„Tikrai populiarumo neatims, o pridės. Ir anksčiau buvo aišku, kad S. Skvernelis pasirinks tą partiją, su kuria didesnė tikimybė laimėti ir atsidurti Seime“, – LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ sako politologas Lauras Bielinis.
Savo ruožtu politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris atkreipia dėmesį, jog tai, kad S. Skvernelis greičiausiai rinkimuose dalyvaus su socialdemokratais – sena vieša paslaptis, o politiniuose kuluaruose kalbama, kad dėl to ministras yra jau sukirtęs rankomis su premjeru, socialdemokratų lyderiu Algirdu Butkevičium.
Tačiau abu „Aktualijų studijos” pašnekovai atsargiai vertino S. Skvernelio galimybes tapti ryškia šių dienų politikos žvaigžde. Nors ministras – ambicingas politikas, tačiau greičiausiai, pasak V. Bruverio, jis derasi, o gal jau ir susiderėjo su socialdemokratais, kad po rinkimų į Seimą liktų vidaus reikalų ministro poste. Sukelti bangas aukščiausiuose socialdemokratų sluoksniuose S. Skvernelis – dar per silpna figūra.
Ar negalėtų S. Skverneliu ir jo populiarumu pasinaudoti, kai kurios socialdemokratų tarpusavyje konkuruojančios grupuotės?
„Kažin. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad tarp socialdemokratų vyksta kova, kas taps A. Butkevičiaus įpėdiniu“, – teigia V. Bruveris.
Jei, pasak L. Bielinio, S. Skvernelis iš tikro eis į rinkimus su socialdemokratais, jis, kaip pragmatiškai mąstantis žmogus, stengsis išlaikyti vidaus reikalų ministro postą ir „išmušti“ kuo daugiau pinigų savo kuruojamos srities problemoms spręsti.
Nepaisant visų skandalų, Socialdemokratų partija ir neturėdama savo gretose naujų populiarių politikų, tokių, kaip S. Skvernelis, tvirtai laikosi reitingų viršuje, toli atitrūkusi nuo artimiausių persekiotojų. Bet ar neatsitiks per artėjančius Seimo rinkimus taip, kaip buvo per Europos Parlamento (EP) rinkimus 2014 m., kai socialdemokratai, smarkiai pirmavę pagal reitingus, gaus daug mažiau balsų, nei rodė apklausos?
L. Bielinis įsitikinęs, kad rinkimų į EP, į Seimą ir į Savivaldybes strategijos yra visiškai skirtingos: „Rinkimai į EP eiliniam žmogui visiškai nesuprantami, nes neliečia jo asmeniškai. Per šiuos rinkimus dažnas galvoja, kad reikia rinkti tuos žmones, kuriuos reikėtų kuo toliau išstumti iš Lietuvos. Todėl dalis rinkėjų ateina į rinkimus, o dalis – ne.
Per rinkimus į Savivaldybių tarybas vyksta visai kitokie „žaidimai“ – renkami ne visada tie žmonės, kurie verti, o tie, kurie labiau pažįstami, mylimi arba kaimynai. Kitaip tariant, rinkimus lemia įvairūs ūkiniai reikalai. Rinkimai į Seimą reikalauja vertybinių pasirinkimų. Todėl rinkėjai jau prisimena ne tik sumažintas pensijas ar atlyginimus, bet tam tikras vertybes, kurių, deja, jau nebe labai daug likę. O skandalais siekiama suaktyvinti tą vertybinį požiūrį, bet išeina taip, kad visi blogi, nes vienaip ar kitaip įsivėlę į skandalus.”
Nepaisant to, kad nuo praėjusio rudens Socialdemokratų partiją intensyviai „apšaudo“ opozicija, vienas po kito smūgiuoja įvairūs skandalai, šios partijos reitingai jei ir sumažėjo, tai tik galimos paklaidos ribose.
„Oponentai arba tie, kas atakuoja socialdemokratus, pasirinko neteisingą taktiką. Ko gero, skandalų taktika nebėra tokia veiksminga, kokia buvo kažkada. Priežastis greičiausiai labai paprasta: žmonės skandalus vertina kaip elementarią rutiną. Kita vertus, tie skandalai neapima visos valstybės, o vyksta tik politikų rėmuose. Tiesiog politikai riejasi su politikais. Iš šalies gal gražu pasižiūrėti, bet eilinių žmonių tai neliečia“, – svarsto L. Bielinis.
Kalbėdami apie šių dienų priešrinkiminius skandalus, laidos pašnekovai prisiminė 2003–2004 m. vykusią prezidento Rolando Pakso apkaltą, po kurios jis prarado šalies vadovo postą.
Šis visuomeninis ir politinis įvykis, pasak pašnekovų, palietė kone kiekvieną Lietuvos gyventoją, nes vyko tam tikrų vertybių kova, ir R. Pakso bei apkaltos skandalas iš esmės skiriasi nuo šiandienos skandalų.
„Apkaltos skandalas skyrėsi ne tik tuo, kad jis lietė pirmąją šalies vadžios figūrą, bet ir savo konkrečiais dalykais – kaltinimais, veiksmais, kurie buvo pagrįsti konkrečiais įrodymais. Skandalams, kurie liečia socialdemokratus, stinga konkrečių dalykų ir sprogstamojo užtaiso bei įrodymų galios“, – kalba V. Bruveris.
Jis taip pat priminė, kad per R. Pakso apkaltą dalies rinkėjų nepaveikė net akivaizdūs įrodymai – garso įrašai, stenogramos bei kiti faktai, liudijantys netinkamą nušalintojo prezidento elgesį. Jo rinkėjai vis tiek juo tikėjo.
„Dabar politiškai aktyvių rinkėjų inercija – dar didesnė nei prieš dešimt metų, per R. Pakso apkaltą. Jie vis tiek balsuoja už jiems patinkančias partijas ir jų vadus“, – pastebi V. Bruveris.