Prieš daugiau nei 20 metų iš Paryžiaus į Vilnių persikrausčiusi ses. Benedikta pasakojo Lietuvoje patyrusi kultūrinį šoką. Tačiau nesijautė viena ir po metų jau kalbėjo lietuviškai. Anglų filologiją ir literatūrą baigusiai vienuolei mokytis lietuvių kalbos buvo labai įdomu.
Vilniaus katalikiškos „Versmės“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja dirbanti Danguolė Gervytė pasakojo į vienuolyną įstojusi po žurnalistikos studijų Vilniaus universitete.
DELFI skaitytojai domėjosi, kaip tokį radikalų sprendimą priėmė jų tėvai? Pasak ses. Danguolės, iš pradžių jos tėtis nesuprato ir nepritarė jos pasirinkimui: „Bet ar visiems vaikų pasirinkimams tėvai turi pritarti? Su laiku, matydamas, kad esu laiminga, kad jį myliu ir juo rūpinuosi, tėvas visa tai priėmė ir dabar netgi didžiuojasi“.
Ses. Benediktai šiuo požiūriu labai pasisekė. Kaip pasakojo, abu jos tėvai buvo giliai tikintys, tad ne tik pritarė, bet ir džiaugėsi pašaukinu. „Iš kitų seserų patirčių matau, kad kartais dukra vienuolė savo tėvams yra artimesnė už vaikus, kurie turi sukūrę savo šeimas. Praktiškai visi, net kurie labai priešinosi pasirinkimui, po kiek laiko tai priima“, - yra pastebėjusi vienuolė.
Atostogos nuo vienuolystės
Kokius įžadus duoda šiuolaikiniai vienuoliai, kas būna, jeigu juos sulaužo? Už ką žmogų galima išmesti iš vienuolyno, ar būna, kad pats išeina?
Pasak ses. Benediktos, tradiciškai, duodami trys įžadai: skaistybės, klusnumo ir neturto. Tačiau iš tiesų, tai yra vienas įžadas - sekti Jėzumi, prisiimant tokį pat gyvenimo būdą, kaip Jis.
„Iki amžinųjų įžadų žmogus turi visišką laisvę išeiti iš vienuolyno, po amžinųjų įžadų tai irgi pasitaiko, bet retai, nes turime nemažai metų (mūsų seserys maždaug dešimtmetį) ištirti savo pašaukimą. O kad kokia nors sesuo būtų išmesta iš vienuolyno, nesu girdėjusi“, - sakė Dievui pašvęsta gyvenimą pasirinkusi prancūzė.
Į klausimus, ar vienuolės turi atostogas nuo vienuolystės, ar, pavyzdžiui, gali kokiai savaitei išvažiuoti kur nors pailsėti vienos, ar celėse gyvena po kelias, ar gali vaikščioti apsirengusios paprastais drabužiais, ar vienuolėms galima mūvėti kelnėmis, atsakydama ses. Danguolė juokavo: „O ar yra atostogos nuo motinystės ar buvimo žmona?“
Jos žodžiais, išvažiuoti pailsėti, be abejo, galima, o kartais net būtina. Bet tai nereiškia, kad tuomet nustojama būti vienuole.
„Dėl celių - mūsų vienuolijoje kiekviena sesuo turi po atskirą kambarį. O dėl aprangos - ne abitas žmogų daro vienuoliu. Kai kurios vienuolijos visada dėvi abitą, kitos rengiasi įvairiai. Be abejo, sportuojant ar žygiuose dėvima sportinė ar kelioninė apranga“, - sakė DELFI viešnia.
Lietuvoje patyrė kultūrinį šoką
Klausiama, ar sunku buvo ryžtis iš Prancūzijos atvykti gyventi į Lietuvą, ko labiausiai bijo, prie kokių dalykų per tiek metų neįprato, o gal nenorėjo įprasti ir ko prancūzams galbūt vertėtų pasimokyti iš lietuvių, ses. Benedikta prisipažino Lietuvoje patyrusi daug kultūrinių šokų.
„Tai buvo 1993 metai. Visi juos atsimename. Pavyzdžiui, kai atvykau, savaitę nebuvo karšto vandens, visur šalta. Nerasdavau, kur ką pirkti, nes nebuvo parduotuvių su vitrinomis, per kurias matytųsi parduodamos prekės, kas kur yra. Labai skyrėsi viskas nuo Paryžiaus!“, - prisimindama juokėsi vienuolė.
Sunku buvo nesuprasti lietuvių kalbos, tačiau jau po metų nesunkiai susikalbėjo ir, kaip teigė, labai noriai mokėsi lietuviškai, nors kalba - ne iš lengviausių.
„Dabar mane kiek slegia žmonių bloga nuotaika, liūdesys, įtarumas, uždarumas. Manau, tai sovietmečio atmosfera, kuri atvykusi labai jausdavosi. Kita vertus, susižavėjau žmonių šiltu priėmimu, širdies atvirumu, nuoširdumu, dosnumu ir svetingumu. Tai vertybės, iš kurių paryžiečiai galėtų pasimokyti“ - sakė ses. Benedikta, įgytų lietuviškų bruožų sąrašą pamažu papildžiusi pomėgiu cepelinams ir apsipratusi su lietuvišku klimatu.
Pajamų šaltiniai
Iš ko gyvena vienuolės? Gauna pinigų iš Vatikano ar dirba? Kaip juokėsi DELFI viešnios, pinigų iš Vatikano jos tikrai negauna.
„Vienuolių pajamų šaltiniai priklauso nuo to, kokią veiklą vykdo vienuolija. Yra vienuolynų, kurie gyvena iš rankų darbo, ūkio. O, pavyzdžiui, mūsų bendruomenės tarnystė yra ugdymas. Kai kurios seserys dirba Vilniaus „Versmės“ katalikiškoje gimnazijoje ir gauna lygiai tokį pat atlyginimą, kaip visi Lietuvos mokytojai. Universitete dirbančios seserys, kaip ir ses. Benedikta, daug metų dėsčiusi Lietuvos edukologijos universitete, gauna dėstytojų algas. Pensininkės seserys – pensijas", - pasakojo ses. Danguolė.
Pasak jos, didžiausia Vilniuje esančių Assumpcion namų sesers alga – mokytojos, kitose bendruomenėse, kur yra seserų gydytojų, galbūt didžiausia alga gydytojos.
Klausiamos, kiek kartų per dieną meldžiasi, ar tiesa, kad kai kurie vienuoliai net negali kalbėti ir kam to reikia, seserys minėjo vienuolijas, kurių tarnystė - malda už pasaulį, už mus visus.
„Tyla reikalinga tam, kad sutelktume visą savo dėmesį Dievui ir pasaulio poreikiams, skauduliams pajusti ir už juos melstis", - paaiškino viešnios.
Tačiau, kaip juokaudama pastebėjo ses. Danguolė, dirbant mokytoja nekalbėti neįmanoma, net jei mokiniams kartais tai ir patiktų.
„Pagrindą vienuoliškam gyvenimui duoda asmeninis ryšys su Dievu ir bendruomenės malda. O tam reikia skirti laiko. Mes savo bendruomenėje pusantros valandos per dieną skiriame asmeninei maldai ir adoracijai, taip pat kelis kartus susirenkame bendruomeninei liturginei maldai. Kasdien dalyvaujame Šventose Mišiose", - vardijo ses. Danguolė.
Didžiausias iššūkis – rutina
Klausiama apie didžiausius vienuolės gyvenimo iššūkius, ses. Benedikta atsakė, kad jie – tokie pat, kaip ir šeimos žmogui. Visų pirma - rutina, grėsmė prarasti sugebėjimą žavėtis meilės dovana.
„Man asmeniškai - pagunda susitelkti ties darbo rezultatu, pamirštant ryšį su žmonėmis ir Dievu. Tačiau tai patiria kiekvienas šiuolaikinis žmogus, vis labiau skubėdamas, ieškodamas vis daugiau patirčių ir siekdamas vis geresnių rezultatų", - pastebi ses. Danguolė.
DELFI skaitytojai taip pat domėjosi, kokia kryptimi turėtų modernėti Bažnyčia, kad išliktų patraukli gyvenimo tempui ir jaunimui. Atsakydama ses. Benedikta naudojo senyvo amžiaus žmogaus pavyzdį: „Juk yra senelių ir močiučių, kurie nesensta. Tačiau ne dėl to, kad greitai bėga, o dėl nuoširdaus atvirumo ir dėmesio jaunesnei kartai“.
Prancūzai sako: „Kol myli, tau - 20 metų". Benediktos žodžiais, kol Bažnyčios nariai palaikys gyvą Kristaus meilę, Bažnyčia bus jauna ir kalbės visiems.
Bažnyčia – ne įmonė, privalanti pagaminti vis naują produktą
Ses. Danguolės įsitikinimu, Bažnyčia nėra įmonė, turinti pagaminti vis naują produktą, kuris sužavėtų ir patrauktų pirkėją. Jos esmė - Evangelijos skelbimas, o Evangelija yra visada nauja ir skelbiama vis naujoms kartoms, naujais būdais.
„Pavyzdžiui, prieš 10 metų ko gero nebūtų įsivaizduojama DELFI konferencija su vienuolėmis, o dabar tai - natūralu. Ir mes galime tik spėlioti, kaip Evangelija bus skelbiama po 20 metų. Bus įdomu pažiūrėti", - juokėsi vienuolė.
Į DELFI skaitytojos klausimą, ko labiausiai šiandien trūksta lietuviams, kai, atrodo, gyvename vis geriau, kuriame laimingas šeimas, esame laisvi, bet kažko vis dar trūksta, ses. Benedikta replikavo: „Gal drąsos džiaugtis tuo, ką turime".
Ses. Danguolė pripažino - materialiniame lygmenyje žmogus visada nori daugiau, tad turi įsijungti mūsų protas: kiek iš tiesų man realiai reikia? Ir ko man reikia? Dvasiškai kalbant, žmoguje visada gyva nepakankamumo jausmas, kurio negali užpildyti pirkiniais, daiktais, net įspūdžiais ar patirtimis. Tai gal ir yra nuoroda į Dievo ilgesį?
„Yra žmonių, kuriems, atrodo, viskas sekasi, bet viduje nešiojasi sužeidimus iš ankstesnių patirčių. Pavyzdžiui, tėvų skyrybų traumą, alkoholizmą, prievartą, neteisybę. Tokiems žmonėms reikia drąsos ieškoti gydymo. O jis – įmanomas", - tikra ses. Benedikta.
Į vienuolyną pastūmėjo laiminga meilė
Per 20 metų Lietuvoje gyvenanti prancūzė prisipažino į vienuolyną išėjusi po laimingos meilės patirties. Į vienuolyną įstojo po anglų filologijos ir literatūros studijų ir ilgų svarstymų, pavažinėjimų po JAV, Angliją kitas šalis, sulaukusi 24 metų. Kaip ir Danguolei, reikėjo rimtai apsvarstyti, ar tai tikrasis Dievo kvietimas, ar tik vaikystės įsivaizdavimas.
Paklausta, kaip prie to prisidėjo laiminga meilė, ses. Benedikta paaiškino: prieš didįjį pasirinkimą spėjo įsimylėti, bet suvokė, kad graži žmogiška meilė, kurią patyrė, nepranoko dieviškos: „Tiesiog supratau, kad Dievo meilė man stipriausia ir negaliu savo širdies skirti kitai didelei meilei!"
Atsisveikindama su DELFI skaitytojais, vienuolė visiems linkėjo drąsos džiaugtis, kurios įkvėpia ir Kristaus Prisikėlimo šventė – artėjančios šv. Velykos. „Gal šeštadienio vakarą susitiksime bažnyčioje švęsti Velyknakčio?", - šelmiškai šypsojosi ses. Benedikta.
Pasak ses. Danguolės, Velykų esmę galime atrasti jau rytoj: prasideda Didysis Tridienis su labai įdomiomis ir tik vieną kartą metuose švenčiamomis apeigomis: ketvirtadienį katedrose vyskupai plaus kojas, penktadienį guls kryžiumi, o Velykų išvakarėse bus šventinama ugnis, prie bažnyčių degs ugnis, bus krikštijami suaugę žmonės. „Taigi gražių artėjančių švenčių!“, - linkėjo vienuolė.
