Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.
Kazys Škirpa
© Wikipedia.org

Apsiimdamas vadovauti kovai prieš sovietų okupaciją, Kazys Škirpa nurodė dvi gaires: 1) nepriklausomybę ir 2) Lietuvą be žydų. Apie šiuos pagrindinius tikslus jis rašė Berlyne 1941 m. kovo 24 d. datuotame dokumente „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“. Šis dokumentas, kurį K. Škirpa laikė savo seife ir davė ryšininkui Mykolui Naujokaičiui išmokti mintinai, buvo itin slaptas, nes jame išdėstytas nuo nacių slepiamas dalykas – Lietuva skelbs nepriklausomybę, net ir naciams nesutikus.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K. Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą:

„Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. [...] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?
© Autoriaus nuotr.


Nesutarimai Lietuvoje dėl K. Škirpos vardo įamžinimo (gatvių pavadinimų ir pan.) driekiasi į nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo priešaušrį, kartu duodami progų sąžinės ir moralės klausimams jautriems žmonėms apmąstyti, pavyzdžiui, K. Škirpos pasiūlytą paprastą šūkį „Kovok!“, kuriame susikryžiavo jo asmeninės ypatybės ir tautų nelaimės. Šūkyje galime įžvelgti K. Škirpos kuklumą podraug su meile Lietuvai bei noru uždegti tautiečius savo įkvepiančiu atsidavimu. Užuot pakėlę dešinę ranką ir sveikinęsi „Heil Hitler!“, lietuviai turėjo ne minėti vietinį vadą (pavyzdžiui, „Šlovė Škirpai!“), o drąsinti vieni kitus ir skatinti bendram žygiui: „Kovok!“ Šį „mūsų šūkį“ K. Škirpa mini savo projekte „Į talką naujosios Lietuvos kurti!“, kurį 1940 m. liepos 22 d. jis pateikė Peteriui Kleistui, užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo padėjėjui, Lenkijos ir Baltijos šalių ekspertui (Dok. XXXV).

Ten matome ir kitą K. Škirpos savybę – apdairaus diplomato siekį pirmiausia išsiaiškinti su naciais, kas priimtina abiem pusėms: pavyzdžiui, sąvoka „Naujoji Lietuva“ ar minėtame projekte pirmą kartą minimas Lietuvių aktyvistų frontas.

Sutaręs dėl šių dalykų, K. Škirpa buvo pasirengęs savo tautiečius tinkamu metu iškilmingai apšviesti. Šūkis „Kovok!“ skamba baigiant kalbą, kurią jis pasakė 1940 m. rugpjūčio 14 d., apleisdamas Lietuvos pasiuntinybę Berlyne (Dok. XXVI).

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?
© Autoriaus nuotr.

„Tegyvuoja Naujoji Lietuva ir laisvoji lietuvių Tauta!“ – paskutiniai tos kalbos žodžiai. Naujoji Lietuva – Hitlerio projektuotos Naujosios Europos dalis. K. Škirpa vylėsi, jog naciams būtų priimtina ir netgi naudinga, kad Lietuva būtų nors kiek nepriklausoma – kaip, tarkime, Slovakija. Jis suprato, kad Naujojoje Lietuvoje žydams vietos nebus.

K. Škirpa pasižymėjo šaltu strateginiu mąstymu, kuris dominavo ieškant sprendimų lietuvių tautai sunkią akimirką. Jis suvokė, kad karo pradžia bus patogi proga išvaryti kuo daugiau žydų, o kartu būsią lengviau išjudinti lietuvius imtis ginklo kurstant neapykantą prieš žydus negu prieš sovietus ar savus komunistus. Juk K. Škirpa kaip niekas kitas priešinosi okupacijai nuo pat sovietų invazijos pradžios, o „Lietuvos aido“ straipsniai tuo metu atspindėjo daugelio lietuvių susitaikymą su aplinkybėmis: Prezidentui Antanui Smetonui pabėgus, Justą Paleckį ir liaudies vyriausybę sveikino Seimas, kariuomenė, šauliai, savanoriai, veteranai, kooperatyvai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, pavasarininkai ir verslininkai. Daugumai lietuvių sovietai buvo tie, kurie grąžino Vilnių, o naciai 1939 m. nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą. Ar tik nebus taip, kad sovietų okupacijos baisybėms ryškėjant (areštai, turto nusavinimas) mes, lietuviai, patys savęs ėmėme gėdytis, užtat buvo išskirti „svetimieji“ žydai – atpirkimo ožiai.

K. Škirpa suprato, kad dauguma Lietuvos žydų nebuvo komunistai. Slapta grįžęs iš Kauno, 1940 m. liepos 1 d. jis ilgame laiške (Dok. XI) Lietuvos pasiuntiniams Jurgiui Šauliui, Stasiui Lozoraičiui, Petrui Klimui ir Broniui Balučiui pastebėjo:

„Vieninteliai kas dar jaučiasi neblogai, tai yra žydai. Kad jų tarpe buvo ir atsirado dabar labai daug komunistų yra savaime suprantama. Bet apart to, prisibijodami Reicho, daugelis žydų, iš esmės gal ir ne komunistinio nusistatymo, velyja geriau dėtis su Sovietų Rusija ir pasiduoti komunizmui.“

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?
© Autoriaus nuotr.


Jautri tautybėms K. Škirpos vaizduotė leido jam įžvelgti, kad komunistų organizuojamuose mitinguose lietuviai dalyvauja neširdingai, o žydai širdingai. Savo žodžiais „dar vakar laižė lietuvių padus“, jis, matyt, atskleidžia išankstinį įtarimą, kad žydai bus ištikimi Lietuvos nepriklausomybei nė kiek ne ilgiau nei patys lietuviai. Jam krito į akis žydų nenuoseklumas, kai jie pradėjo užgaulioti buvusius Lietuvos pareigūnus.

Tuo tarpu jis pats leido sau nuosekliai kritikuoti Prezidentą A. Smetoną nuo 1939 m., kada pastarasis atsisakė Vilnių jėga atsiimti nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją. Lietuvos labui K. Škirpa vienose deklaracijose rėmėsi Prezidento autoritetu, o kitose ant jo suvertė visas tautos nelaimes.

Iš tikrųjų jųdviejų santykis turėjo būti sudėtingas, nes K. Škirpa buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos karininkų, gynusių Lietuvos demokratiją. Jis nepritarė 1926 m. pučui, po kurio A. Smetona tapo Lietuvos autokratu. Lietuvių aktyvistų fronto pavadinimas savo „aktyvumu“ prieštaravo A. Smetonos „pasyvumui“ ir telkė jo priešininkus: voldemarininkus, krikščionis demokratus ir socialdemokratus, anksčiau susibūrusius į Lietuvių aktyvistų sąjūdį. Bet K. Škirpa neįvertino toliaregiško A. Smetonos požiūrio, kad svarbi ne karo pradžia, o jo pabaiga, kai teks sėdėti prie taikos derybų stalo, kaip 1919 m. A. Smetona sėdėjo Versalyje su Augustinu Voldemaru ir kitais Lietuvos delegatais, tarp kurių buvo žydų atstovai Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas.

Parašęs ilgą laišką Lietuvos pasiuntiniams, K. Škirpa jau kitą dieną, 1940 m. liepos 2-ąją, pasikvietė pietų minėtą nacių planavimo „spyruoklę“ P. Kleistą. Šį domino lietuvių laikysena karo atveju. Kyla įtarimas, kad būtent K. Škirpa siūlė P. Kleistui išvaryti žydus, o ne atvirkščiai. 1940 m. liepos 15 d., kada Lietuva dar net nebuvo sovietų aneksuota ir įjungta į SSRS, o tik okupuota, K. Škirpa įteikė P. Kleistui „Atsišaukimo į lietuvių tautą“ projektą (Dok. XXXIV), kuriame nauja Lietuvos vyriausybė prisistato tokiais žodžiais:

„Be to lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės, kuri per šimtmečius savanaudiškai čiulpė lietuvio prakaito ir pūslėtų rankų darbo vaisius, kaip dabar, taip ir priespaudos laikais praeityje Lietuvą visados ir visados išduodavo. Kaip žydai atsilygino lietuvių tautai už jos svetingumą ir humaniškumą, kiekvienas galėjo per paskutiniąją rusų raudonosios armijos okupaciją pakankamai persitikrinti. Tai, ką šie krikščioniškųjų tautų siurbėlės iš lietuvių tautos praeitais laikais išlupė, turi būti lietuvių tautai, ypač jos bėdniesiems sluoksniams – rankos ir žemės darbininkams – kaip daugiausiai Juos nuskriaustais, įstatimdavystės keliu grąžinta atgal bendram lietuvių tautos labui.“

Šį atsišaukimą turėjo pasirašyti visi būsimosios vyriausybės ministrai, įskaitant tautiniai-nacionalinio auklėjimo ir propagandos ministrą. K. Škirpa tautinį auklėjimą suprato kaip neapykantos žydams kurstymą. Šiam reikalui ministru galėjo tapti Bronys Raila, kurį K. Škirpa paskyrė LAF propagandos komisijos pirmininku ir kuris 2015 m. už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai iškilmingai perlaidotas Rašytojų panteone Petrašiūnų kapinėse.

B. Raila buvo savaip jautrus ir atsakingas – jis galiausiai išstojo iš LAF, kai K. Škirpa atmetė jo atsišaukimą Lietuvos kultūrininkams, kaip nepakankamai kovingą, ir pats parašė B. Railos stiliui visiškai nepriimtiną „Žodį Kultūros Kūrėjams“ (Dok. L).

Beveik visi dvidešimt K. Škirpos parašytų atsišaukimų projektų puoselėjo neapykantą Lietuvos žydams. K. Škirpa suprato, kad propaganda yra profesionalų darbas, tad LAF pinigus jis skyrė B. Railai ir kitiems, taip pat ryšininkams, kurie rizikuodami gyvybe prasiskverbdavo į Lietuvą. K. Škirpa prisiminimuose rašo, kaip jis pasirūpino pasiuntinybės pinigus darbuotojams išmokėti avansu, dalį nurėždamas kaip auką LAF reikmėms. Šiuos dalykus jis atvirai išdėstė savo 1941 m. balandžio 15 d. laiške Lietuvos įgaliotam ministeriui Vašingtone Povilui Žadeikiui: „Šia proga dar noriu Tamstą painformuoti, jog iki šiol aš vengiau piniginių reikalų kreiptis į vokiečius, nei paskolos nei kita forma. ... Tat iki to, manau, žūt būt turiu vengti jų piniginės paspirties, kad nepasidaryčiau jų belaisviu...“ (LCVA, f. MK-9, a.1, b.6, l.110)

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?
© Autoriaus nuotr.

K. Škirpos diplomatija: jis atsiklausdavo kitų, ypač autoritetingų, svarbias pozicijas užimančių Lietuvos diplomatų. 1941 m. gegužės 10 d. Stasys Lozoraitis palaimino: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199)

1941 m. gegužės 12 d. P. Klimas apsvarstė ir supeikė: „Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. [...] atsišaukimo tonas ir tezes yra per švelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau.“ (LCVA f.MK-9, a.1, v.2, l.499–501)

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?
© Autoriaus nuotr.

K. Škirpos pasitarimas patvirtina įtarimus, kad ne vokiečiai reikalavo žydus išvaryti, o jis pats tą sumąstė ir jiems siūlė. Iš nacių okupuotos Lenkijos žydai nebuvo išvaryti, jie merdėjo getuose. Tačiau K. Škirpa iš savo kolegos P. Kleisto galėjo žinoti, kad žydus numatyta ištremti į Sibirą. Vis dėlto K. Škirpa savaip laikėsi „krikščioniškos dorovės“, kaip kad parašyta LAF programoje. Tai suprastina kaip priesako „Nežudyk!“ paisymas – jau verčiau baidyk, varyk.

Voldemarininkai suprato, kad tai „negyvenimiška“, kaip ir tai, jog naciams neprisigerins skelbdami Lietuvos nepriklausomybę. Jie apėjo K. Škirpą ir patys susidėjo su vokiečių saugumo tarnyba SD. Jono Pyragiaus vadovaujami, 1941 m. liepos 23–24 d. surengė pučą neva prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet iš tikrųjų prieš Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, nes šis trukdė jiems žudyti Lietuvos žydus. Iš Karlo Jėgerio ataskaitos akivaizdu, kad po to žydai imti masiškai žudyti.

Rugpjūčio 16 d. Lietuvos policijos vadovas Vytautas Reivytis nurodė sulaikyti visus žydų tautybės vyrus. Iki 1941 m. rugsėjo vidurio buvo nužudyta jau 65 tūkst. Lietuvos žydų. O tik tada, pasak Holokausto istoriko Christopherio Browningo, Hitleris ryžosi okupuotos Europos žydų išžudymui. Gali būti, kad Hitlerį padrąsino įvykiai Lietuvoje. Lietuvos provincijoje visi žydai jau buvo iššaudyti, kai 1942 m. sausio mėn. Vanzė konferencijoje Holokausto vykdytojai pirmą kartą susirinko apsvarstyti „galutinio sprendimo“.

K. Škirpa savo prisiminimuose šioje vienintelėje vietoje plačiau mini žydus, nors LAF propagandoje jie yra pagrindinis neapykantos taikinys. Iš šios ištraukos matyti, kad jis žinojo, jog Lietuvoje žydų laukia baisus likimas. Prisiminimuose K. Škirpa šiaip žydų nemini, o štai vos ne visus lietuvius kaltina ir peikia.

Aišku, kad visa LAF propaganda prieš žydus buvo šlykštus melas, kuris, deja, mus veikia iki šių dienų, tarsi Lietuvos žydai būtų kažkuo nusikaltę. B. Raila, pats niekad žydų neatsiprašęs, 1995 sausio 11 d. „Atgimime“ rašė, jog vis dar negirdėti, kad žydai būtų lietuvių atsiprašę! O Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė 2015 m. rugsėjo mėn. „Kultūros baruose“ pakartojo jo mintį: „Iš žydų bendruomenės iki šiol negirdėti nė vieno oficialaus ar neoficialaus balso, kuris apgailestautų ar atsiprašytų dėl „neproporcingai didelio“ žydų dalyvavimo sovietų struktūrose 1940–1941 m., šioms naikinant Lietuvos valstybę.“

Nesąmonė, kad saugumiečiai, kurie savęs iš viso gal net nelaikė žydais, būtų veikę žydų tautos vardu ir jos labui, galėjo jai atstovauti. Tuo tarpu lietuvių tautos valios reiškėjai, nors ir demokratiškai nedeleguoti, – K. Škirpa, S. Lozoraitis, P. Klimas ir Stasys Raštikis Lietuvos vardu ir neva mūsų tautos labui laimino nusikaltimus žmonijai.

Iš K. Škirpos rašytinio palikimo matyti, kad nuo 1941 m. gegužės vidurio jis liovėsi kurstyti neapykantą Lietuvos žydams. Deja, LAF propaganda suveikė. Laikinai ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius, taip pat Zenonas Ivinskis, Juozas Girnius ir Jonas Virbickas suredagavo pirmą laikraščio „Į Laisvę“ numerį, kuriame K.P. (Kapitono Pyragiaus?) vedamajame straipsnyje skatinama pasigailėti lietuvių parsidavėlių, tuo tarpu žydai (vaikai, moterys, senoliai) tapatinami su bolševizmu – tai esąs vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas.

Šis numeris buvo platinimas Vilijampolėje pogromo metu. Kauno LAF sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų ir Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte. Liepos 4–6 d. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis neprieštaravo esesininko K. Jėgerio įsakymui ir leido voldemarininkams vadovauti maždaug 3 tūkst. žydų ir lietuvių komunistų sušaudymui be jokio teismo.

Šiuos įvykius privalo vertinti valstybininkai, karininkai, dvasininkai – ne vien istorikai, susitelkę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Tiktai žmonės, suvokiantys, kada dera paaukoti savo gyvybę, gali to pareikalauti iš kito žmogaus, kaip antai profesionalaus karininko, karo teisės specialisto J. Bobelio arba katalikų vyskupo Vincento Brizgio, kuris teisinosi žydams: jei kunigai tada būtų bandę viešai užtarti žydus, patys galėjo būti lietuvių nulinčiuoti. Tikiu, kad dvi tokios aukos pačioje karo pradžioje būtų sudrausminusios visą lietuvių tautą, gal netgi nukreipusios istoriją kita linkme ir išgelbėjusios tūkstančius Lietuvos žydų.

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?
© Autoriaus nuotr.

Išanalizavus Berlyno LAF organizacijos parengtuose tekstuose sutinkamus antisemitinius teiginius, galima tvirtinti, kad jos nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Tačiau L. Truskos nuomone, LAF atsišaukimai buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo. Reikia pastebėti, kad karo išvakarėse Berlyno LAF nariai neturėjo jokios informacijos apie tai, kad naciai planuoja visiškai išžudyti žydus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

K. Škirpos rankraščio kopijas autorius rado Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Kazio Balučio archyve (LCVA f.648, a.2, b.581–582) ir pasiuntinybės Šveicarijoje pirmojo sekretoriaus Alberto Geručio archyve (VUB f.155–310). Šie rankraščiai atsirado Lietuvoje atgavus nepriklausomybę. Rankraščio dalys taip pat jau buvo žinomos sovietinės Lietuvos veikėjui Boleslovui Baranauskui bei istorikei Aldonai Gaigalaitėi ir laikomos Lietuvos komunistų partijos archyve. Mokslų akademijos bibliotekoje yra pluoštas generolo Stasio Zaskevičiaus išsaugotų dokumentų kartu su K. Škirpos 1942 m. gruodžio 1 d. Berlyne rašytu lydraščiu prof. Juozui Ambrazevičiui, Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojui (MAB f.29, a.1287, b.1, l.1).

K. Škirpa šiuos dokumentus mini savo 1945 m. gegužės 30 d. rašytame laiške K. Balučiui ir kitiems pasiuntiniams (LCVA f.648 a.2 b.480 l.1–17). Rankraščių istoriją jis nušvietė 1965 m. pasikalbėjime su „Tėviškės žiburiais“, kai savo žmonos pusseserės Vandos Neniškytės-Balsienės laidotuvėse papasakojo, kaip jinai Berlyne mašinėle surašė daugiau nei 1 tūkst. puslapių.

Akivaizdu, kad 1973 m. K. Škirpa rėmėsi savo rankraščio kopija, kai JAV paskelbė dokumentinę apžvalgą „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“. Tačiau, kaip jau 1991 m. pasikalbėjime su „Akiračiais“ pastebėjo istorikas Saulius Sužiedėlis, dokumentų ištraukos neatitinka originalų, jo rastų Huverio institute, Edvardo Turausko archyve.

Iš tiesų, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje esančiame dar nesutvarkytame K. Škirpos archyve yra juodraštis, kurį „Nepriklausomos Lietuvos“ redaktorius Jonas Kardelis grąžino K. Škirpai 1951 m. paskelbus jo straipsnių rinkinį „Sukiliminės vyriausybės genezė“. Jame išbrauktas LAF programos 16 punktas: „Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą“, o tolesni punktai pernumeruoti. Matyt, pats K. Škirpa juodraštyje išbraukė, nes visuose kituose punktuose jo ranka Lietuvių aktyvistų frontas sutrumpintas LAF, o būtent šitame punkte liko nesutrumpintas.

LAF programą ilgai rašė filosofas Antanas Maceina. Ją paskui dar redagavo K. Škirpa ir Antanas Valiukėnas. Kauno LAF vadovai vėliau gynėsi, kad jie šios programos niekad nematė. Tačiau Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbėjas Leonas Prapuolenis savo kalboje generalkomisarui von Rentelnui rugpjūčio 6 d. ją ištisai citavo, įskaitant ir svetingumo atšaukimą žydams. Jo kalbą pasirašė Kauno LAF vadovybė: div. gen. St. Pundzevičius, Gen. štabo plk. Iz. Kraunaitis, Gen. štabo plk. M. Mačiokas, dr. inž. Ad. Damušis, plk. J. Jankauskas, dr. inž. plk. J. Vėbra, K. Bauba, P. Žukauskas ir J. Valiulis. „Išlaisvintas Panevėžietis“ visą kalbą paskelbė Holokausto įkarštyje.

Savo 1942–1943 m. rašytų atsiminimų „Įžangos žodžiu“ K. Škirpa kviečia būsimus skaitytojus pasisakyti, ar ėjome teisingu keliu:

„Objektyvusis praeities tyrinėtojas ras, be abejonės, dar daug ką pasakyti ateityje apie tai, apie ką šiandiena dar priseina nutylėti. Jis tik ilgesniam laikui praėjus, kada dabartinė karo audra bus praėjusi ir pasaulis vėl aprimęs, galės, jokių pašalinių aplinkybių nebevaržomas, plačiau pasisakyti apie priežastis, privedusias Lietuvą prie nepriklausomybės praradimo, kas dėl to daugiausiai kaltas – mes patys, ar vien išorinės, nuo mūsų neparėjusios, aplinkybės, o taip pat ar kelias, nueitas Lietuvai atstatyti iki šiol buvo teisingas ir kodėl jis neprivedė prie pilno laimėjimo.“

Jo atsiminimų antra dalis „Lietuvos prisikėlimo paruošimas“ baigiasi apmąstymu:

„Iš to, kas šioje apžvalgos skiltyje pacituota, skaitytojas galės pats įsitikinti, ar, iš viso, būta suvedžiojimo ir jei toks būtų buvęs, tai kas ką daugiau suvedžiojo: ar vokiečiai K.Škirpą, siekiami savo ekspansijos tikslų į rytus, ar K.Škirpa vokiečius, siekdamas Lietuvos nepriklausomybė atstatymo.“

Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės rengiamą eilinę diskusiją – „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“, kuri vyks lapkričio 29-ąją, antradienį, 18 val. Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje (Didžioji g. 31), šiek tiek nustebo, kodėl diskusijoje nedalyvauja žydų muziejaus direktorius, Prezidento sudarytos komisijos, tiriančios sovietų ir nacių nusikaltimus, pirmininkas, kitų „žydų“ organizacijų vadovai, kurie dalyvauja visokiuose komerciniuose projektuose, ar bet kuri organizacija, naudojanti pavadinime žodį „žydas“ arba „litvakas“, netgi jeigu veikla yra valstybės finansuojama ar joje paprasčiausiai nėra žydų, privalėtų pasisakyti šia opia tema apie Škirpą. Kodėl nepakviesta į diskusiją daugiau istorikų, tyrinėjusių tą siaubingą žydams Lietuvos laikotarpį? Pagaliau pripažinta, kad Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija, ne tik žydų. Sunku susitaikyti su įrodytais faktais, kad žydų žudynėse Lietuvoje dalyvavo daugiau lietuvių negu nacių, kad juos įkvėpė ir tokių didvyrių kaip K. Škirpa idėjos. Lietuvos žydai ne tik Lietuvoje, bet ir gyvenantys užsienyje, laukia šiandienos politikų, vadovų aiškios pozicijos. (Ištrauka, 2016 11 28)

„Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Šį klausimą Vilniaus tarybai kėlė jos narys Markas Adamas Haroldas. Aptarimą moderavo tarybos narys Darius Kuolys. Dalyvavo istorikai Rimantas Miknys, Antanas Kulakauskas, Alfredas Rukšėnas, Simonas Jazavita, rašytojai Antanas Jonynas, Sergejus Kanovičius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir VšĮ „GO Vilnius“ vadovas Darius Udrys.

Šaltiniai:

K.Škirpos atsiminimai

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaPastangosAtsiminimai_LCVA_f648_a2_b581-1000px.pdf

Priedai

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaPastangosPriedai_LCVA_f648_a2_b582-1000px.pdf

VII
http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas07.pdf

XXVI

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/Skirpa/648_2_582_00105.jpg

XXXIV
http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas34.pdf

XXXV
http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas35.pdf

LV
http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas55.pdf

LVIII
http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/Skirpa_Dokumentas_58_LCVA_648_2_582.pdf

LXIV
http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas64.pdf

Petro Klimo laiškas

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/19410512_Klimas_Ambasadoriams_MK-9_1_2_499-501.pdf

Stasio Lozoraičio laiškas

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/19410510_Lozoraitis_Turauskui_668_1_734_00199.jpg

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nacionalinio parko saugotojai savo kieme nepastebėjo nelegalaus statinio: iki tragedijos buvo vienas žingsnis (12)

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) valdomame Užutrakio dvare vos per plauką išvengta...

A. Tapinas. Mūsų gėda tarp intrigantų ir impotentų (98)

Penktadienį Vilniaus oro uoste vėl nusileidus pirmajam lėktuvui, viešoje diskusijoje pasigirdo...

Tyrėjų akiratyje – kredito unijos, kurios be klientų žinios pervedinėjo pinigus (3)

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ( FNTT ) tiriamos kredito unijos „Baltija“ ir Namų...

Isteriją Vokietijoje sukėlusios JAV sankcijos Rusijai – gera proga nulipti nuo Maskvos vamzdžio? (84)

Vokietijoje netyla prieštaringos diskusijos dėl naujųjų JAV sankcijų Rusijai. Kairiojo sparno...

V. Adamkus: tokia ES nebegalės egzistuoti (98)

Keista stebėti, kaip kai kurie ES šalių lyderiai perima Vladimiro Putino retoriką ar net gina...

Gyvybę išgelbėjęs stebuklas Šiauliuose: praeivis sugavo pro langą krentančią mergaitę (29)

Šiauliuose pirmadienis prasidėjo dramatiškai – pro vieno bendrabučio langą iškrito mažametė...

Saldžių mandarinų galite užsiauginti tiesiog ant palangės

Kvapnūs, sultingi, saldūs mandarinai Lietuvoje „auga“ ne tik parduotuvėse… Jų derliaus...

Prakalbo apie svarbiausią jaunimo bruožą: po Antrojo pasaulinio karo tokie žmonės buvo engiami

Didelis greitis, staigūs manevrai ir įspūdingos figūros ore – Lietuvoje sparčiai populiarėja...

Paėmusieji būsto paskolas viliojami galimybe sutaupyti nemenką sumą (74)

Tūkstančiai šalies gyventojų įsigydami nuosavą būstą skolinosi pinigų iš bankų....