Taip trumpai galima apibūdinti 47 metų vilnietės Virginijos situaciją. Tačiau, jei galėtų rinktis iš naujo, ji vis viena pasirinktų ne karjerą, o penkis gražiai išauklėtus, atsakingus ir gabius vaikus.
„Visvien tikiu, jog tai, ką dabar gal kartais su ašaromis sėju, su džiaugsmu pjausiu“, - DELFI sakė po skyrybų vis dar neatsigaunanti moteris. Dabar didžiausia jos svajonė – susirasti darbą ir pamažu stotis ant kojų.
Virginijos vaikai – nebe maži. Vyriausiasis sūnus 27-metis, 21 metų dukra - molekulinės biologijos studentė. Devyniolikmetis sūnus kolegijoje studijuoja viešbučių administravimą ir vadybą, septyniolikmetė dukra Vilniaus licėjuje mokosi pagal tarptautinio bakalauriato programą ir ruošiasi medicinos studijoms. Mažiausioji 14 metų mergaitė mokosi mokykloje.
Pašlijo sveikata
„Didžiuojuosi savo vaikais – jie labai geri“, - pasidžiaugė Virginija. Kur kas didesnė problema – po siaubingų skyrybų pašlijusi sveikata, nedarbas ir sumažėjusios pajamos.
Už du nepilnamečius vaikus moteris iš buvusio vyro gauna alimentus - iš viso 600 litų.
„Žinoma, jis nerodo tikrųjų savo pajamų, o kai skyrėmės buvo daugiau nepilnamečių vaikų, todėl teismas nepaskyrė kiekvienam po 400, kaip paprastai skiriamas minimumas. Dabar taip ir liko – aš nenoriu bylinėtis ir vaikai nenori. Norim taikos ir ramybės – kiek yra pinigų, už tiek gyvensim“, - DELFI sakė Virginija.
Už vaikus gaunamus 600 litų šaltuoju sezonu sumoku už butą, o pragyvenimui lieka pašalpos.
„Kaip sugebam, bandome prisidurti. Ačiū, Dievui, turime senelius, kurie mums padeda: sode auginam bulves, turim savų obuolių. Mes esam dirbantys – jeigu nesodinsi, neturėsi. Vasarą miškai pilni uogų, grybų. Pasiruošiam ir žiemai“, - pasakojo vilnietė.
Nuo smurto labiausiai nukentėjo vyriausias sūnus
„Antras vyras, su kuriuo išsiskyriau, buvo agresyvus, yra smarkiai traumavęs tą vaiką - ir tai iki šiol atsiliepia. Kelis mėnesius per metus dirba, bet daugiausia būna namuose. Jis – mūsų namų ir ramybės angelas sargas. Stengiasi, kad būtų saugu, kad namuose nepasikartotų smurtas, patyčios“, - neslėpė Virginija.
Ji ir vaikai „po šiai dienai nėra nuo to atsigavę, nes žmogus buvo labai agresyvus ir piktas“.
Buvęs vyras nepalieka ramybėje
Su antru vyru Virginija išgyveno 20 metų, susilaukė 4 vaikų.
„Labai bijojau su juo skirtis, bet vaikai prašė, sakydami, kad tai jau kova už gyvybę, o ne už santuoką. Jis dirbęs tarp kalinių, su tardytojais – žino, kaip galima paveikti žmogų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Agresiją naudojo tokiais būdais, kad nebūtų apkaltintas. Todėl labai sunku buvo išsiskirti. Jis galėjo nusisamdyti labai stiprius advokatus. Trejus metus bylinėjomės, bet jau ketvirtus metus mes gyvename laisvi“, - sakė vilnietė.
Paklausta, ar jau atsigavo po skyrybų, sakė, kad ne, „nes dar jis ateina į namus, nepalieka ramybėje, keršija“.
„Jis nesupranta savo kaltės, tik visus kitus kaltina. Mano, kad yra nukentėjęs. Neadekvačiai mąsto – sunku ką daugiau ir pasakyti“, - nebenorėjo plėstis moteris.
Vėliau pasiteiravus, kodėl taip ilgai nesiskyrė, Virginija minėjo įsitikinimą, kad krikščionių šeimose skyrybos neleidžiamos.
„Tikra dariau viską. Norėjosi išsaugoti šeimą, vaikams – tėvą. Viską išbandžiau, kas tik įmanoma, bet jokia psichologija nepadėjo“, - pridūrė.
Dienai tenka 13-16 litų
Dabar su vaikais ji gyvena nedideliame trijų kambarių bute: „Ačiū Dievui, turime stogą virš galvos. Visi vieningai sutarėme - svarbiausia neprarasti buto ir kad mūsų iš jo neišprašytų“.
Namo gyventojai susibūrę į bendriją. „Labai mus spaudžia, todėl visų pirma kas mėnesį susimokame mokesčius, kurie labai dideli. Žiemą ir 600 už butą pervedame bendrijai, o kompensaciją gauname už namo renovaciją“, - pasakojo moteris.
„Labai pasijuto. Kartais pašalpa būna 500 litų, o kartais 300 litų. Tai priklauso ir nuo vaikų pajamų. Pavyzdžiui, jei studijuojanti mano dukra dirba laboratorijoje ir gauna atlygį apie 40 litų per mėnesį– viską deda į bendrą sumą ir minusuoja nuo pašalpos. Dėl to kartais labai sumažėja išmokos“, - aiškino moteris.
Maistui 6 asmenų šeima išleidžia 400-500 litų per mėnesį. Dienai tenka 13-16 litų.
Taupo nenumatytiems atvejams
„Nepaisant to, stengiuosi taupyti, kad kažkiek pinigų nuo maisto liktų nenumatytiems atvejams. Bandau, kaip sakoma, užsidirbti ir iš šalies. Kol leido sveikata, tvarkiau namus, kai žmonės paprašydavo. Visai neblogai išeidavo, nes už kapitalinį namo sutvarkymą gaudavau ir po 100-150 litų.
Dar dirbau valandine aukle. Irgi gerai užmokėdavo. Papildomą uždarbį taupydavau, kad ligos ar kokiu kitu nenumatytu atveju būtų santaupų rezervas“, - išgyvenimo patirtimi dalijosi Virginija.
Paklausta, kiek litų skiria nenumatytiems atvejams, minėjo, jog bent 100 litų stengiasi turėti sukaupusi: „Jeigu visus išleidžiu, geriau kažkiek nevalgysiu – dieną ar kelias – bet vėl pataupysiu“.
Didele pagalba moteris vadina nemokamą maitinimą mokyklose.
„Vyresnieji labai gerai mokosi ir gauna stipendijas. Kai grįžta namo, sako, kad nenori valgyti. Todėl darbo dienomis man lieka rūpintis pusryčiais, kuriems visada verdu košes – avižų ar trijų grūdų dribsnių. Geriam arbatą. Be cukraus, nes vaikai patys saldžios negeria. Taip mums mažiau to cukraus išeina, nes labai brangu“, - pasakojo DELFI pašnekovė.
Vakarienei dažniausiai skuta bulves. „Dažnai su bulvėmis valgom silkę, nes mėgstam. Būna visokių, bet perkam nukainuotą. Visada žiūriu, kas nukainuota, tą ir perku. Jeigu gera kaina, pavyzdžiui, paimu daugiau dešrelių ir kameroje užsišaldau – turiu šaldytuve užšaldyto maisto, jei staigiai reikia kažkam pavalgyti“, - pasakojo.
Į labdaros valgyklą stengiasi ateiti paskutinė
Apie Vilniaus arkivyskupijos Carito „Betanijos“ valgyklą, kurioje kasdien nemokamai maitinami nepasiturintys žmonės, Virginija sužinojo visai neseniai.
„Kokius du mėnesius einu ten pasiimti sriubos. Netyčia sužinojau apie tokią galimybę, šalia lankydama kursus dėl darbo paieškos. Ten ir pasakė, kad yra „Betanijos“ valgykla ir kad galima ten eiti“, - pasakojo.
„Betanijoje“ Virginijai davė du talonus, už kuriuos priklauso dvi porcijos antro patiekalo ir sriubos.
„Jei būnu paskutinė, šeimininkė man daugiau jos įpila, todėl taikau ateiti vėliau. Ta sriuba – labai gerai. Atėjusi namo ją perverdu, pridedu burokėlio ar ko kito, žodžiu pagerinu, kad būtų skaniau“, - patirtimi dalijosi moteris.
Kiek patylėjusi Virginija prisipažino, kad iš pradžių labai sunku buvo prie to priprasti, vaikams net nesakė, iš kur ta sriuba.
Sunku prašyti išmaldos
Moters žodžiais, žmogui nelengva priimti labdaros, pašalpų pagalbą.
„Nepaprastai gniuždo suvokimas, kad turi eiti prašyti išmaldos. Įsivaizduokite, jeigu jums, žurnalistei, dabar reikėtų eiti iš konteinerio parsinešti batų“, - palygino. Paklausta, ar jai teko taip daryti, sakė „taip“, nes visiems vaikams nupirkti naujus žieminius batus – neįmanoma.
„Perku iš antrų rankų. Kartą už du šimtus litų pirkau dukrai, galvojau, atgailėsiu, bet turės. Bet po dviejų savaičių suplyšo – niekam tinkami“, - prisiminė Virginija.
Būdavo laikas, kai moteris uždirbdavo ir po 3 tūkst. litų per mėnesį. Tiek užtekdavo ir kurui, pasikultūrinimui su vaikais.
„Dabar tik nemokamai kultūrinamės. Nėra taip, kad pagal paskutinę madą rengtumėmės, pinigus stengiamės leisti protingai“, - pabrėžia.
Dešimt metų ji dirbo sekretore, bet, kaip pati pasakoja, ne nuolat, o pagal projektus: „yra projektas – dirbi, nėra – žmones paleidžia. Vėl atsiranda projektas – priima. Tekdavo dirbti ir oficialiai įdarbintai, ir neįdarbintai“.
Pati gydo vaikus
Pasak vilnietės, dabar labai daug kur toks nestabilumas. Pavyzdžiui, neseniai ji norėjo įsidarbinti privačiame darželyje auklėtoja. Per pokalbį nustebo sužinojusi, kad ir ten per kalėdines atostogas auklėtojos rašo prašymą atleisti iš darbo. Po Naujųjų vėl jas priima, o vasarą – atleidžia.
„Net žagtelėjau, kad tokia tvarka prestižiniuose darželiuose, kur už vaiką tėvai moka po 2 tūkst. litų. Tuo tarpu auklėtoja, kuriai keliami didžiuliai reikalavimai, gauna 1500 litų“, - stebėjosi daugiavaikė mama.
Virginija pasidžiaugė - ačiū Dievui, bent vaikai neserga. Jei kyla sveikatos problemų, pati juos gydo, nes nenustojo domėtis medicina, netradiciniais gydymo būdais.
„Stengiamės pasveikti be vaistų, be antibiotikų, nes yra gydančiųjų žolių, tokių, kurios veikia kaip antibiotikai. Gal nustebsite, bet medetkos turi antibiotinių savybių, taip pat šalpusnio lapai ir žiedai, tinka gydyti plaučių ligas. Taip pat stiprių antibiotinių savybių turi islandinė kerpė“, - vardijo du kursus Vilniaus universiteto Medicinos fakultete baigusi Virginija.
Pavasarį šeimos stalą moteris papildo natūraliais vitaminais iš pirmosios žalumos: „Pirmoje eilėje ieškosim ir rinksim dilgėlių. Valgysim jų sriubas, pyragėlius, nes dilgėlės – fantastinis dalykas, tik reikia rinkti užmiestyje“.
Jaunystės svajonės pildosi vaikų gyvenimuose
Jaunystėje apie gydytojos darbą svajojusi moteris sako artėjanti prie svajonių išsipildymo. Tačiau ne savo, o vaikų gyvenimuose.
„Su jais ir aš mokausi, kiek galėdama padedu. Rengdamos pristatymus dukros man parodo medžiagą, klausia patarimų“, - sakė Virginija.
Dabartinis gyvenimo periodas jai ir vaikams – nelengvas. Tačiau visi tikisi, kad tai tik laikini sunkumai.
„Dukros man sakė neišgyventi, kad viskas bus gerai. Ramina mane sakydamos, kad kai jos pradės dirbti, man nebereikės rūpintis, iš ko gyventi – jų vaikučius prižiūrėsiu ir tik dabar yra sunku, nes visi mokosi“, - pasakojo Virginija.
Vidurinysis sūnus jau po truputį pradeda dirbti ir kol kas darbą suderina su studijomis.
Išsilaikė mikroautobuso vairuotojos teises
„Ir aš pati labai norėčiau dirbti, grįžti į kolektyvą, nes esu bendraujantis žmogus. Norėčiau kad ir automobiliu vežioti žmones, turiu mikroautobuso vairuotojo teises. Ir savo automobilį turime, tik nedažnai juo važinėjame, nes benzinas – fantastiškai brangus“, - sakė vilnietė.
Dirbant sekretore jai teko ne tik vežioti žmones po Lietuvą, į Latviją ar Baltarusiją, bet ir rengti dokumentus, prezentacijas.
Dar jai patiktų dirbti budėtoja kokioje nors galerijoje ar, kaip yra bandžiusi, vesti savipagalbos grupes. Tačiau tokie darbai, Virginijos žodžiais, superprestižiniai, kaip ir valytojos.
„Kad galėčiau mokykloje gauti pusę etato valytojos darbą, atsistojau į eilę. Kai atsilaisvins vieta, galbūt mane priims“, - viliasi 47 metų vilnietė.
Kurį laiką nedirbanti moteris pastebi praradusi pasitikėjimą savimi. To neprideda ir kartkartėmis aplankančio buvusio vyro priekaištai ir kaltinimai, kad ji sugriovė šeimą.
„Bet aš kitaip nebegalėjau, buvo nebeįmanoma. Bijojau, kad susirgsiu depresija, atsigulsiu ir neatsikelsiu“, - išsiduoda, kad vis dar jaučiasi kalta Virginija.
Mokėsi su A. Mamontovu ir kitomis įžymybėmis
Gimusi, užaugusi Vilniuje ji baigė tuomet prestižinę mokyklą Antakalnyje. Ne vienas jos laidos absolventas šiandien tarp garsių chirurgų, onkologų, paralelinėje klasėje mokėsi Andrius Mamontovas.
Virginija labai gerais pažymiais išlaikė egzaminus, tad be vargo įstojo į Vilniaus universitetą, mediciną.
Vis dėlto, kaip kelis kartus pakartojo, jai prioritetas buvo ir yra šeima, vaikai. Pagimdžiusi pirmagimį į studijas nebegrįžo – nepajėgė suderinti mokslų ir šeimos.
„Aš manau, kad kol mano vaikai mokosi, jie namie turi turėti mamą, kuri rūpinasi, išleidžia, pasitinka, nes tai yra labai svarbu. Dėl to vaikai jaučiasi stiprūs, saugūs. Žinau, kad jie tai vertina. Ir žinau, kad tai, ką sėju galbūt su ašaromis, pjausim su džiaugsmu“, - užtikrinta Virginija.
Save apibūdina kaip linkusią aukotis, patarnauti kitam žmogui. Lanko sergančius. Dvejus metus rūpinosi dviem senukais alzhaimeriukais, kol šeima išvežė į senelių namus.
„Žinau, turiu lengvą ranką, žmonės prie manęs nemiršta, o sveiksta. Mano tėčiui 85 metai, o dar dirba, vairuoja automobilį, nors patyrė keturias operacijas, priešinsultinių būsenų turėjo, bet, ačiū Dievui, gyvas“, - sakė moteris.
Stengėsi gyventi priešingai nei mama
Paklausta, kokios klaidos patartų nedaryti savo vaikams, ji sūnums ir dukroms pirmiausia linkėjo neprarasti tikėjimo, kuris yra tvirtas pagrindas po kojomis. „O dėl klaidų, manau, jie patys viską stebi, supranta ir pasidarys išvadas. Jiems sakau, tik kad patys savo galva galvotų ir jei tik galima, mokytųsi iš svetimų klaidų“, - pridūrė.
Jei dukros klaustų, kaip pasirinkti antrąją pusę, Virginija patartų pasižiūrėti, koks būsimo vyro tėvas.
„Faktas, kad sūnus nesąmoningai daug perima iš tėvo. Įsirašo galvoje, kaip jis elgėsi ir kritiškose situacijose – nori ar nenori – suaugęs vyras pasielgia taip, kaip tėvas elgėsi. Dažnai pasitvirtina – koks tėvas, toks bus ir sūnus. Negalima taip užantspauduoti, bet tiesos yra“, - asmeninio gyvenimo patirtimi dalijosi Virginija.
Vis dėlto, ji pati sąmoningai stengėsi gyventi kitaip, nei jos mama, „savo gyvenimą paskyrusi tik darbui, tik karjerai, tik kitiems žmonėms, o savo vaikams – ne“.
Tokį mamos pasirinkimą Virginija teisina pokario realijomis, kai visiems reikėjo dirbti, užsidirbti, gauti butus.
„Materialiniai dalykai tada buvo pirmoje vietoje, o man – paskutinėje, nes aš pati šalia visada norėjau turėti mamą“, - sakė moteris. Gal todėl ir stengiasi būti tokia mama, kokios jai pačiai trūko.
„Aš prisiekiau, kad mano vaikai turės mamą, kol galėsiu, tol su jais būsiu. Jeigu vaikas ryte valgys ne košę, o šoninę su ikrais, jis to visiškai neprisimins ir neįvertins. Vaikas prisimins, ar mama buvo šalia, ar pamojavo per langą išeinančiam. Šituos dalykus vaikas prisimins vis gyvenimą“, - įsitikinusi DELFI pašnekovė.
Ieško galimybių studijuoti užsienyje
Paklausta, kuris laikotarpis jai buvo pats šviesiausias Virginija net nesvarsto – studijos: „Patys nuostabiausi, gražiausi buvo studijų metai. Aš ir dabar mokyčiausi. Vaikai sako, kad reikia mokytis. Aš taip ir darau – naršau internete, domiuosi, ką mokslas atrado naujo, kaip vystosi medicina. Tik gaila, tęsti medicinos studijas – per vėlu. Net ne dėl amžiaus, o dėl finansų. Dabar studijos brangiai kainuoja“.
Mamos svajonę būti medike, matyt, realizuos Vilniaus licėjuje besimokanti vidurinioji Virginijos dukra, pretenduojanti į nemokamas medicinos studijas Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje.
„Labiausiai norėtų studijuoti Vokietijoje, nes ten medikams geros sąlygos, trumpesnis mokslas nei Lietuvoje, gerai apmokama praktika, bet trukdis tas, kad Licėjaus tarptautinė bakalauriato programa vyksta anglų kalba, o vokiškai ji nemoka“, - apgailestavo Virginija.
Kalbėdama apie sūnus ir dukras, vilnietė pasidžiaugė, kad visi turi geras galvas. Gal kiek mažiau dėmesio mokslams skiria keturiolikmetė mažoji.
„Ji – muzikai gabi mergaitė, šešerius metus lankė muzikos mokyklą. Labai gražiai nuaugusi, bet džiaugiamės, kad nesiveržia į modelius. Apie tai su ja net nekalbame, nes nenorime jos prarasti – modelio karjera juk tokia laikina“, - sakė penkių vaikų mama.
Motinystė Virginijai – atrastas ir realizuotas jos pašaukimas.
„Kai susilaukiau penkto vaiko – nepatikėsite, taip mėgavausi motinyste! Buvau laiminga vien todėl, kad esu mama. Ir su vyresniais vaikais išgyvenau motinystės pilnatvę, jaučiausi esanti savo vietoje. Ketvirtą vaiką maitinau net ketverius metus – net buvo problema tą fabriką uždaryti. Visi vaikai ilgai maitinti, todėl labai stiprūs“, - sakė penkis vaikus išauginusi vilnietė.
Kasdien pamaitina po 500 žmonių
Vilniaus arkivyskupijos Caritas labdaros valgykla „Betanija“ įkurta 1992 metais. Šiuo metu per dieną joje valgo daugiau kaip 500 žmonių. Per praėjusius metus valgykloje išdalinta 143 000 porcijų karšto maisto, dažnai tai vienintelis maistas, kurį tą dieną valgo „Betanijoje“ besilankantys žmonės.
Šalia „Betanijos“ valgyklos įsikūrusi Vilniaus arkivyskupijos Caritas socialinė tarnyba, kur nepriteklių patiriantys žmonės gali gauti drabužių, batų, higienos priemonių ir kitų buities daiktų. Padėti į tarnybą besikreipiantiems gali kiekvienas, atnešdamas gerų, bet nebenaudojamų drabužių bei daiktų.
Šias ir kitas Vilniaus arkivyskupijos Caritas veiklas paremti galima ir skiriant 2 procentus nuo sumokėtų mokesčių. Tai nieko nekainuojanti, bet labai reikalinga parama. Daugiau apie šią ir kitas paramos galimybes galite sužinoti tinklalapyje www.susitarem.lt
