Bet ši smulkutė, filipiniečių kilmės moteris yra drąsesnė ir stipresnė, nei galbūt kam nors galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Afganistane lietuvių specialiųjų operacijų pajėgų globota amerikietė yra tinklaraštininkė, karo veteranė ir knygų autorė. O dabar - ir karinė instruktorė, besikaunanti prieš „Islamo valstybę“.
„Kokios nuotaikos fronte? Normaliai, gal kiek lėčiau, nei norėtųsi. Žinoma, darome daug darbo, bet neapgaudinėjame savęs – norime žudyti „Islamo valstybės“ fanatikus. O tai daryti geriausiai puolant“, - DELFI pasakojo Kat Argo, kuri prieš pusantrų metų netikėtai išgarsėjo Lietuvoje.
Tuomet amerikietė dėmesio susilaukė dėl savo įrašo tinklaraštyje „Red Rover“, kur išgyrė Afganistane sutiktus Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karius.
„Daug nežinau apie Lietuvą, bet ką žinau iš jos karių, tai kad lietuviai yra pasišventę, mirtini ir mirtinai ištikimi. Tie lietuviai, kurie stovėjo prieš mane neleistų užkariauti savo šalies“, - pasakojo K. Argo.
Ukrainos kare stengėsi likti objektyvi
Tokį slapyvardį pasirinkusi 29 metų amerikietė šiuo metu yra Irake ir vadovauja maždaug dešimties vyrų būriui. Su savo tautiečiais, daugiausiai patyrusiais Irako ir Afganistano karų veteranais bei dar keliais užsieniečiais, Kat padeda vietos kurdų pajėgoms, vadinamiesiems pašmergoms.
Kat vadovaujamas būrys vadinamas Qalubna Ma'kum. Arabiškai tai reiškia „mūsų širdys su jumis“. Tačiau pati Kat purtosi nuo populiarių posakių, turinčių paguosti ar užjausti nelaimėje.
„Mintys ir maldos yra tai, kas pašmergoms ir kitiems besikaunantiems prieš „Islamo valstybę“ menkai terūpi. Mes ne tik galvojame ir meldžiamės už „Islamo valstybės“ aukas, bet ir darome kai ką daugiau“, - teigė amerikietė.
2004 metais įstojusi į JAV Nacionalinę gvardiją po 3 metų ji jau tapo taktinės žvalgybos užduotis vykdančia karininke. Ji dusyk tarnavo Afganistane, o vėliau ten iki 2013 metų pasiliko, kaip kontraktininkė.
2014 m. įsiplieskus audringiems įvykiams Ukrainoje, Kat patraukė į šią jai svetimą šalį, norėdama suprasti konfliktą. Vietoje kelių savaičių Kat ten pabuvojo kelis kartus, po kelis mėnesius ir spėjo parašyti dvi knygas.
Kaip tinklaraštininkė, Kat stengėsi iškilti neutrali, objektyvi ir pati suprasti kas ir kodėl lieja kraują – amerikietė pabuvojo ir ukrainiečių pajėgų, ir separatistų pusėse.
Pastarojoje ji kurį laiką praleido su prancūzais ir brazilu, kurie kovėsi kaip savanoriai, o galiausiai liko išduoti separatistų valdžios.
„Kodėl daug jaunuolių savanoriškai išvyksta kariauti ir karą laiko tokiu patraukliu? Daugelis jų širdyje jaučiasi užspausti padėties visuomenėje, netgi kastruoti vyriškumo standartų. Pasaulyje, kuriame vyrams sakoma, kad jie gali verkti, kaip moterys, kad jie visi lygūs kai kurie pasijaučia minkšti, sumoteriškėję, praranda vyriškumą.
Tad jie renkasi agresiją – juk vyrai sukurti karui, o šiais laikais nebūtina ilgus mėnesius treniruotis ir kitaip ruoštis karui. Tereikia turėti pinigų, nusipirkti lėktuvo bilietą, susisiekti su reikiamais žmonėmis per feisbuką ir tu jau kariauji. Net tarnavusiems tokia patirtis atrodo viliojanti – jokių biurokratinių suvaržymų, kvailų taisyklių“, - apie užsieniečių motyvus dar pernai rašė Kat Argo.
Ironiška, kad dabar ji pati tapo tokia savanore – beviltiškai stebėjusi pusę metų trukusią Kobanės miesto apsiaustį Sirijoje Kat nusprendė, kad jos žinios ir patirtis gali būti naudingos apsiaustiems kurdams. Tiesa, ji išvyko padėti ne Sirijos kurdams, kurie tapo JAV ir Turkijos galvos skausmu, bet Irako kurdams – pašmergoms ( kurdų kalba „tie, kurie susiduria su mirtimi“). Kat komanda savo buvimą Irake apibūdina lakoniškai ir kone nekaltai.
„Viską pradėjome, kaip keli draugai, kurie norėjo kautis prieš "Daesh" ( kitas „Islamo valstybės pavadinimas, dažnai vartojamas dėl savo paniekinamojo sąskambio). Supratome, kad yra ir humanitarinė krizė, kad labai trūksta gyvybės gelbėjimo įgūdžių. Pasiūlėme pagalbą pašmergoms ir sukūrėme „Qalubna Ma'kum“ grupę“, - pasakojo Kat Argo.
Savanoriai išgyvena už 300 eurų
Pradžia buvo kukli – trūko ir kontaktų, ir informacijos, o ypač – priemonių. Ir dabar dar daug ko trūksta. Komandos nariai patys įsigijo savo uniformas, ginklus, amuniciją, kitą įrangą. Be to, padėjo aukos.
„Neturime karinio biudžeto, tik savo pinigines ir tai, kas paaukojama. Esame civiliai, kurie tiki, kad „Islamo valstybės“ žiaurumas yra grėsmė mūsų nacionaliniams saugumui. Tad nusipirkome savo įrangą, lėktuvo bilietą į Kirkuką, feisbuke paieškojome informacijos, kontaktų ir štai mes jau čia“, - iš Irako apie „Qalubna Ma'kum“ pasakojo Kat Argo.
DELFI pašnekovė pabrėžė, kad sumanęs prisijungti prie jos komandos žmogus turėtų atitikti tam tikrus reikalavimus. Pirmiausiai jiasmuo turėtų būti apsisprendęs dėl savo vaidmens ir pasirūpinti kelionės išlaidomis. Gyvenimas ir darbas Irake būtų pavojingas ir neatlyginamas, tiesa, ypač daug nekainuotų.
"Be lėktuvo bilieto į Iraką dar reikėtų kokių 300 dolerių šaudmenims, maistui, kitoms smulkioms išlaidoms. Dar kokių 700 dolerių reikėtų, norint įsigyti ginklą - jo gal ir neprireiktų, bet visuomet gali pagalvoti apie blogiausią", - sakė amerikietė. Taip pat pageidaujama, kad asmuo išmanytų, kaip naudotis ginklais, gebėtų suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir būti naudingas komandai.
Buvusi karininkė pabrėžė, kad pagalbos siūlymų sulaukta ir iš Lietuvos. Pagalbą Ukrainai rinkęs Jonas Ohmanas Kat Argo grupei pasiūlė 20 tūkst. švirkštų, tiesa, kol kas šių priemonių pergabenimas į Iraką įstrigo. Vis dėlto tokia parama, anot amerikietės, yra labai svarbi.
"Sužeistiems kariams tai yra labai svarbu, niekaip neužtenka tokių priemonių. Žinoma, mums praverstų ir patys gydytojai, ir seselės, reikėtų naktinio matymo prietaisų, šarvinių liemenių, bepiločių orlaivių", - pabrėžė „Qalubna Ma'kum“ lyderė.
„Tai yra greitojo reagavimo komanda, kurios pagrindinis tikslas – gelbėti gyvybes – tiekiame medicininę paramą „Islamo valstybės“ aukoms, gelbėjame sužeistus karius ir civilius, net ir mūšių metu“, - teigiama Kat vadovaujamos grupės aprašyme.
Būrio „Qalubna Ma'kum“ nariai nevengia rizikuoti savo gyvybe. Jie žino, kad bet kuris užsienietis gali ne šiaip būti sužalotas arba žūti per islamistų apšaudymą – daugelis didesniu košmaru laiko galimą patekimą į teroristų nelaisvę.
„Islamo valstybės“ nariai jau nesyk pagarsėjo nesuvokiamais žiaurumo aktais – jie dažnai kankina belaisvius, rengia viešas egzekucijas sušaudydami arba nupjaudami galvas, o vieną Jordanijos oro pajėgų pilotą yra sudeginę gyvą.
Moteris vyrus moko kautis
Tai, kad būriui vadovauja moteris, niekam iš komandos narių nesukelia jokių klausimų ar abejonių. Tiesa, Kat pripažįsta, kad tenka laikytis vietos papročių – kartais su vietiniais kalbasi jos komandos vyrai, nes tik jie yra gerbiami.
„Tačiau mane supažindina su vietinėmis moterimis – motinomis, dukromis, žmonomis, kurios yra aktyvios bendruomenės narės ir prisideda prie kovos prieš teroristus“, - teigė amerikietė, kuri kovoti prieš "Islamo valstybę" nusiteikusi dar bent pusę metų.
"Neturiu vaikų, kitų įsipareigojimų, tad tai gali būti mano paskutinė galimybė įsivelti į tokį reikalą. Aš taip pat manau, kad "Islamo valstybė" kelia realų pavojų mano namams, Europai, visoms toms šalims, kurias myliu. Ateityje noriu ramaus gyvenimo, išsijungti feisbuką ir tapti studente, bet kol kas jaučiu, kad tie žmonės, kurie gali kažką padaryti, turėtų tai padaryti", - aiškino Kat Argo.
Lietuvių „Aitvaro“ jėgą matė iš arti
Ji pripažino, kad Irake tokių savanorių yra ir daugiau, bet labiausiai trūksta gerai parengtų instruktorių, kurie turi ne tik patirties, bet ir reikiamos įrangos.
„Ar norėčiau, kad lietuvių specialiųjų pajėgų kariai būtų čia? Žinoma! Tik nežinau, ar būtent nekovinėms užduotims, kurias atliekame mes”, - pabrėžė Kat Argo. Apie elitinius lietuvių karius ji žino ne iš nuogirdų, mat raumeningus eskadrono „Aitvaras“ narius ji geriau pažino Afganistane.
„Lietuvių specialiųjų pajėgų karių Afganistane nėra daug, tačiau ir nedidelis skaičius Zabulo provincijoje kėlė Talibanui baimę. Tai buvo vienintelis jų buvimo pateisinimas ir legendos pamatas. Jie buvo nuostabūs kovotojai, žiaurūs ir džiaugsmingi mūšyje, nuolat gyveno kontroliuojamo beatodairiškumo sąlygomis.
Jie kritikavo amerikiečių nenorą eiti už bazės ribų ir sveiko proto ribas peržengiančius saugumo reikalavimus. Jie sakė: „Norite žaistai saugiai kare? Taip pralaimėsite“ arba „Mes esame kariai, o ne vaikai“. Jei jų prireikdavo, jei labai greitai būdavo pasiruošę veikti. Jokios baimės, jokių atsikalbinėjimų. Jie laužė taisykles, jei tai padėdavo misijai“, - prieš pusantrų metų rašė Kat Argo.
Jos teigimu, lietuvių kariai buvo puikūs svečiai. Keliems tinklaraštininkams jie atvėrė savo bazės duris ir leido vakarus rūkydami cigarus savo „urve“ - tai jie vadino vietą, kuri tapo prieglobsčiu.
„Jie mums darė ramunėlių arbatą iš šviežių gėlių ir kavą su šviežiu medumi iš savo šalies. Kiekvienas naujokas turi išbandyti jų pirtį, kuria jie labai didžiuojasi. Buvo pas juos metu aš dažnai prašydavau puodelio kavos ar arbatos, kol galiausiai juos tai ėmė erzinti.
„Katyte, tu nesupranti, - pravardžiuodami mane pagal mano vardą sakė jie, - mūsų urvas – tavo urvas. Nedvejok ir imk, liaukis prašiusi““, - prisiminė Kat Argo.
Bazėje eskadrono vadas buvo vadinamas Leonidu (tik niekada į akis) – ši nuoroda į spartiečių karalių Leonidą ir jį (filme „300“) vaidinusi Gerardą Butlerį puikiai tiko.
„Leonidas sykį sėdėjo su manimi ir mokė mane skaičiuoti lietuviškai, pasakyti dienų, mėnesių pavadinimus lietuvių kalba, kuri, beje, nėra itin lengva. Vakarais mes sėdėdavome ir kalbėdavomės apie gyvenimą, šeimą ir jis visada turėdavo brolišką patarimą.
Leonidas man sakė, kad amerikiečiai pernelyg priprato prieš patogaus gyvenimo - klestėjimo praradome perspektyvą. Tapome patogia, stora supervalstybe, nebematančia pasaulio.
Daug nežinau apie Lietuvą, bet ką žinau iš jos karių, tai kad lietuviai yra pasišventę, mirtini ir mirtinai ištikimi. Tie lietuviai, kurie stovėjo prieš mane neleistų užkariauti savo šalies. Nebent pasikartotų Termopilai“, - pasakojo K.Argo apie legendinį mūšį, kuriame 300 Spartos karių nepasidavė ir žuvo gindami Termopilų nuo persų, kurie patyrė didelių nuostolių.