Kalėdų kostiumas – trauma visam gyvenimui

Nuoširdžios tėvų pastangos Kalėdų karnavalui papuošti vaikus kartais baigiasi ašarom. Vietoje susižavėjimo šūksnių ir širdį glostančio vaikiško džiaugsmo – trauma visam gyvenimui. Panašiai kaip socialiniame tinkle išgarsintai mergaitei kanarėlės kostiumu.

Trumpai „Facebook“ platinta istorija tokia: dukra paprašė tėčio padaryti jai kanarėlės kostiumą. Šventinį rytą pasisukiojusi prie veidrodžio, „kanarėlė“ suprato du dalykus: „visų pirma, kad tėtis – šiaip sau ornitologas, antra – gyvenimas baigėsi“.

„Į mokyklą važiavome tylėdami. Grįžome taip pat tyloje“, - prisimena mergaitė.

Štai, kaip atrodė kanarėlės kostiumas:

O štai čia ji pamatė, kad „kanarėlės kostiumas – ne baisiausia, ką galėjo padaryti tėtis“:

Prieš Kalėdas darbais užsikrovusiems tėvams vaikų „eglutės“ - rimtas išbandymas. „Facebook“ mirga prašymais paskolinti karnavalinius kostiumus. Ir jeigu kiškių, nykštukų ir snieguolių drabužiais dar įmanoma kažkaip pasidalyti, prašymai vaiką aprengti Galilėjumi, pelėda, karve, vėtra, lietumi ar kitokiu reiškiniu šeimai tampa Ksavero verta stichine nelaime.

Jei prisideda kvietimas į darželio Kalėdas atvykti 11 valandą, dirbantiems tėvams – amen.

„Pati atsimenu, kaip laukdavau ateinančios mamos, kuri kartais vėluodavo į mūsų pasirodymus. Todėl sau dar tada pažadėjau visada būti vaikų šventėse, nevėluoti ir aprengti gražiausiais drabužiais. Tačiau dabar galvoju - teks leisti žemyn kartelę“, - DELFI atviravo viena mama.

Kaip pritvirtinti ragus?

Pora tėvų prisipažino kaip reikiant išvargę, bandydami įgyvendinti savo atžalų troškimą per Kalėdų eglutę „būti su tokia elnio kauke, kaip draudimo reklamoje“.

„Klausykit, kaip prie elnio „galvos“ pritvirtinti tas šakas? Krenta nors tu ką!”, - patarimo per „Facebook“ klausė tėvas.

Kita mama pasakojo per pietus bėgusi į turgų pirkti plėvelės šiltnamiams dengti. „Sūnus bus vėjas. Tai, galvoju, sukarpysiu ta plėvę, padarysiu apsiaustą ir bus gerai. Iki nakties dirbau, o kai ryte bandžiau pamatuoti – apsibliovė, kad jam negražu, tokio vėjo nebūna!”, - piktinosi penkiamečio mama. Pasirodo, vaikas nori būti „Žmogus voras“ ar bent jau „Benas Tenas“, bet auklėtojos pareiškė, kad Kalėdų seneliui reikia gražaus vaidinimo, o ne jų muštynių.

„Gerbiamieji likimo broliai ir sesės pseudo krikščioniškoms proletariato šventėms užsimušdama ieškau apdarų, iš kurių 116 cm ūgio dukrai būtų galima sukurti pelėdos įvaizdį. Būsiu dėkinga už bet kokius pasiūlymus, net ir tuos, kurie skirti tik pokalbiui palaikyti. Pelėdos įvaizdis reikalingas gruodžio 19 d.“, - pagalbos šauksmu socialiniame tinkle dalijosi viena mama.

Pasak jos, Vilniuje karnavalinių drabužių nuoma kainuoja 35 litus, tačiau priedo reikia palikti 100 litų užstatą. Jei šeimoje – vienas ar du vaikai, nieko tokio. O jei daugiau?

Kvepia cinizmu

Daugiavaikių šeimų asociacijos atstovės ryšiams su visuomene Skaidrės Vainikauskaitės asmeninis požiūris į Kalėdų šventimą darželiuose ir mokyklose apskritai neigiamas.

„Visų pirma, tokios „eglutės“ tęsia geriausias sovietines kult-masines tradicijas ir yra mažų mažiausiai ciniškos, nes joms specialiai pasirenkamas advento laikas.

Jei jau negalima išvengti „eglučių“, S. Vainikauskaitei norėtųsi, kad švietimo įstaigose bent jau būtų ugdoma pagarba scenai ir tam, kas joje vyksta.

„Nežinau, kaip kituose darželiuose, bet tame, kurį lanko trys mūsų darželiniai vaikai, man per tokias „šventes“ būna graudu: galinčių vaidinti, raiškiai deklamuoti, dainuoti grupėje paprastai būna 5-7 vaikai. Dar kokie 5, dažniausiai berniukai, nelabai supranta, ko juos apvilko tais keistais skarmalais ir ką čia dabar jiems reikia daryti, o kadangi nesupranta vyksmo, tai jame ir nedalyvauja, ar dalyvauja savaip: stumdosi, griuvinėja, žvengia ir pan.“, - dalijosi daugiavaikių šeimų asociacijos atstovė.

Kodėl verkė vaikas, pasipuošęs didžiulėmis kiškio ausimis?

Vienais metais ji stebėjo „kažkokį eilinį muzikinį-literatūrinį miško žvėrių montažą“ ir baisiai gailėjo vieno berniuko.

„Matėsi, jam taip negera buvo dalyvauti visame tame cirke, bet neišdrįso prieštarauti, tik žliumbė - taip gailiai gailiai, apsipylęs ašaromis, net snarglio per abi lūpas nutįsusio neįstengė nusivalyti, tik sukosi bendrame ratelyje nuleidęs galvą su kažkokiomis akivaizdžiai neproporcingai per didelėmis kiškio ausimis ir vos ne į tarpukojį įsiūta kiškio uodega, kuri, kadaruodama ant nusmukusių vaiko kelnių, atrodė mažų mažiausiai komiškai.

Aš sėdėjau, žiūrėjau į tą vaiką ir galvojau: ir kokia jam čia šventė? Koks sadistas apskritai gali jausti šventinę nuotaiką, žiūrėdamas į psichologiškai traumuojamus vaikus?“, - retoriškai klausė DELFI pašnekovė.

Keturių vaikų mama ne prieš pasirodymus kaip tokius, tačiau „juose dalyvauti turi tie, kurie sugeba ir nori, kurie gali tikrai kažką gražaus ir šventiško parodyti susirinkusiems“.

„Niekada nejaučiu nei gailesčio, nei pasidygėjimo, nei dar kokių neigiamų jausmų, kai žiūriu savo vaikų pasirodymus, parengtus jų lankomose muzikos ir šokio mokyklose: viskas skoninga, apgalvota, pasirūpinta detalėmis. Va tada ir akis džiaugiasi“, - sakė Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ narė.

Vaikystės trauma – vilko kaukė

Komunikacijos agentūros „Bosanova” vadovas Kristinas Taukačikas priminė, jog vaikai Kalėdų laukia kaip didžiausio stebuklo.

„Kiekvienas vaikas juk yra tėvų numylėtinis ir žvaigždė. O įsivaizduokite žvaigždę, į Vienos balių ateinančią su suknele, kurią nufotografuotų, įdėtų į DELFI ir visi juoktųsi! Vaikui taip pat yra baisaus svarbumo reikalas, kaip jis atrodys per Kalėdas – ar bus gražus, ar pats sau patiks“, - DELFI sakė komunikacijos ekspertas.

Jam pačiam vienais metais mama iš dirbtinio pilko kailio buvo žadėjusi pasiūti vilko kaukę, bet nespėjo. Pristigo kažkokios medžiagos, todėl sugalvojo iš spalvoto popieriaus iškirpti raides “VILKAS” ir užklijuoti ant šiaudinės skrybėlės.

„Mamai pasirodė, kad būsiu visai originalus vilkas. Aš tai priėmiau su ašaromis. Į karnavalą eiti reikėjo, bet neturėjau ten kur dėtis, buvo didžiulė, baisi gėda. Kiek atmenu, niekas nesityčiojo – matyt, visi žiūrėjo į save, bet man šventė buvo sugadinta“, - vaikystės traumą prisiminė K. Taukačikas.

Po to naujametinio košmaro kitais metais jis į karnavalą jau ėjo su „tikra“, iš to paties kailio pasiūta vilko kauke: „Skolos buvo grąžintos. Kaukė pasirodė klaikaus tvankumo, oras įėjo tik pro prakirptas akis ir vilko burną, bet aš vis viena jos nenusiėmiau, kentėjau tą karštį visas suprakaitavęs, bet absoliučiai laimingas“.

Suaugusieji – dideli vaikai

Komunikacijos specialisto vadovaujama įmonė organizuoja ir kalėdinius renginius klientams. Per juos matyti, kad žmonės specialiai nuomojasi šventinius kostiumus ir dalis jų labai blogai jaučiasi.

„Esu matęs vieną iš pažiūros tobulą vakarėlį, tačiau atsiliepimai buvo tokie, kad pusė žmonių buvo nelaimingi, nes, pavyzdžiui, merginai nepatiko jos suknelė, ji pati sau negražiai su ja atrodė ir viskas. Taigi mes tarsi augame, tačiau iš tiesų tokie pat vaikai liekame ir Kalėdos tai tik išryškina“, - sakė K. Taukačikas.

DELFI pašnekovo žodžiais, kiekvienai civilizacijai, religijai, tautai ir bet kokiam kitam kolektyvui metų pabaigoje būdingi apsivalymo ritualai. Ne išimtis mokykla, klasė ar organizacija – žmonės nori apibendrinti tai, kas buvo, gauti apdovanojimą, pasidžiaugti savimi ir pasižadėti kitais metais būti geresni. „Tai glūdi pačioje žmogaus esmėje. Ir dėl to verta rūpintis ta kauke, pirkti pačią gražiausią suknelę“, - mano K. Taukačikas.

Pasidalinkite savo istorija – iki šiol prisimenate vaikystėje dėvėtą kostiumą, kuris sugraudino? O gal patyrėte sunkumų gamindami jį savo mylimai atžalai? Papasakokite, jei turite patarimų, kaip tinkamai ir paprastai paruošti vaiką šventei, ir atsiųskite šaunaus vaiko kostiumo nuotrauką! Laukiame Jūsų laiškų el.p. [e-mail] su prierašu „Kostiumas“.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!