Kelionę žydų takais pradedu Pylimo gatvėje esančioje Vilniaus sinagogoje. Užsidedu žydišką kepuraitę kipą, prisisegu kortelę su hebrajiškais rašmenimis užrašytu savo vardu ir iš manęs jau pusė žydo. Sinagogoje išvystu tik mokykliniuose istorijos vadovėliuose matytą Torą – šventąją žydų knygą, išgirstu apie žydų religiją ir kultūrą. Beje, prieš karą Vilniuje veikė per 100 sinagogų. Dabar telikusi viena.
Žydė Roza Bieliauskienė surengia ekskursiją po „septynias kruvinas gatveles“ – buvusią geto teritoriją. „Žydai, čigonai ir homoseksualai buvo už įstatymo ribų. (...) Pagal rasinę teoriją, kuri buvo nacizmo teoriniu pagrindu, jie buvo arijiečiais – kilminga žmonijos rase. Žydai buvo prie tų, kurie atneša žmonijai išsigimimą“, – nacių filosofiją nupasakoja R. Bieliauskienė. Ji aprodo geto biblioteką, kalėjimą, ligoninę, teatrą, žydų kiemus ir nuveda į Žydų kultūros ir informacijos centre esančią atkurtą požeminę žydų slėptuvę. Čia žydai slėpėsi nuo pogromų. „Netgi savo gyvenimo gelbėjimas irgi buvo iššūkis nacių įstatymams“, – pasakoja R. Bieliauskienė.
Žydų bendruomenės centre mus pasitinka garsus žydų dainų ir šokių ansamblis „Fejerlech“, traukiantis tradicinę žydų liaudies dainą „Hava nagila“. Išvystu tradicinius žydų šokius ir dainas, panašius į tuos, kuriuos esu regėjęs filmuose apie šią tautą. Galiausiai – „Hava nagila“ pamoka su „Fejerlech“ šokėjais. Nors kojos pynėsi ir šokio judesių iki galo neperpratau, jau antra diena šios ypatingos dainos klausausi per „Youtube“.
Metas tradiciniams žydų pietums. Gal čia gausiu macų su vaikučių krauju? Į anekdotus panašūs mano kažkada išgirsti stereotipai Lietuvos žydų bendruomenės vykdomojo direktoriaus Simono Gurevičiaus nenustebina.
„Geriausias būdas kovoti su tokiais stereotipais, kurie, deja, dar likę – švietimas. Visa tai tiek juokinga ir kvaila. Pasaulyje gyvena 13 milijonų žydų – įsivaizduokite, kiek kiekvienais metais reikėtų pagauti vaikų, kad būtų pagaminti macai“, – aiškina S. Gurevičius.
Ką gi, teks apsieiti be macų su vaikų krauju. Vietoje jų – 6 patiekalų tipiški žydų pietūs: sultinys su macų kukulaičiais, bulvės su mėsa, farširuota žuvis, kapota silkė, kugelis, kisielius... Visi jie turi tradicinius žydiškus pavadinimus, kurie sunkiai išverčiami į lietuvių kalbą. Kol ragauju neregėtų patiekalų, grojama žydų muzika. Per pietus sužinau, kad garsioji „Tumbalalaika“ – žydų daina.
Po pietų keliaujame į Holokausto muziejų. Po trumpo Holokausto istorijos pristatymo – mirties keliu į Panerius. Paneriai – skerdykla tapęs keliolika kilometrų nuo Vilniaus centro nutolęs miškas. II-ojo pasaulinio karo metais čia nužudyta apie 100 000 įvairių tautybių žmonių, daugiausia žydų. Nuo 1943 m. gruodžio čia deginti sušaudytų žmonių lavonai.
Autobuse mokomės Shmerke Kaczerginskio dainos „Shtiller Shtiller“ („Panerių lopšinė“) jidiš kalba, skirtos Panerių aukoms. Pagal žydų tradicijas, prisidengę galvas Panerių memoriale leidžiamės į didžiausią masinę kapavietę. Kairėje rankoje nešame po akmenį – pagal seną tradiciją, žydai mirusiems neša ne gėles, o akmenis – amžinybės simbolį. Uždegame atminimo žvakę. Gruodžio sekmadienio pavakarę Panerių miške gaudžia netolies pravažiuojantys traukiniai, kuriais žydai čia taip pat vežti sunaikinimui.
Solistas Michailas Jablonskis atlieka rekviem Holokausto aukoms –„Panerių lopšinę“. Dainuojame kartu su juo.
„Tyliai tyliai, patylėkim, mirusieji čia auga
Juos pasodino tironas, pažiūrėk, kaip jie žydi.
Visi keliai veda į Panerius, nėra kelių sugrįžti
Ir mūsų tėvas pražuvo, o su juo mūsų laimė“, – skelbia pirmos „Panerių lopšinės“ eilutės.
Atgal į Vilnių klausomės gražiausių Vilniaus geto kompozitorių sukurtų melodijų. Tolerancijos centre aprodoma instaliacija – paroda „Išsigelbėjęs žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Pabaigai – košerinio vyno ir namuose gamintų žydiškų saldumynų degustacija.
Nuo šiol klaidžiodamas „septyniomis kruvinomis gatvelėmis“ dairysiuos žydų palikimo. Ir galbūt išmoksiu šokti „Hava nagila“.
DELFI primena, kad žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio. 1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė 5-10 proc. Lietuvos žydų. Vilnius – miestas, kuriame buvo sunaikinta 90 procentų gyventojų žydų, daugiau nei bet kurioje kitoje Europos sostinėje.