Jei kur ši teroro banga ir sukėlė prastai slepiamą piktdžiugą bei pasitenkinimą, tai ne tik islamistų kontroliuojamose teritorijose, bet ir Maskvoje.
Dėl agresijos Ukrainoje jau daugiau nei metus Vakarų ignoruojama, spaudžiama ir kritikuojama Rusija dabar turi naują viltį atsikvėpti. Tikrai neatsitiktinai kraupūs išpuoliai Paryžiuje iššaukė trumpą apsimestinio Kremliaus gailesčio prancūzams bangą. Labiau nei pastaroji iš Kremliaus girdimas „ar mes nesakėme“ tonas, pamokymai bei vieši raginimai vienyti jėgas kovoje su „Islamo valstybės“ teroristais.
Ir panašu, kad šiuo atveju Prancūzijai bei jos sąjungininkams iš tarptautinės koalicijos, kovojančios prieš „Islamo valstybę“ gali nebūti kur trauktis. Norint didinti apsukas ir rimčiau kovoti prieš teroristus bus itin sunku atsispirti propagandos mašiną užsukusios Rusijos vilionėms kovoti su teroristais. Mat vieniems nesiseka.
Tad gali tekti rinktis vieną iš mažesnių blogybių – atnaujinti ryšius su Kremliumi, bendradarbiauti koordinuojant karinius veiksmus ar net nusileisti Rusijos siūlomoms sąlygoms. Jų gali būti ne tik kalbant apie Sirijos ateitį, bet ir apie Ukrainą bei Baltijos šalis.
Su teroristais ragina kovoti jų rėmėja
Rusijos propagandistai iš televizijos ekranų išsijuosę bando įtikinti, kad Rusijos aviacijos antskrydžiai esą žymiai sėkmingesni bei efektyvesni, nei metus trunkanti Vakarų šalių koalicijos oro atakų kampanija.
Orveliškai meluojant į akis ignoruojami faktai, kad Rusijos aviacija naudoja daugiausiai „kvailas“ laisvakrites bombas, o net ir rusų tikslių, „protingų“ bombų bei raketų taiklumas jau nesyk sukėlė abejonių. Tačiau šauniai sunaikinami visi taikiniai.
Be to, per Rusijos TV kanalus neišgirsite, kad rusų pilotai daugiausiai apsiriboja iš anksto žvalgybos sudarytu taikinių sąrašu bei artima aviacijos parama Sirijos režimo pajėgoms. Tik taikiniais dažniausiai tampa ne „Islamo valstybės“ objektai, o nuosaikūs sukilėliai.
JAV vadovaujama koalicija nekoordinuoja savo veiksmų su vienašališkai antskrydžius vykdančia Rusija, tačiau derina kai kuriuos formalumus, susijusius su skrydžių saugumu, kad pavyzdžiui rusų orlaiviai nesusidurtų su koalicijos lėktuvais.
Dabar, po išpuolių Paryžiuje Rusijos propaganda prabilo dar aukštesnėmis natomis: vienas po kito Rusijoje mirga pareiškimai, kurių esmė ta pati: Vakarai turi sekti Kremliaus pavyzdžiu ir išvien kovoti su teroristais Sirijoje. Kitaip sakant, besąlygiškai klausytis rusų.
Ironiška, kad dar praėjusią savaitę per Kremliaus kontroliuojamą žiniasklaidą buvo brukamos sąmokslo teorijos, jog greičiausiai Vakarų šalių žvalgybos bus prisidėjusios prie spalio 31-ąją įvykusios Rusijos keleivinio lėktuvo katastrofos.
Vis dėlto savaitgalį įvykęs Rusijos lyderio Vladimiro Putino ir JAV prezidento Baracko Obamos susitikimas, kuriame sutarta stiprinti kovą prieš „Islamo valstybę“ rodo, kad Kremlius pasiekė savo. Rusijos vaidmuo sprendžiant Sirijos konfliktą gali sudaryti sąlygas Vakarų bei Maskvos santykių atšilimui.
Panašių pavyzdžių jau esama, mat, Sirijos konfliktu Kremlius jau pasinaudojo atšildyti santykius su Izraeliu. Pastarajai šaliai Kremlius niekada nebuvo itin draugiškas – priešingai, rėmė priešiškas izraeliečiams arabų šalis, ginklavo jas ir vykdė aktyvią propagandinę, atvirai antisemitinę kampaniją.
Dar daugiau – apie kovą su terorizmu uoliai kalbantys rusų propagandistai pamiršta, jog pati Rusija aktyviai rėmė ir remia teroristines grupuotes „Hamas“ ir „Hezbolah“.
Šios grupuotės nesyk naudojo teroro taktiką prieš Izraelį – siuntė savižudžius mirtininkus, laidė raketas į Izraelio miestus, badė civilius gyventojus peiliais ar taranavo juos automobiliais. Vis dėlto net ir tokie pavyzdžiai Kremliaus neįtikina – Rusija nei „Hamas“, nei „Hezbollah“ nelaiko teroristinėmis organizacijomis ir jas remia.
Tačiau Sirijos pilietinis karas viską sujaukė ne tik šioje šalyje, bet ir kaimyninėse valstybėse. „Hamas“ mažų mažiausiai įtariai žiūri į „Islamo valstybę“ – kaip į konkurente ir su šia siejamomis grupuotėmis palestiniečių teroristai bendradarbiauja tik retais pragmatiniais sumetimais Sinajaus pusiasalyje.
„Hezbollah“ kovotojai patys aktyviai kaunasi prieš „Islamo valstybę“ ir taip tvirtina savo įtaką Sirijoje bei Libane. Nepaisant Kremliaus paramos „Hamas“ ir Hezbollah“, Izraelis aktyviai bendradarbiauja su Rusija.
Įtariama, kad Rusija nemažai taikinių gavo iš regione itin puikiai besigaudančios ir įspūdingas galimybes turinčios Izraelio žvalgybos. Būtent todėl Kremlius galėjo girtis sunaikinęs 70 proc. „Islamo valstybės“ amunicijos sandėlių.
Ar prancūzai išties nusiteikę kariauti?
Tiesa, akivaizdu, jog antskrydyje dalyvavę 10 naikintuvų reikšmingesnių pergalių per vieną ar net kelias atakas pasiekti negali. Vien oro atakos gali turėti daugiau simbolinę reikšmę, ypač prieš tokį priešininką, kaip „Islamo valstybė“ – kaip ir kitos grupuotės, taip ir ši naudojasi civilių priedanga, slepia ginkluotę bei amuniciją miestuose.
Prancūzija tiesiog parodė, kad gali keršyti, pridaryti nuostolių „Islamo valstybei“. Tačiau norint įveikti priešininką iš oro paprastai vykdomos ilgos, brangios ir pavojingos antskrydžių kampanijos. Tokioms reikia trijų svarbiausių dalykų: išteklių, taikinių ir laiko.
Kaip parodė ankstesnės prancūzų aviacijos kampanijos Libijoje 2011-siais bei 2013 m. Malyje – išteklių trūksta. Vienu metu sutelkti dešimtis orlaivių reikia nemenkų logistinių pajėgumų.
Intensyvios antskrydžių kampanijos metu itin greitai senka degalų, šaudmenų – ypač taikliųjų bombų ir raketų atsargos, o aprūpinimas jomis kainuoja itin didelius pinigus. Įvairiais paskaičiavimais, viena antskrydžio valanda Vakarų valstybei, pavyzdžiui Prancūzijai kainuoja apie 280 tūkst. eurų.
Prancūzijos, kaip ir kitų koalicijos šalių, pavyzdžiui JAV, Nyderlandų, Jungtinių Arabų Emyratų naikintuvai kyla iš Jordanijos dykumoje įsikūrusios Muwaffaq Salti oro pajėgų bazės. Nuo čia iki teroristų tvirtovės Rakos – apie 500 km tiesia linija.
Palyginimui – nuo Rusijos karo aviacijos naudojamo Basselio Al-Assado oro uosto iki Rakos – vos 280 km. Tiesa, Rusijos aviacija Rakoje įsitvirtinusius islamistus atakuoja retai ir gerokai dažniau talžo nuosaikius sukilėlius, kovojančius prieš B. Al-Assado pajėgas. Turėdami visą Sirijos režimo paramą rusai gali Sirijoje laikyti dešimtis orlaivių ir nesunkiai juos aprūpinti iš oro, jūros ar sausuma.
Tuo metu Jordanijoje esančioje bazėje skirtingus kelių šalių orlaivius aprūpinti nėra lengva ir vienu metu Prancūzija gali dislokuoti iki dešimties naikintuvų. Toks jų skaičius nėra didelis, turint omeny milžinišką „Islamo valstybės“ kontroliuojamą teritoriją, kuri yra didesnė nei pati Prancūzija.
Kita problema – taikiniai. Žvalgybos orlaiviai – tiek pilotuojami, kurie seka antžeminių taikinių judėjimą, tiek elektroninės žvalgybos, kurie stengiasi susekti visus teroristų skleidžiamus signalus, tiek bepiločiai nuolat suka ratus virš Sirijos. Tačiau didelė teritorija bei žvalgybinių pajėgumų trūkumas (pastarąjį Prancūzija itin jaučia) neretai leidžia mobiliomis grupelėmis judantiems teroristams išvengti atakų.
Stacionarūs taikiniai, tokie, kaip ginkluotės ir amunicijos sandėliai, teroristų slėptuvės, vadavietės turi būti aptikti, pažymėti, turi būti įsitikinta, kad įmanoma išvengti civilių aukų.
Galiausiai intensyvi, brangi ir varginanti antskrydžių kampanija neretai užtrunka ilgą laiką. Kai sunku pasiekti ir aptikti priešininką, jo sunaikinimui reikia ne dienų, savaičių, o mėnesių. Jei priešininkas veikia ne kaip klasikinė armija su sunkiąja ginkluote, o nedidelėmis grupėmis, laiko prireikti gali dar daugiau.
Be to, vien antskrydžiais teroristų įveikti neįmanoma. „Islamo valstybė“ veikia ten, kur atsirado galios vakuumas – norint jį užpildyti, reikia didelių taikdarių pajėgų, efektyvios vietos valdžios bei saugumo struktūrų. Ką reiškia tokie šalių atstatinėjimai, Vakarai jau žino iš Irako ir Afganistano pavyzdžių.
Bet net ir tiesiog norint sugauti ar nukauti „Islamo valstybės“ vadeivas, akys danguje turi veikti su akimis ant žemės, o tai reiškia mažų mažiausiai specialiųjų pajėgų dislokavimą. JAV specialiosios pajėgos jau kurį laiką kaunasi su „Islamo valstybės“ džihadistais Sirijoje bei Irake.
Be tiesioginių kautynių, specialiųjų pajėgų kariai aptinka ir pažymi taikinius aviacijai. Tokia veikla – ne tik slapta, bet ir mirtinai pavojinga. Patekus į pasalą Vakarų šalių kariai gali žūti ar patekti į teroristų nelaisvę – kuo tai gali baigtis, jau spėta įsitikinti šių metų vasarį, kai islamistai prieš kameras gyvą narve sudegino Jordanijos pilotą Muazą al Kassasbehą.
Rusijai tokios grėsmės yra mažesnės, mat sausumos operaciją vykdo Sirijos režimo pajėgos, kurias dažniausiai iš saugaus atstumo remia rusų karininkai.
Ilga antskrydžių kampanija, karių įvedimas į Siriją būtų ne tik rizikingas, bet ir ilgainiui politiškai vargiai pateisinamas veiksmas su daug neprognozuojamų nežinomųjų. Kaip reaguotų Sirija? Ar Prancūzijos visuomenė pasiruošusi naujoms naujo karo aukoms kovoje su terorizmu?
Ar nepraėjus nė metams po 88 prancūzų gyvybes nusinešusios misijos Afganistane Prancūzija pasiruošusi išvysti dar daugiau į gimtinę lavonmaišiuose grįžtančių savo karių? Ką pasiektų tokie veiksmai ir kiek jie truktų? Ar jie užkirstų kelią tolesnėms “Islamo valstybės” išpuoliams Prancūzijos teritorijoje?
Viliojantis pasiūlymas mums nieko gero nežada
Beje, Prancūzija – ne vienintelė Vakarų šalis, kuriai gali tikti toks lengvą išeitį primenantis požiūris. Tačiau pastarasis savo kainą gali turėti ne tik Sirijoje. Mat Rusija gali mainais už paramą Sirijoje paprašyti Paryžiaus sušvelninti arba atšaukti Kremliui taikomas sankcijas. Lygiai taip pat gali būti prašoma užmerkti akis, jei Rusijos remiami separatistai vėl imtųsi aktyvesnių veiksmų Rytų Ukrainoje.
Prancūzija jau parodė norinti ir galinti siekti kompromisų kalbėdama su Maskva ir sugebėjo išsisukti iš nemalonios desantinių lavų “Mistral” istorijos. Po Rusijos agresijos Ukrainoje Prancūzija įšaldė šių laivų pardavimą Rusijai, tačiau galiausiai kartu su Kremliumi rado išeitį ir šalį, kuria galima pasinaudoti – laivai parduodami Egiptui, kuris dar įsigis ir rusiškų sraigtasparnių bei prancūziškų naikintuvų.
Ir galiausiai Kremlius gali spausti tiek Prancūziją, tiek JAV, kad mainais į bendradarbiavimą Sirijoje mažėtų pastaruoju metu itin išaugęs NATO vaidmuo Baltijos šalyse. Vien dėmesio atitraukimas nuo Baltijos šalių, kurios jaučia Rusijos grėsmę, link Sirijos Lietuvai nebūtų naudingas.
Prancūzams paprašius NATO pagalbos ir aktyvavus 4-ąjį arba 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnius Lietuvai padidėtų spaudimas padėti Prancūzijai. Vengimas tai padaryti ar neadekvačių pajėgumų skyrimas (pavyzdžiui vandenvalos ar kelių štabo karininkų vietoje itin efektyvių Lietuvos Specialiųjų Operacijų Pajėgų karių, kurie gali nurodyti taikinius aviacijai) vargu ar liktų nepastebėtas. Tiek Paryžiuje, tiek Maskvoje.
Be to, Baltijos šalys norėtų, kad čia būtų dislokuota bent jau viena JAV brigada, stiprinama NATO oro policijos misija, kurioje JAV ir Prancūzija labai aktyviai dalyvavo.
Tačiau ant svarstyklių padėjus Sirijos sprendimo variantą, Baltijos šalys gali sulaukti dešimt kartų mažesnio karių skaičiaus bei apgailestavimo, kad oro policijos misijai laisvų naikintuvų šiemet nėra. Tokiu būdu Baltijos šalys nebūtų išduotos, bet kartu būtų atsižvelgiama į Kremliaus įnorius, kurie nėra suderinami su Lietuvos interesais.