Patirties Vietnamo kare, Vakarų Vokietijoje, Panamoje turintis ir ne vieno apdovanojimo sulaukęs K.Eidukonis mano, kad Lietuva turėtų specializuotis į psichologinio-informacinio karo sritį.
- Tarnybą JAV kariuomenėje pradėjote 1969-aisiais, kai ji dar buvo formuojama iš šauktinių, bet didelę karjeros dalį ištarnavote jau profesionalios kariuomenės sudėtyje. Kokia kariuomenė jums labiau prie širdies? Kodėl?
- Žinoma, kad profesionali. Tarp profesionalios ir šauktinių kariuomenės skirtumas - kaip diena ir naktis. Ypač tai pajaučiau per Vietnamo karą, kuris tuomet kėlė vis didesnį pasipiktinimą Amerikoje. Kariai, kurie nenorėjo tarnauti, kėlė didžiules problemas. Vietname susidūrėmė ir su narkotikų vartojimu, ir su drausmės nesilaikymo bėdomis. Šauktiniai karininkams atvirai sakydavo: “Ką tu man padarysi – pasiųsi mane į Vietnamą? Ar išmesi iš kariuomenės?”
- O kaip vertinate iniciatyvą sugrąžinti šauktinių kariuomenę Lietuvoje?
- Mano asmenine nuomone, Lietuvai tiktų du modeliai – Šveicarijos arba Izraelio. Šveicarijoje kiekvienas vyras, baigęs apmokymus grįžta namo su ginklu ir puikiai žino, kaip elgtis, kur rinktis mobilizacijos atveju. Izraelyje kiekvienas pilietis yra visą gyvenimą karys.
Esminis tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos šalių kariuomenių tikslas – išsilaikyti keletą dienų, kol sąjungininkų pagalba galėtų atvykti.
Šaltojo karo metais tarnavau tuometinėje Vakarų Vokietijoje. Tuo laikotarpiu Amerika atitraukė daug pajėgų iš Europos, bet visada buvo pasirengusi jas grąžinti ir kasmet rengdavo tokių veiksmų pratybas. Šis procesas užimdavo maždaug savaitę.
- Dar kartą apie šauktinių sistemos sugrąžinimą. Jūsų nuomone - tai gerai ar blogai?
- Dabartiniu laikotarpiu šis sprendimas didelių pokyčių gynybos prasme nesudarys. Tai yra ilgalaikis procesas. Negalima per naktį šauktinius pašaukti ir juos tinkamai paruošti.
Aš siūlyčiau įtvirtinti savanoriškumo principą. Geriau dešimt žmonių, kurie nori tarnauti, nei šimtas, kurie nenori.
- Minėjote Izraelio ir Šveicarijos pavyzdžius, bet ar galime lyginti Lietuvą su šiomis šalimis. Abi valstybės yra ekonomiškai stiprios ir labai smarkiai militarizuotos. Ar Lietuva yra pajėgi įgyvendinti vieną tokių modelių?
Lietuva, jei susidurtų su Rusijos agresija, kurią dabar stebime Donecke, sugebėtų atsilaikyti maksimaliai porą dienų. Pesimistinis variantas – tik porą valandų. Labiausiai turėtume dabar kliautis ne amerikiečiais, kuriems atvykti prireiktų laiko, o Lenkija. Ji turi neblogą kariuomenę ir šalis yra pajėgi bent laikinai duoti atkirtį agresijai.
Tai, kas dabar darosi Rytų Ukrainoje, rodo, kad šalies gynyba ne tik kariškių, bet ir visų piliečių reikalas. Bet žmones reikia paruošti, nes kitaip bus tik beprasmiškos aukos.
Taip, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, negalėtų atsilaikyti prieš Rusijos kariuomenę. Vis dėlto, jei rusų kariuomenė susidurtų su daug kainuojančiu pasipriešinimu, tai priverstų Kremlių pergalvoti savo sprendimus. Pavyzdžiui, Vietnamo kare JAV nepralaimėjo nė vieno mūšio, bet pralaimėjo karą, nes amerikiečiai pradėjo neremti karo. Pats pamenu tas demonstracijas, nerimą, kad visa JAV vyriausybė kris, įsigalės anarchija. Taip gali nutikti ir Rusijoje.
Lietuvai neįmanoma laimėti karo su Rusija, bet galima padaryti taip, kad kitai pusei karas bus per brangus tiek kalbant apie žmonių gyvybes, tiek pinigus. Svarbiausia tai parodyti ir įteigti Kremliui, dar prieš jam planuojant agresiją.
- Jūs, kaip atsargos kariškis, tikriausiai įdėmiai stebite karo veiksmus Ukrainoje. Kokios Ukrainos nesėkmių priežastys?
- Visų pirma, pradžioje Ukrainoje nebuvo kariuomenės. Ir dabar labai trūksta gerų vadovų. Juos labai sunku paruošti. Kalbu apie vadovaujantį personalą.
Per Antrąjį pasaulinį karą JAV leitenantus parengdavo per 6 mėnesius, bet kapitonus, majorus išugdyti trunka gerokai ilgiau. Reikia strateginio, taktinio lūžio. Dabar Ukrainos armijoje nėra patirties, nėra gerų generolų.
Ukrainai būtina padėti viskuo, kuo galime.
Kita vertus, manau, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas labai apsiriko puldamas Ukrainą.
- Griūnant Sovietų Sąjungai, Baltijos šalių ir ukrainiečių išeivių bendruomenės Amerikoje gan stipriai bendradarbiavo, siekdamos atkreipti JAV vyriausybės dėmesį į įvykius jų kilmės šalyse. Jūs taip pat esate Amerikos lietuvių tarybos narys, ar ir dabar pastebite tokį bendradarbiavimą, siekiant paveikti Baltuosius rūmus, pavyzdžiui, dėl ginkluotės paramos tiekimo Ukrainai?
- Amerikos lietuviai iki šiol labai daug bendrauja ir gerai sutaria su ukrainiečiais. Čikagoje, kur didesnė mūsų bendruomenė, kartu rengtos protesto prieš Rusijos agresiją akcijos. O ir Arizonoje bendruomenės daug bendradarbiavo, ukrainiečių patalpose rengėme įvairius susitikimus ir pan.
Vis dėlto JAV prezidentas Barackas Obama nelabai nori apginkluoti ukrainiečių. Vadovaujamasi keista logika, kad jei duosime ukrainiečiams ginklų, tai rusai jų duos dar daugiau separatistams.
- Kalbant apie lietuvius emigrantus – ar galima tikėtis, kad emigrantai grįš atlikti šauktinių tarnybos?
- Motyvacija yra svarbiausias dalykas. Pasiryžimas ginti tėvynę turėtų būti kiekvieno lietuvio širdy. Žinau, kad visų širdyse to tikrai nėra. Matau, kad po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, patriotizmas sugrįžta ir jį reikia toliau puoselėti.
Bet kol pačioje Lietuvoje bus tiek daug problemų, korupcijos, kol nesukursime ekonomiškai stipraus krašto, tol patriotizmas labai sunkiai įsitvirtins.
Šauktinių kariuomenę galima turėti, bet per prievartą visų nesuvarysi. Teko daug kalbėtis su emigrantais ir daugelis jų sakė, kad padarytų viską dėl Lietuvos, bet ne dėl dabartinės Lietuvos valdžios. Reikia atkurti Lietuvą. Dvidešimt penkerius metus turime nepriklausomybę ir per tą laiką trečdalis tautos paliko šalį. Kodėl? Sugrąžinus šauktinių tarnybą šių problemų neišspręsi.
Lietuva jau dabar turi puikius kariškius, jie gerai parengti, turi patirties Irake, Afganistane. Ir jie yra tokie pat geri, kaip ir amerikiečių kariškiai. Žinoma, jie neturi tokios ginkluotės, kaip amerikiečiai. Bet jie yra tėvynę ginti pasiryžę patriotai.
- Kokios ginkluotės labiausiai trūksta Lietuvos kariuomenei?
Lietuvos kariuomenei labai trūksta sunkiosios ginkluotės.
Bet, manyčiau, kad Lietuvai labiau reiktų susikoncentruoti į psichologinį, propagandinį karą. Patys rusai nežino, kaip viskas yra iš tiesų, nes visą informaciją gauna tik iš Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaidos. Be to, Lietuvoje taip pat yra daug žmonių, kurių protai išplauti Kremliaus propagandos.
Kartu su kitomis Baltijos šalimis turėtume koncentruotis į PSYOPS (“Pcychological Operations) prieš V.Putino režimą, ne prieš rusus. Propagandinis karas yra labai efektingas ir pigus. Labai daug gyvybių gali išgelbėti. Bet dabar mes to ginklo nenaudojam – V.Putinas triuškina mus.