V.Ališauskas: Manau, radikalių pokyčių Bažnyčios administravime, Lietuvos katalikų bažnyčios tradicijose ar jos bendroje linijoje neturėtume tikėtis. Naujieji vyskupai yra gerai žinomi, jau spėję pasireikšti visuomenėje žmonės. Jų nuostatas pavadinčiau sveikai konservatyviomis: ne evoliuciškai kažką keisti, bet siekti Bažnyčios išmintingo dalyvavimo visuomenės gyvenime, telkti tikinčiųjų bendruomenę, stengtis kad Bažnyčia įprastais būdais liudytų tikėjimą ir Kristaus žinią.
Dėl pasauliečių vaidmens Bažnyčioje – šiek tiek mitas, kad Lietuvoje jie mažai dalyvauja Bažnyčios gyvenime. Iš tiesų, pasauliečiai pakankamai aktyvūs ir turi pakankamai daug vietos pasireikšti.
Žinoma, Vakarų Europoje pasauliečiai turi didesnį vaidmenį parapijų administravime. Bet aš manau, kad šiandien Lietuvos Bažnyčia tiesiog per neturtinga, kad galėtų pasitelkti profesionalus administratorius, parapijų raštvedžius, kitokius bendruomenių vadovus.
Kita vertus, manau, po Vatikano II susirinkimo, kai pasauliečių vaidmuo buvo ne visada adekvačiai apibrėžiamas, šiandien Bažnyčioje jau grįžtama į tam tikrą sveiką pusiausvyrą, pasauliečiai nebepretenduoja užimti dvasininkijos vietos.
Polinkio manyti, kad dvasininkas yra tik tam tikras bendruomenės organizatorius Vakaruose buvo. Šiandien matome, kad Bažnyčioje kiekvienas luomas turi savo funkcijas ir Benediktas XVI labai tvirtai pasisako prieš tai, ką jis vadina Bažnyčios kerikalizacija, kai pasauliečiai tampa pseudo dvasininkais, užuot puoselėję savo misiją ir savitą vietą. Bažnyčios viduje neturi būti ištrintas įvairumas ir funkcijų pasidalijimas.
I. E. Laumenskaitė: vyskupams linkėčiau drąsos
-Be darbo Vilniaus universitete, jau dešimtmetį dėstote Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, taigi, matote, kokie kunigai papildo dirbančiųjų gretas. Kokią matytumėte Lietuvos katalikų bažnyčią po 10-20 metų?
-Galėčiau kalbėti apie naują kunigų kartą Vilniaus Arkivyskupijoje, o Lietuvoje yra dar dvi seminarijos. Dauguma jų yra užaugę ir subrendę jau Nepriklausomybės laikotarpiu ir todėl gal atviresni dabartiniams gyvenimo iššūkiams: liudyti krikščioniško tikėjimo prasmę, padėti žmonėms atpažinti nuodėmės tamsą ir trauktis iš jos, eiti prie atstumtųjų, kad šie atgautų savivertę ir viltį, būti atviresniems bendravimui ir liudyti tarpusavio atvirumo bei pasitikėjimo žmonėmis svarbą.
Jie turi polėkio kunigo tarnystei, bet jiems reikia pagalbos bendradarbiavimui su vyresniąja kunigijos karta. Reikėtų ir didesnio kunigų tarpusavio bendruomeniškumo, nes jaunas kunigas, patekęs į kaimo vietovę, gali patirti vienatvės išbandymus.
Nemanyčiau, kad pašaukimų į kunigystę turėtų vis mažėti, nes ateina karta, kuri jau nuo vaikystės dalyvauja Bažnyčios gyvenime. Svarbu juos atpažinti ir palaikyti. Bažnyčios Lietuvoje ateitis priklausys labiausiai nuo to, ar bus ugdomas gyvas ir bendruomeniškas tikėjimas, įveikiant iki šiol vyravusį individualų ir paprotinį.
Kokių pokyčių jūs asmeniškai lauktumėte?
Reikėtų atviresnių ir gilesnių diskusijų apie dvasininkijos ir pasauliečių bendradarbiavimą, apie Bažnyčios gyvenimą, apie tai kaip būti krikščionimi sekuliarizuotoje visuomenėje, ne vien oponuojant jai.
-Koks čia galėtų būti minėtų naujų vyskupų indėlis? Kuo jie panašūs ir skirtingi?
-Jie panašūs tuo, kad gavo kunigišką ugdymą ir akademinį išsilavinimą ne vien Lietuvoje. Manau, jie labiau jaučia Visuotinės Bažnyčios pulsą, ir svarbu, kad tą patirtį palaikytų ir tinkami įkūnytų Lietuvoje. Tačiau visi kaip asmenys yra skirtingi – turi savas dovanas. Tikiu, kad jie galėtų stiprinti vyskupų tarpusavio bendrystę ir bendrystę su kunigais. O taip pat bendradarbiavimą su pasauliečiais ir jų ugdymą. Juolab, kad ne vienas jų šias nuostatas liudijo jau būdamas kunigu.
-Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvoje ir pasaulyje į vyskupus šventinami vis jaunesni kunigai?
-Per pastaruosius dvejus metus keturi įšventinti vyskupai yra ir jaunesnio, ir jau brandaus amžiaus. Manau, kad čia ne metai svarbiausia, bet gebėjimas skaityti laiko ženklus, atvirumas ir drąsa į juos atsiliepti. O taip pat ir gebėjimas burti žmones, patikėti jiems atsakomybes ir ugdyti juos bendradarbiavimui Bažnyčioje, kad tiesioginės vyskupo pareigos neužgožtų ganytojo dvasios. To iš jų tikisi daugelis.
Ko linkėčiau naujiems vyskupams – tai ganytojo drąsos kalbėti asmeniškiau, neapsiribojant oficialia laikysena. Nes vyskupas ne tik išreiškia Bažnyčios vertybinę poziciją, bet turėtų liudyti ir gyvą asmenišką tikėjimą bei ryžtą pagal jį gyventi. Juolab, kad tokį ganytojo pavyzdį visu savo gyvenimu paliudijo Popiežius Jonas Paulius II.