Apie tai istorikas, humanitarinių mokslų daktaras V. Safronovas kalbėjo Vilniaus universitete vykusiame vasaros seminare, kuriame skaitė pranešimą „Apie raganų medžioklę ir karinio geno puoselėjimą: kodėl istorijos politika ne visuomet naudinga“.
Istorikas sako, kad demokratinėje valstybėje istorijos politikos funkcija yra užtikrinti pilietinį sambūvį ir taiką su kaimyninėmis valstybėmis. Tokia istorijos politika turėtų pozityviai paveikti didesnį būrį žmonių, tačiau ji neturėtų vienų visuomenės grupių diskriminuoti lyginant su kitomis.
V. Safronovo nuomone, Lietuvoje, neatsižvelgiant į tai, naudą iš istorijos politikos vis dar siekia gauti siauros politinės grupės. Pasak istoriko, jos naudoja natūraliai egzistuojančią praeities interpretacijų įvairovę, vidiniuose politiniuose mūšiuose dažnai siekdamos sumenkinti konkurentus ir pelnyti savojo elektorato populiarumą.
Juokėsi iš A. Kubiliaus samprotavimų
Tiems, kurie tuo abejoja, V. Safronovas pasiūlė palyginti du buvusio Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus pasisakymus. Būtent konservatoriai yra pagrindinė politinė jėga, kuri pastaraisiais dešimtmečiais aktyviai kovoja dėl teisingo praeities interpretavimo.
Seminare paviešinta ši A. Kubiliaus citata sukėlė istorikų juoką.
V. Safronovas tęsė toliau. Lygiai po 11 metų, eilinį kartą Seime atmetus liūdnai pagarsėjusį Tautos istorinės atminties įstatymą, A. Kubilius tai pakomentavo šitaip: „Įstatymas, kuriame yra pasakyta paprastas dalykas, kad tautos istorinę atmintį reikia įamžinti. Aš suprantu, kai dėl to pasimeta buvę komunistai, dabartiniai socialdemokratai, nes jie nežino, kas yra ta tautos istorinė atmintis ir ką čia reikėtų saugoti. Bet visi kiti kodėl dabar pasimeta? Kodėl pasimeta istorikai, staiga, nebežino, kokią atmintį reikia išsaugoti“.
Pasak V. Safronovo, iš šių citatų aiškėja trys dalykai. Pirma, 2004 m. specifinė elektorato grupė – politiniai kaliniai ir tremtiniai – raginami balsuoti atsižvelgdami į savo istorinę atmintį.
„Antra, kokia turi būti ta istorinė atmintis, žino tik konservatoriai, trečia, visi, kurie konservatoriams oponuoja, yra pasimetę, tarp jų ir istorikai“, – kalbėjo V. Safronovas.
Istoriko pastebėjimu, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorijos politikos tendencijos rodo, kad dažniausiai Lietuvoje atmintinų ir šventinių dienų pataisos inicijuojamos dešiniųjų valdymo laikotarpiu. Į valdžią atėję konservatoriai dažniausiai Lietuvoje ir bando nustatyti, kokia yra ir kokia turi būti istorinė atmintis.
Kodėl Lenkijos ir Vokietijos neprašome to, ko norime iš Rusijos
„Pastangos Lietuvoje politiškai reguliuoti viešą atminimą yra nepaprastai prieštaringos, tokias pastangas, kiek utriruojant, galima prilyginti raganų medžioklei ir karinio geno puoselėjimui. Turiu omenyje, kad praeities faktai Lietuvoje naudojami kaip priemonės sąskaitoms suvedinėti ir politiniams priešininkams kompromituoti. Trumpai tariant, vykdoma raganų medžioklė“, – apibendrina V. Safronovas.
Jis pasiūlė prisiminti istoriją su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite – dalis bandė pasakyti, kad jos oficiali biografija nuslėpta. Dar geresnis pavyzdys – liustracijos procesas, virtęs mūšiu vidaus politinėje arenoje. Tai, istoriko nuomone, atsitiko pirmiausia todėl, kad po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo pasinaudota tinkamiausia proga įvardyti, kas buvo nusikaltėliai. Tuomet buvo pasakyta, kad nusikaltėlis KGB, o Komunistų partija lengvai pakeitė pavadinimą bei legalizavosi. Neišspręstas reikalas paliko erdvę politinėms manipuliacijoms.
„Ką aš turiu omenyje kalbėdamas apie karinio geno puoselėjimą? Informacinėje erdvėje šiandien Lietuvoje vis garsiau prabylama, kad mumis ir mūsų istorija yra manipuliuojama. Suprask, kad kažkas iš išorės nuolat mums kažką kaišioja pagalius į ratus, o mes privalome gintis. Stengiamasi įteigti, kad mes privalome gintis, puoselėjama gynybinė reakcija, taip taikomas jau tarpukariu naudotas istorijos politikos įrankis – ugdomas lietuvių „gynybinis genas“ – lietuviai turi būti pasirengę bet kurią akimirką įvyksiančiai priešo avantiūrai“, – aiškina V. Safronovas.
Tarpukariu toks priešas buvo Lenkija ir tam tikrą laiką Vokietija, o pastaraisiais dešimtmečiais tokios gynybinės istorijos politikos strategijos Lietuvoje dažniausiai laikomasi prieš Rusiją. Istoriko teigimu, faktas, kad Rusija savo veiksmais tokią Lietuvos provokuoja, tačiau reikia suvokti, kad istorijos politika funkcionuoja kaip šachmatų žaidimas, kuriame kiekvienas žingsnis visuomet provokuoja atoveiksmį.
Pasak V. Safronovo, reikia suvokti, kad ne tik mus provokuoja Rusija – ir mes patys ne visada adekvačiais savo veiksmais provokuojame Rusiją. Kaip pavyzdį jis pateikė dažniausiai konservatorių kadencijos pabaigoje keliamą klausimą dėl okupacijos žalos atlyginimo. „Kažkodėl mes nekeliame klausimo, pavyzdžiui, lenkams atlyginti už Vilniaus okupaciją, vokiečiams nesakome atlyginti žalos už Klaipėdos okupaciją, o Rusijai randame reikalą pasakyti, kad atlygintų žalą už okupaciją“, – stebisi istorikas.
Žaidžia Rusijai naudingą žaidimą
„Norėdami, kad Lietuvoje nebūtų vykdoma istorijos politika pagal geriausius europietiškos demokratinės praktikos pavyzdžius, turime sutikti su Tautos istorinės atminties įstatymu“, – šaržavo V. Safronovas.
Pasak jo, nesuvokiama, kad keliant šią iniciatyvą, Lietuvoje faktiškai žaidžiamas Rusijai naudingas žaidimas: provokuojamos antieuropinės diskusijos. Mokslininkas daro išvadą, kad Tautos istorinės atminties įstatymo rėmėjai orientuoja mus į tarpukario kategorijomis suvokiamą nacionalinę istoriją su jos mitais ir didvyriais. Taip, sakė V. Safronovas, grįžtama prie „nacionalinistinių pradų“. Įstojus į ES, ši tendencija reiškėsi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose postsocialistinėse šalyse.
DELFI primena, kad konservatoriai ne pirmus metus siekia priimti Tautos istorinės atminties įstatymą, kuriuo siūloma nustatyti Tautos istorinės atminties objektą, Lietuvai svarbaus istorinio paveldo atminimą įprasminančios, Tautos humanistines vertybes puoselėjančios valstybės politikos formavimą ir įgyvendinimą, profesinių ir socialinių grupių minimas atmintinas dienas. Istorinės atminties įstatymo projekte siūloma įteisinti visuomeninę tarybą, kuri skatintų atviras diskusijas istorijos politikos klausimais, ekspertuotų valstybės švenčių, atmintinų dienų ir jubiliejinių metų iniciatyvas bei teiktų savo rekomendacijas, koordinuotų švenčių paminėjimo programas.