pagrindo.

Kas atsitinka, kai miestą valdo kompleksuoti kaimiečiai

„Beje, tą patį kompleksą matome, kai Vilnių bandoma paversti tokiu, koks jis nėra. Pavyzdžiui, bandoma sunaikinti medinį jo paveldą, kuris nuo amžių buvo miesto dalis, neva tai kaimietiška.

"Tačiau tik tokie kaimiečiai kaip dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas gali nesuprasti, kad Šnipiškės - integrali miesto dalis ir jų nereikia užstatyti stiklainiais tam, kad Vilnius taptų europietišku miestu, nes ir be stiklainių Vilniaus buvo ir bus europietiškas“, - pabrėžė M. Adomėnas.

Kauniečių pašaipa, kad Vilnius – kaimiečių miestas, M. Adomėno teigimu, turi racijos ne tik kaip emocinis, bet ir kaip sociologinis argumentas: dauguma vilniečių yra geriausiu atveju antros ar trečios kartos miestiečiai, nes jų tėvai gimę ir užaugę kaimuose.

„Ir nieko čia keisto, nereikėtų šios tiesos vengti. Neseniai urbanizavęsi žmonės turi savų privalumų ir žavesio“, - sakė DELFI pašnekovas.

Paklaustas, kelintos kartos vilnietis jis pats, M. Adomėnas minėjo, kad jo prosenelius Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje tuokė tuomet dar mažai žinomas kunigas, vėliau vyskupu tapęs ir palaimintuoju paskelbtas Jurgis Matulaitis.

„Tačiau iš mamos pusės aš – tipiškas vilnietis, nes ji gimusi Kaišiadorių rajone, o į Vilnių atvažiavo studijuoti“, - pridūrė.

Kaunas nėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos

M. Adomėno nuomone, Kauno nevisavertiškumą suponuoja tai, kad jis buvo sostinė, tačiau šį statusą prarado ir dėl to liko tam tikra nuoskauda.

Akivaizdžiausiai tai atspindi reklaminiai šūkiai: „Ir Kaune gyventi galima“, „Kaunieti, nepasiduok!”, politinėje reklamoje naudoto garsaus kalambūro neiginys: „Kaunas nėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos”.

„Kita vertus, tas nevisavertiškumo kompleksas pastaruoju metu Kauną verčia kur kas labiau pasitempti ir mėginti konkuruoti tiek akademinėje plotmėje, tiek ieškant naujų įvaizdžio galimybių ar galvojant, kaip padaryti Kauną gyvą, o ne degaline“, - sakė pašnekovas.

Pasak M. Adomėno, Vilnius savo hegemoniją suvokia kaip duotybę ir dėl to ilgainiui kai kur gali pradėti atsilikti nuo Kauno.

„Kiek girdžiu, naktinių klubų scenoje Kaunas jau yra įdomesnis ir labiau cool už Vilnių“, - pateikė pavyzdį, pridurdamas, jog kaip tikras vilnietis labai mėgsta Kauną, nes ten gali rasti, ko nėra Vilniuje. Visų pirma, miestiškų tradicijų, puikių antikvariatų.

„Mano žmona yra iš Kauno. Ją taip pat sutikau vieno iš tokių vizitų metu”, - pasakojo M. Adomėnas, Vilniuje nerandantis tiek bukinistinių knygynėlių, tarpukario kultūros pavyzdžių, Art deco interjerų ir kitų dalykų.

Komentuodamas internete plačiai aptarinėjamą „realią galimybę vilniečiui pirmame Kauno bare gauti į snukį”. M. Adomėnas sakė tiesioginio priešiškumo patirčių dar neturėjęs.

„Gal ir pasitaiko agresyvesniuose sluoksniuose. Aišku, kad Vilnius daugialypiškesnis, daugiatautiškesnis, todėl atvykėlį čia sunkiau pastebėti, nei homogeniškesniame Kaune“, - sakė pašnekovas.

Mielai atspardytų vilnietį

Kaip pastebi DELFI skaitytojai, kauniečiai visų pirma išsiskiria solidarumu. Jei vyksta balsavimas, pvz., kurio miesto kalėdinė eglė gražiausia – balsuoja už save, kaimynus ir artimuosius. Nes Kaunas privalo laimėti.

Tinklaraštininko Ežiuko Vilniuje nuomone, išsilavinę vilniečiai ir kauniečiai vienas kito per dantį netraukia, nebent juokais. Tačiau „yra likę žemesnio socialinio sluoksnio asmenų, kurie iki šiol mielai atspardytų vilnietį“.

Blogerio teigimu, kauniečiai nuo senų laikų Vilnių vadina lenkų ir rusų kraštu ir didžiuojasi savo lietuvišku grynumu.

Kita Vilniui priskiriama neigiamybė – netvarka.

Bandydamas aiškintis, kodėl vilniečiai vadinami portugalais, blogo autorius mini ne tik daugiatautiškumą, netvarką, bet ir tai, kad Vilnius suvokiamas kaip esantis kažkur toli, šalies pakrašty, „taip, kaip ir Portugalija Europos žemėlapyje“.

Kaunas pavydi Vilniui, nes merdi

Interneto forumuose diskutuojant apie Vilniaus ir Kauno konkurenciją, pripažįstama, kad „įtampa yra, bet ne dėl krepšinio, ir ne dėl to, kad Vilniuje vien rusai ir lenkai, ar kad Kaunas – kaimas“.

„Vilnius irgi kaimas, tik kiek didesnis. Kaune, manau, gyvena irgi nemažai kitakalbių. Mano nuomone, vilniečiai save per daug kelia į aukštumas, tipo sostinė, kultūros daug ir pan. Kaunas šiuo metu merdi (o gaila), todėl kyla pavydas, kad visi renginiai, visi pinigai lieka Vilniuje. Ir dar tas istorinis faktas, kad Kaunas - laikinoji sostinė, leidžia kauniečiams save labai sureikšminti“, - rašo 10 metų Kaune gyvenęs, bet prieš trejus metus į Vilnių persikėlęs Audrius.

Kito diskusijos dalyvio nuomone, „ant kaktos parašyta, jei persona iš Kauno: vyrukai dar ir šiandien Kaune vaikšto treninguoti, išmetę „rėmą“ su pederastke pažasty, o merginos dėvi aukštakulnius visą parą ir vaikšto su vakariniu makiažu net ir ankstyvą rytą“.

Pasak neprisistačiusios merginos, mentalitetas, požiūris į gyvenimą, tolerancija – Kaune viskas skiriasi nuo Vilniaus. „O jau kavenskas damas tai per kilometrą atpažinsi: stilius perkrautas, nublizgintas, nulakuotas, nudažytas, nupurkštas, miniakai kaip diržas. Išskirtinis bruožas - gyvūnų kailio raštų imitacijos drabužiai (nuo tipo geopardo, gyvatės) ir daug aukso, arba bižuterijos (čia pagal pajamas)“, - komentavo ilgai Kaune gyvenusi ir, kaip rašo, pati tokį stiliuką įvaldžiusi Odeta.

Ale tikrą laisvės bei stiliaus sampratą suvokiau tik apsigyvenusi Vilniuje. Tik Kaune pamatysi dailią, nuo-iki susitvarkiusią ilgaplaukę, didžiakrūtę merginą, cipenančią paskui skustą treninguotą bachūrą. Pardon, jei ką įžeidžiau, bet perėjus Laisvės alėja viskas atsiskleidžia...“, - rašo Odeta.

Jai atkerta Rūta: „tik Vilniuje pamatysi dailią, nuo-iki susitvarkiusią ilgaplaukę, didžiakrūtę merginą, cipenančią paskui senelį“.

„Kada buvai Kaune? O gal reikėtų klausti, kur tu Kaune vaikštinėjai, kad tik tokią publiką matei? Pereik Laisvės alėja dabar, jei sutiksi bent 10 žmonių, būsi laiminga, nes ši gatvė mirusi. Šiaip Vilniuje gediminke perėjus dar ne tokių vaizdelių galima prisižiūrėti, net buvo visas straipsniukas su nuotraukom apie vilniečių madas. Kiekvienas miestas turi savo stilių, bet ar dėl to reikia šaipytis?“, - nesuprantama Rūtai.

Merginai atrodo, kad vilniečiai jaučia kompleksą dėl kauniečių, nes „jie ištikimi savo miestui - kad ir kaip stengiamasi kišti pagalius į ratus, nenusisuka nuo Kauno“.

„O štai dauguma vilniečių nėra vilniečiai, nes tikru miesto gyventoju vadinamas žmogus, kuris atstovauja trečiai tame pačiame mieste gyvenančiai kartai. Todėl save vadinantys vilniečiai tėra savojo miesto išdavikai, dėl to jaučiantys kaltę. Ir tokiems priklauso beveik visas mūsų „elitas“, - priduria.

Į diskusiją įsitraukusio Algirdo nuomone, vilniečiai laisvesnių pažiūrų, kauniečiai labiau susireikšminę.

„Į abu didmiesčius daug suvažiavusios provincijos, tačiau kažkodėl Kaune ta provincija (t.y. pirma karta nuo žagrės) labiausiai kelia save ant šakių, save įvardija „aš iš Kaaauno“, nors čia gyvena vos pusmetį. Plius dar čia minėtos Kauno „mados“, konsoliduojančios visų kaimų madas į vieną „centrą“. Todėl taip ir gaunasi, kad vasarą budulių sostine tampa Palanga, o kitais metų laikais -Kaunas“, - konstatuoja Algirdas.