Dvasininko teigimu, pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia turėjo tik vieną šventę – Velykas. Ji buvo švenčiama kas savaitę sekmadieniais ir kartą per metus.
Viešpaties Gimimo iškilmė pirmą kartą minima 354 m. Dionizo Filokalo rankraštyje Chronografe. Svarbių Romos miestui datų ir asmenų sąrašo viršuje yra įrašas: „Gruodžio 25–oji: Kristus gimsta Judėjos Betliejuje“.
„Kadangi kankinių metinės į kalendorių buvo įtrauktos 336 m., Kalėdos Romoje galėjo būti švenčiamos jau 330 m. ”, – pasakojo jėzuitas.
Saulė triumfo vežime
Tyrinėdami, kodėl Kristaus Gimimo iškilmei pasirinkta gruodžio 25-oji, mokslininkai priėjo išvados, kad impulsą tam davė pagoniška „Nenugalėtosios Saulės“ šventė, kurią imperatorius Aurelijonas įkūrė Romoje 274 m., sirų saulės dievo garbei, tikėdamasis, kad ji padės suvienyti ir sustiprinti didžiulę Romos imperiją.
„Ši šventė buvo švenčiama gruodžio 25-ąją, žiemos saulėgrįžos dieną. Kad apsaugotų krikščionis nuo šios šventės įtakos, Bažnyčia nustatė tą dieną švęsti Kristaus Gimimo šventę”, – pasakojo Vilniaus Jėzuitų gimnazijos kapelionas.
Apie ateisiantį Mesiją kaip apie „Teisingumo Saulę“ kalbėjo jau Senojo Testamento pranašai: „Jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais“, – rašė pranašas Malachijas.
Ir pats Kristus apie save sakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“, o Jono evangelijos prologe sakoma, jog Kristus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“.
„Todėl krikščionys su pasididžiavimu galėjo sakyti pagonims, kad jie švenčia tikrosios Saulės šventę, kuri vienintelė gali suteikti pasauliui šviesą ir išgelbėjimą. Vatikano katakombų kapuose yra išlikusi viena iš seniausių (III a.) krikščioniškų mozaikų, kurioje Kristus vaizduojamas kaip saulė triumfo vežime”, – atkreipė dėmesį kunigas V. Sadauskas.
Naudoja Mėnulio kalendorių
Kristaus gimimo šventės data nekinta, tačiau Velykos kasmet švenčiamos skirtingu laiku. Mat, dėl sąsajų su žydų Velykomis, krikščionių Velykų data vis dar skaičiuojama pagal Mėnulio kalendorių.
„Romos katalikai ir dauguma protestantų Velykas švenčia pirmąjį sekmadienį po pirmos Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio. Priimta, kad Velykos turi įvykti ne anksčiau kaip kovo 22 ir ne vėliau kaip balandžio 25 dieną”, – priminė DELFI pašnekovas.
Kaip minėta, kiekvieną sekmadienį švenčiamas Velykų slėpinys buvo svarbiausia šventė nuo apaštalų laikų. Netrukus imta švęsti ir metinę Velykų šventę, kuri pamažu išsivystė į Velykinį ciklą su pasirengimo laikotarpiu – gavėnia, ir šventine pabaiga – Sekminėmis.
Šis ciklas prasideda Pelenų trečiadienį ir baigiasi po trylikos su puse savaičių Sekminėmis.
Velykos – liturginių metų širdis
„Velykos – Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas – yra visos liturgijos, tad ir Bažnytinių metų širdis, – akcentavo kunigas V. Sadauskas, pridurdamas, jog Velykų slėpinys yra tarsi šaltinis, kurio vandenys plūsta per visus liturginius metus.
Galiausiai ir visos kitos Viešpaties gyvenimo paslaptys, ir netgi šventųjų šventės bei minėjimai, dvasininko žodžiais, yra tarsi didinga šlovinimo giesmė.
Enciklikoje „Mediator Dei” rašydamas apie liturginius metus, Popiežius Pijus XII pabrėžė: „Liturginiai metai nėra šaltas ir negyvas praeities įvykių pavaizdavimas ar tik istorinis įamžinimas. Veikiau tai pats Kristus, gyvenantis savo Bažnyčioje ir tebeeinantis tuo beribio gailestingumo taku, kuriuo keliauti „vaikščiodamas ir darydamas gera“ Jis pradėjo dar gyvendamas žemėje.
40 dienų – išbandymo laikas
Iš kur kilusi Pelenų dienos tradicija? Kodėl nuo šios dienos prasideda susikaupimo metas?
Pasak kunigo V. Sadausko, trijų savaičių pasirengimo Velykoms laikas atsirado IV a. Romoje. Jis buvo pradedamas „Džiaugsmo“ sekmadieniu; netrukus imta kalbėti apie 40 dienų gavėnios pasninką.
„Biblijoje 40 dienų yra išbandymo laikas. Jis primena Jėzaus pasninką dykumoje po Jo krikšto Jordano upėje, taip pat Mozės 40 dienų pasninką ant Sinajaus kalno, Elijo pasninką keliaujant į Horebo kalną, 40 dienų, kurias Dievas davė Nineviečiams atsiversti, 40 metų izraelitų klajonę dykumoje”, – pasakojo Jėzuitų gimnazijos kapelionas.
Pradžioje šis 40 dienų laikotarpis prasidėdavo 6-ąjį sekmadienį prieš Velykas ir trukdavo iki Didžiojo Ketvirtadienio, kai Romoje atgailaujantys už savo nuodėmes būdavo iškilmingai grąžinami į bendruomenę.
„Tačiau sekmadienis visada buvo džiaugsmo diena, kurią nepasninkaujama, o norėta, kad pasninko dienų skaičius būtų 40. Todėl VI a. pr. prieš pirmąjį gavėnios sekmadienį buvo pridėti keturi šiokiadieniai ir taip Pelenų diena tapo gavėnios pradžia”, – sakė jėzuitų vienuolis, kunigas V. Sadauskas.