Kaip Lietuva žingsnis po žingsnio tapo V. Putino bokso kriauše

Lietuva tapo nuolatiniu Rusijos išpuolių taikiniu arba savotiška bokso kriauše, pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekspertas Nerijus Maliukevičius. Politologo nuomone, kumščiuodama būtent Lietuvą Rusija pasirenka lengviausią taikinį ir veikiausiai kuria foną kokioms nors ekonominėms sankcijoms.

N. Maliukevičius tvirtina, kad Rusijoje sąmoningai žingsnis po žingsnio kuriamas Lietuvos, kaip priešo, pasakojimas, kuriame savo vaidmenį atlieka ir Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vizitas Maidane bei neva Lietuvoje ir Lenkijoje ruošiami Maidano smogikai.

„Tai nerimą keliantis akcentas, nes jis jau ir taip į isteriją įvestai Rusijos visuomenei netiesiogiai nurodo, kur yra tie sąmokslininkai Vakaruose ir tam bendram sąmokslininkų apibūdinimui suteikia labai konkretų vaizdinį – pirštu rodant į Lietuvą. Aš manau, kad labai svarbu suvokti, jog kai iš Vakarų išskiriama maža valstybė, Vladimirui Putinui tampa lengviau taikyti įvairias priemones prieš tokią valstybę nei prieš kokią nors didelę Vakarų šalį – Didžiąją Britaniją, Vokietiją ar Prancūziją. Aš manau, kad toks mūsų išskyrimas, Lietuvos vardo naudojimas turėtų mus neraminti“, - sakė N. Maliukevičius.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad Rusija taip pat sėkmingai naudoja „skaldyk ir valdyk“ politiką Lietuvos vidaus politikoje. Tam buvo sėkmingai panaudotas L. Graužinienės vizitas į Ukrainą, nutylint, kad Lietuvoje šis vizitas buvo vertinamas nevienareikšmiškai.

„Akivaizdu, kad Rusijoje buvo matoma, kaip Lietuvoje buvo reaguojama į L. Graužinienės vizitą, todėl eskaluojant situaciją per šią personą pas mus įvedamas toks politinis vidinis sąmyšis. Reikia pasakyti, kad pas mus politinės paramos vertinimas Euromaidanui buvo labai skirtingas lyginant su Oranžine revoliucija: tada buvo didelė politinė mobilizacija, paramą deklaravo aukščiausi valstybės vadovai. Dabartinė situacija, kai tokiu „atstovu“ tapo L. Graužinienė, mūsų šalies viduje buvo vertinama nevienareikšmiškai“, - sakė N. Maliukevičius.

Politologas sako manantis, kad toks Lietuvos, kaip priešo Nr. 1, fonas kuriamas neatsitiktinai. Jo nuomone, Rusija rengiasi Lietuvai taikyti kokias nors sankcijas ir siekia jas pateisinti.

„Karinės priemonės nėra potencialiai tikėtinos prieš mus iš V. Putino režimo. Jeigu žiūrėtume Lietuvos santykių su Kremliumi paskutinių metų istoriją, tai pagrindinis vėzdas visuomet būdavo kažkokios ekonominės sankcijos. Panašu, kad visas toks šnekėjimas gali kurti palankią aplinką Kremliui imtis tam tikrų ekonominių sankcijų prieš mus“, - sakė mokslininkas.

Siūlo burti informacinio karo sąjungininkus

N. Maliukevičius primena, kad panaši isterija buvo kuriama prieš pradedant karinius veiksmus Ukrainos atžvilgiu.

„Buvo nuolat eskaluojama banderų neofašistų tema, kuri iš pradžių daugeliui kėlė nuostabą ir ironiją, kol galiausiai buvo jau per vėlu pastebėti, kad isterija buvo sukama vienu konkrečiu tikslu – sukurti tam tikrą geopolitinę aplinką kariniams veiksmams Ukrainos atžvilgiu“, - sako ekspertas.

Jo nuomone, Lietuva pastaruoju metu irgi tapo „priešiškų Vakarų“ vaizdiniu rusų visuomenei, tačiau gintis, pasak N. Maliukevičiaus reikėtų ne panašia propaganda, o buriant informacinius sąjungininkus – Baltijos valstybes, Lenkiją.

„Mes vieni toje informacinėje kovoje negalime atlikti efektyvių veiksmų. Mums reikia informacinių sąjungininkų, mums reikia apeliuoti į mūsų Baltijos kolegas, į Vakarų, Europos Sąjungos kolegas, kad mes esame pasirinkti kaip savotiška žodine bokso kriauše, bet mes bijome, kad galime tapti realių veiksmų bokso kriauše. Juk kitą kartą V. Putinas taikiniu gali pasirinkti kažką kitą – Latviją, Estiją ar Lenkiją“, - teigia pašnekovas.

Kaip Lietuva tapo priešu Nr. 1

Naujausią Lietuvos-priešo versiją pateikė Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas, kuris išreiškė nepasitenkinimą, kad Lietuvos parlamento vadovė pasisakė Maidane kviesdama tęsti neteisėtus veiksmus prieš Ukrainos valdžią. Politikas teigė nesuprantantis, kodėl Vakarų valstybėms reikėjo kištis į vietinius šalies reikalus.

„Kodėl Vakarų valstybės įpūtė ugnį į nesantaiką ir neramumus? Kodėl Lietuvos parlamento pirmininkė kalbėjo Maidane, kviesdama tęsti antivyriausybinius protestus? Kodėl buvo taip, kad tarp demonstrantų buvo užsienio reikalų ministrai ir kiti aukšto rango pareigūnai iš kai kurių Vakarų valstybių? Kam reikalingas toks rėksmingas kišimasis į valstybės vidaus reikalus nepaisant jos suvereniteto?“ - ketvirtadienį Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje kalbėjo V. Čiurkinas.

Prieš tai Lietuvą minėjo ir pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo spaudos konferencijoje kovo 4 dieną. V. Putinas pareiškė, kad Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje buvo rengiami Maidano „smogikai“. Rusijos televizijos net parodė, kad Lietuvoje šie „smogikai“ rengiami Trakuose esančioje kaimo turizmo sodyboje.

„Juos, kaip žinoma, rengė bazėse kaimyninėse valstybėse: Lietuvoje, Lenkijoje, taip pat pačioje Ukrainoje. Rengė juos per ilgą laiką instruktoriai. Jie susigrupavę po dešimt, po šimtą. Jų veiksmai ir ryšiai suderinti. Veikia it laikrodis“, – kalbėjo V. Putinas.

Kaip pasakoja N. Maliukevičius, Lietuvos-priešo įvaizdus kuriamas ir kitais aspektais. Pavyzdžiui, net sovietiniais metais rusiškuose filmuose lietuvių, latvių ir estų aktoriai beveik visuomet vaidindavo nacius ir fašistus.

Apie tai 2008 m. net yra pastatytas estų režisieriaus Arbo Tammiksaaro dokumentinis filmas „Naciai ir blondinai“, kuriame pasakojama, kaip trijų Baltijos valstybių aktoriai veteranai susirenka senovinėje pilyje Latvijoje atsiimti apdovanojimų už nacių vaidmenis sovietų propagandiniuose filmuose. Šiems aktoriams nacių vaidmenys pelnė pripažinimą, bet stigmatizavo Baltijos valstybes rusų visuomenės akyse.

Lietuva į bendrą Rusijos priešo pasakojimą įtraukiama ir kitaip. Pavyzdžiui, organizacija, pasivadinusi „Ukraine Anonymous“ paviešino prezidentės patarėjo Lauryno Jonavičiaus elektroninius laiškus, tarp kurių buvo neva Ukrainos partijos UDAR lyderio Vitalijaus Klyčko laiškų. Juose net keletą kartų dėkojama už paramą ir leidžiama suprasti, kad per Lietuvą Vakarai finansiškai remia Maidaną.

Lietuvos kontekstas: Darbo partija

Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose L. Graužinienės vizitą Ukrainoje prisiminė kaip tik neilgai trukus po to, kai pačią Lietuvą sudrebino prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimas, jog Lietuvos saugumo ir NATO apginamumo klausimų ji neaptarinės su Darbo partijos vadovais, nes Kremlius gali daryti jiems įtaką.

Taigi Lietuvoje L. Graužinienė traktuojama kaip politikė, kuriai įtaką potencialiai gali daryti Kremlius, o V. Čiurkino žodžiai ją beveik sulygina su Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrais, tokiais kaip Radoslawas Sikorskis, Frankas Walteris Steinmeieris ar Laurentas Fabiusas.

„Eskaluojant situaciją per šią personą pas mus įvedamas toks politinis vidinis sąmyšis“, - sako N. Maliukevičius.

Kaip žinoma, į Ukrainą L. Graužinienė išvyko praėjusių metų lapkričio 24-27 dienomis, tačiau Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija teigė apie tai nebuvusios informuotos.

Darbotvarkėje buvo pranešama, kad ji planavo susitikti su buvusiu Aukščiausiosios Rados pirmininkas Volodymyru Rybaku ir opozicijos atstovais, tačiau L. Graužinienės vizito metu V. Rybakas iš pradžių buvo Kanadoje, o grįžęs nepanoro susitikti su Lietuvos parlamento pirmininke, mat ši dalyvavo opozicijos mitinge.

Kaip pažymi N. Maliukevičius, Lietuvoje L. Graužinienės vizitas Ukrainoje buvo įvertintas neigiamai, tačiau V. Čiurkinas to, žinoma, neminėjo.