Giedrių Drukteinį – komunikacijos ir verslo konsultantą, vyrų įvaizdžio svetainės elegancija.eu kūrėją, išleidusį knygas „Vietnamo karas“, „Ulsteris, mano širdis“, „Izraelis, žydų valstybė“, „Kaklaraištis yra politika“, – atradome laidoje „Pinigų karta“ įdomiai kalbantį apie žydų sėkmės principus, kurie galėtų būti naudingi ir mums.
Giedrius S. Drukteinis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Jau kone 20 metų ir 2 mėnesius intensyviai nagrinėjame šildymo kainas, tačiau negalėtume teigti, kad problemos sprendimas būtų bent kiek pasistūmėjęs į priekį. Tad galbūt verta prieiti prie jos iš kitos pusės – gal ne šildymo kainos yra per didelės, o mūsų pajamos – per mažos?

– Būtent. Mano paaiškinimas būtų toks: daugiau uždirbk, o ne žiūrėk, kaip sutaupyti. Imkime tokį variantą: sakykim, žmogus rado idealų būdą kiek galima daugiau sutaupyti, ir jam pavyko sutaupyti kelis šimtus ar kelis tūkstančius litų. Tačiau tuomet kyla klausimas: kur juos dėti? Vis tiek jie kur nors „išeis“.

Prieš mums stojant į Europos Sąjungą buvo atliktas išsamus sociologinis tyrimas apie įvairių šalių – pradedant Lietuva, baigiant Malta – piliečių vertybes. Kitaip sakant, buvo aiškinamasi, kas žmonėms, gyvenantiems įvairiose Europos šalyse, yra svarbiausia. Europos Sąjungos vidurkį labiausiai atitiko Estija tokia savo vertybe kaip tolerancija. Žinoma, estus būtų sunku pavadinti tolerantiškais rusų atžvilgiu, bet vis dėlto... Čia labiau turima omeny tolerancija kito žmogaus gyvenimui ir siekiams. Galbūt šio reiškinio priežastis yra ir skandinaviškas flegmatiškumas, bet jų nuomonė tokia: jei nori būti budistas, tai ir būk, jei nori violetine spalva nusidažyti plaukus – prašau. Ir svarbiausia – jei nori būti turtingas, tai ir būk – niekas tavęs netampys už kojų ir už skvernų netemps žemyn. Žinoma, kalbu absoliutindamas – visur yra visokių žmonių.

Dabar pakalbėkime apie svarbiausią lietuvių vertybę – norą išsilaikyti paviršiuje. Kitaip sakant, būti ne prastesniems už aplinkinius, kad tik jie nepagalvotų, jog esi nevykėlis. Tuomet statuso simboliai ima vaidinti pagrindinį vaidmenį – statomės namą „prestižinėje“ vietoje ir prasiskoliname iki gyvenimo galo, perkamės „prestižinį“ automobilį, nors neturime už ką įsipilti benzino.

– Ir tuomet prasideda begalinės diskusijos apie degalų kainas... Tarytum mus kas prievarta verstų važinėti automobiliu.

– Taip. Aplinka verčia. Ir drabužius mes perkame tokius, kurie yra ne mūsų skonio, skirti ne mūsų amžiaus grupei, netinkančius mūsų genetiniam figūros tipui, kad tik aplinkiniai nepagalvotų, jog esame nemadingi. Taigi išeina taip, kad lietuvis, sutaupęs pinigų, vis tiek juos išleis statuso simboliams.

– Vadinasi, mes tiesiog bijome būti savimi?

– Priklauso nuo to, kaip mes suprantame tą „buvimą savimi“. Lietuviui būti savimi – tai neišsiskirti iš aplinkos, nebūti „nevykėliu“. O pagrindinis verslas visuomet kuriamas iš žmonių problemų. Nekalbu vien apie protezus neįgaliesiems ar karstus, nors tai – taip pat verslas. Turiu galvoje ir tokius dalykus kaip tuščiagarbiškumas, pasipūtimas, vienatvė, noras kažkam įrodyti, kad esi „kietas“. Be jokių abejonių, visas prabangos prekių verslas yra pastatytas ant tuščiagarbiškumo pagrindo.

– Tikrai įdomu būtų suvokti, kam Vilniaus gyventojui reikia automobilio, kuris per kelias sekundes pasiekia 180 kilometrų per valandą greitį. Kur jis su tokiu automobiliu važiuos?..

– Arba laikrodis, kainuojantis milijoną, rodys tau kitokį laiką nei pirktas už 10 litų kioske? Tačiau tai – tik įrodinėjimas aplinkai, kad esi kažko vertas.

– Tačiau tokie reiškiniai būdingi visiems pasaulio turtingiesiems, ne tik mūsiškiams?

– Mano nuomone, statuso problemos Lietuvoje yra itin užaštrintos. Be to, pas mus dar nėra aiškiai susiklostę socialiniai sluoksniai. Gali būti taip, kad pagal vienus požymius žmogus gali priklausyti vienai klasei, pagal kitus – kitai. Beraščio mužiko turimas visureigis jį tarsi perkelia į aukštesnę klasę. Taip pat yra ir su kokiu nors Seimo nariu, 50 metų praleidusiu kaime – iš pažiūros lyg ir „apsitrina“, tačiau sieloje... Iš tokių žmonių labai lengva daryti verslą – prabangos prekės, bankai su savo paskolomis, mobiliųjų telefonų rinka ir t. t. laikosi būtent taip. Sakykim, siūlomas koks nors planas su 600 nemokamų žinučių. Klausimas, ar žmogus turi kam jas siųsti, tačiau įsigydamas šį planą jis tarsi patvirtina, kad turi, kad yra populiarus ir „kietas“.

– Dar egzistuoja ištisa knygų, kuriose išsamiai aprašoma, kaip gali būti ar atrodyti „kietas“, industrija... Vis dėlto šįkart mes stengiamės kalbėti apie visos bendruomenės, ne tik apie pavienių individų klestėjimą. Tačiau būtent pavienių klestinčių individų mes ir turime...

– Reikalas toks, jog iš esmės žmonės yra pasidarę tokie silpni, kad šventai tiki, jog jų problemas turi išspręsti kažkas kitas – Prezidentė, Zuokas, Kalėdų Senelis...

– Ar ne visuomet taip buvo?

– Anaiptol ne. Negi 1991 metais kovodami už nepriklausomybę mes tikėjomės, kad Amerika Lietuvoje išlaipins desantą? Patys ėjome iškėlę trispalvę ir buvome savo likimo kalviai. Mano teiginį apie žmonių silpnumą puikiai iliustruoja knygų, kurių pavadinimas prasideda žodžiu „kaip“, gausa: kaip tapti milijonieriumi, kaip numesti svorio, kaip susirasti draugą... Nežinia dėl ko – gal dėl technologijų klestėjimo – žmogus praranda gebėjimą būti visatos valdovu. Visos technologijos kuriamos kilniais tikslais – pagerinti žmonių gyvenimą, – bet pavertė mus visiškais tinginiais. Sakykim, anksčiau eidavai prie televizoriaus ir perjungdavai kanalus, dabar gali tysoti ant sofos ir junginėti kanalus...

– Rytų teorijos sako, kad fizinis tingumas neatsiejamas nuo dvasinio...

– Ko gero, taip ir yra. Nesu filosofas, tačiau galbūt kaip tik technologijų progresas pavertė mus silpnuoliais ir fizine, ir dvasine prasme.

– Dabar pereikime prie pagrindinės temos – kaip galėtų būti kitaip? Mažiau sriūbavimo, daugiau solidarumo, veiklos, judėjimo į priekį?

– Aš pats, būdamas 32-ejų, pradėjau nuosavą verslą remdamasis žydiško verslo principais. Iki to laiko galvojau kaip dauguma Lietuvos žmonių – kaip gauti geresnį samdomą darbą. Iš tikrųjų žydai nėra niekuo ypatingi: jie neturi nei dviejų galvų, nei keturių rankų, nei daugiau smegenų vingių. Jie – visiškai tokie patys žmonės kaip mes, tik aplinkybės juos privertė galvoti apie išgyvenimą apskritai, ne tik apie išgyvenimą žiemą, kaip galvoja lietuviai. Jiems reikėjo išgyventi nedraugiškoje aplinkoje, tarp svetimų religijų.

– Kodėl mes iš savo tragiškos istorinės patirties neišmokome ko nors išmintingo – juk mus taip pat šimtmečius puolė okupantai ir t.t.? Kodėl mūsų išlikimo instinktas padiktavo visai kitokią mąstyseną?

– Mes turėjome išgyventi savo teritorijoje. Žydai nebeturėjo sėslumo pojūčio, jiems susiformavo nuostata, kad privalai turėti profesiją, kuri leistų išgyventi bet kur, bet kokiomis sąlygomis.

– Kitaip sakant, mūsų mentalitetas formavosi prisirišus prie lopinėlio nederlingos žemės, kur labai daug pastangų duoda labai menką rezultatą...

– Tai visiškai nėra blogai – dėl to mes turime savo gilias tradicijas, sėslumo pojūtį, instinktą ginti savo teritoriją. Tai ištisa lietuviška sankloda. Tačiau žydų atveju tai negalioja. Jiems nuo vaikystės teigiama, kad jie dirbtų galva. Dabar sakoma, kad dauguma pasaulio bankininkų yra žydai, kurie esą valdo visą pasaulį, dėl paprastos priežasties – Bažnyčia draudė krikščionims imti palūkanas. Tačiau kažkas juk turėjo tuo užsiimti – sakykim, finansuoti Kryžiaus žygius ir visokius kitokius to meto projektus. Ir tuomet žydams buvo leista tai daryti, esą jie – nekrikštai, esą jiems viskas galima. Žydai suprato, kad galima iš to išgyventi, ėmė kurti finansų sistemas.

Žinoma, galima sakyti, kad tai yra blogai, tačiau aš visuomet sakau: užuot burnojus savo apšnerkštoje virtuvėje, reikia ko nors pasimokyti, kad ir iš tų pačių žydų. Atsiversk knygą ir paskaityk, kaip jie tai padarė, kuo rėmėsi. Ta paslaptis – labai paprasta. Tai požiūrio klausimas. Pirmieji bankininkai net nebuvo baigę jokių aukštųjų mokyklų.

– Tai buvo paprasti „kromelninkai“, turėję pinigų skolinti?

– Žinoma, iš esmės jie pradėjo nuo kioskų. Būk motyvuotas kažką įrodyti – būtent tai labiausiai formavo žydų savimonę. Žydus visas krikščioniškasis pasaulis atstūmė, ignoravo jų pastangas integruotis. Taip atsirado žydų instinktas nuolatos kažką įrodinėti – tarkim, manęs nepriima į ligoninę, tuomet aš šalia pastatysiu trigubai geresnę ligoninę... Lietuvoje sakoma, kad čia neįmanoma užsiimti verslu. Tačiau mes visuomet randame viena priežastimi daugiau juo neužsiimti, nei užsiimti.

– Esą verslui pradėti reikia pinigų. Tačiau jei lietuvis loterijoje išlošia pinigų, jis arba pasidaro buto remontą, arba juos visiškai netalentingai iššvaisto – tokių „sėkmės“ istorijų esame girdėję ne vieną. Geriausiu atveju – padeda į banką...

– Žydų požiūriu, pinigų laikymas banke yra jų patikėjimas kažkam kitam. Jų nuomone, svarbiausias turtas – žinios. O visas kitas turtas turi tilpti į kišenę – ar tai būtų brangakmenis, ar popieriaus lapukas, ar koks nors čekis. Žydų istorinė patirtis jiems padiktavo, kad tikras turtas turi būti mobilus. O kas yra butas? Iš esmės tai – balastas, ryjantis pinigus. Sakoma, kad žydas sunkiausiai išsiskiria su pinigais, o lietuvis – su namais. Vėlgi – sėslumo logika.

– Vis dėlto kodėl žydai, išradę bankininkystę, patys ja nepasitiki?

– Jie išrado šiek tiek kitokią bankininkystę – investicinę. Žydų požiūriu, nereikėtų patikėti pinigų kam nors kitam ir paskiau piktintis, kad jie prapuolė.

– Kažką panašaus esu skaičiusi šiuolaikinės anglų rašytojos Sju Taunsend knygoje, kurios pagrindinis herojus banke teiravosi, ar jo pinigai apskritai kur nors yra, ar jis turi tik popieriuką, kur parašyta, kad jis tuos pinigus turi...

– Iš tikrųjų taip... Tačiau investicinė bankininkystė – tokia, kai turi ne indėlį, o tartum perki dalį verslo. Sakykim, tiesiamas geležinkelis, kuriamas vilnos perdirbimo fabrikas, ir žmogus į tai investuoja savo pinigus. Beje, islamo bankininkystė taip pat veikia panašiu principu.
Žinoma, būna ir tokių atvejų kaip Bernardo Medofo, tačiau sukčių pasitaiko visose tautose. Kita vertus, jeigu pinigus kur nors investuoji, vadinasi, tau jų iš esmės nereikia – turi butą, drabužių, maisto.

– Mano nuomone, žmonių uždirbtų pinigų Amerikos sukčiai nepavogė. Tie žmonės, kažkam atidavę pinigus, greičiau buvo panašūs į Pinokį, kuris užkasė soldus ir tikėjosi, kad išaugs daugiau. Tačiau neišaugo...

– Ir dėl to pats kaltas... Tačiau egzistuoja vienas paprastas žmogiškas momentas – kalbėti visuomet paprasta, sunkiau padaryti.

– Tačiau ir be kalbų nieko nebus, nes politikai naudojasi vis tomis pačiomis žmogiškomis silpnybėmis – esą mes ateisim ir jumis pasirūpinsim, o jūs sėdėkit, nieko nedarykit, tik už mus balsuokit... Kitaip sakant, jie taip pat gyvena iš žmonių silpnybių.

– Dabar laikau save stipriu vidurinės klasės atstovu, mačiusiu pasaulio, išleidusiu kelias knygas, perskaičiusiu aibes knygų keliomis užsienio kalbomis. Tačiau iki 32 metų aš mąsčiau lygiai taip pat, kaip dauguma Lietuvos žmonių – kaip tapti gerai mokamu samdiniu. Nors visas pasaulis iš visų pusių šaukė: nebūk samdiniu! Ir žydai sako: niekuomet nepriklausyk nuo nieko kito, nes būsi pažeidžiamas. Dėl to jie žino, kodėl reikia būti turtingam – tai reiškia būti nepriklausomam nuo niekieno valios. Lietuviai to nežino. Žydai, vadovaudamiesi Senuoju Testamentu, niekada neturto nelaikė dorybe, o turto – yda. Kad ir kaip pavydu, turtingą kaimyną reikia gerbti, nes nuskurdęs jis taps potencialiu vagimi ar, iškaulijęs cigaretę, prisigėręs supleškins ne tik savo, bet ir kaimynų namus.

– Vis dėlto pabaikime pokalbį žydų, kaip bendruomenės, sėkmės principais.

– Tų principų – daugybė, tačiau pagrindiniai yra šie: reikia dirbti galva, pasirūpinti savais, ir jie pasirūpins savimi, visada žiūrėti, kam „nueis“ tavo litas. Žydai išsiskiria tokiu fenomenaliu dalyku kaip etniškas vartojimas. Kitaip sakant, reikia stiprinti savo tautiečius ar sąjungininkus. Kitas jų principas – būk taupus, bet išrankus. Taip pat svarbu įvaldyti kalbėjimo meną, nesivaržyti, tačiau išklausyti ir kitus žmones.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (197)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (14)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (19)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (48)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (296)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (22)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (112)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (85)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...