J.Vaiškūnas: vėl Vėlinės

 (52)
Kai lapkričio tamsa apgaubia žemę, vėl keliaujame į savo Tėviškės kapus. Tūkstančiais atminties ugnelių bandome išsklaidyti Vėlinių nakties tamsą. Trumpas brūkšnelis tarp dviejų skaičių kapo akmenyje – mūsų gyvenimas. Kai kuriuose antkapiuose – pavardė, ir gimimo data su brūkšniu laukiančiu antrojo skaičiaus! Šiurpoka. Iš kur toks racionalus atsivėrimas mirčiai?
Žvakės, Vėlinės
© Corbis/Scanpix
Gal tai lietuviškas praktiškumas, taupumas? O gal senosios pasaulėžiūros reliktas – prijaukintos mirties laikų atbalsis? Juk dar ne pernelyg nutolo metas, kai kiekviena močiutė turėdavo pasiruošusi karstą ir įkapių rūbus. Kartas nuo karto juos prisimatuodavo, nuo savojo karsto nupūsdavo dulkes, o kur toliau išvažiuodama – veždavosi į kelionę ir įkapes...

Toks požiūris į mirtį, praeityje buvo įprastas. Tada filosofams nereikėjo kartoti garsiojo „memento mori“, t.y. – prisimink mirsiąs. Senatvė, liga ir mirtis nebuvo ištremtos į prieglaudas, ligonines, lavonines ar laidojimo biurus. Jos kasdieną iškildavo prieš mūsų akis ir gyveno tarp mūsų. Todėl ir buvome pasiruošę išeiti. Įkapės, kaip į komandiruotę sukrauti lagaminai, buvo čia pat po ranka. Žinotas ir kelionės adresas bei tikslas. Dieviškoji šviesa rodė kelią, o Dausose laukė Viešpats, pasitinkantis ir priglobiantis iš laikinosios darbų ir mūšių buveinės sugrįžtančius Anapilin.

Viskas apmąstyta, vaizdžiai nusakyta, daug kartų pakartota: atsiskyrimo ypatybės, kelionės išbandymai, susitikimo ir atsiskaitymo akimirkos, tolimesnis likimas... Tai buvo dar pavaldu mums, tą likimą kūrėme žemėje – mes gyvieji, savo pačių darbais, savo mintimis, savo elgesiu.

Pagarba protėvių vėlėms gyvuosius lydėjo visur. Buvo manoma, kad protėvių vėlės globoja gyvuosius ir be jų galybės pagalbos čia žemėje negali būti darnos ir skalsos. Tad pagarba joms buvo rodoma ne tik per Vėlines, bet per visas kalendorines ir šeimos šventes, o taip pat prieš pradedant dirbti svarbius darbus ar kylant į mūšį. Protėvių vėlės gyveno su mumis namų kertėse, sodybos medžiuose, vandens versmėse, lauko akmenyse, pleveno nuotakų veliumuose, plazdėjo karių vėliavose...

Nors su mokslo ir technikos galių augimu nuvertinome ir praradome šį žinojimą, bet nei senatvė, nei ligos mūsų neapleido. Racionalusis mokslinis pasaulėvaizdis pasaulį suskaidė į daugelį pažinimo sričių. Tobulai įsijautėme kiekvienas į savo narvelį. O bendro visuminio supratimo, kuriame išsitektų ne tik mūsų racionalumas, bet ir mūsų jausmai, viltys ir lūkesčiai – nėra. Senasis pasaulėvaizdis išardytas ir nuvertintas, naujasis – taip ir nesukurtas. Gyvename dabar neišbaigtame statinyje, tarp statybinių medžiagų ir senojo statinio plytų... Kai šis chaoso ir laikinumo jausmas persmelkia sielą – bejėgiai tampa psichologų žodžiai ir chirurgų peiliai. Mums tebereikia atsakymų į klausimus apie mūsų būties pagrindus.

Ir šie atsakymai slypi už mūsų kasdienio proto, už šalto racionalumo skraistės. Žmogus, pasitelkdamas mitus operuoja vaizdiniais ir mintimis, kurios niekada negali būti racionaliai įrodytos. Tokio mūsų elgesio priežastis ir prasmė slypi vieno ar kito vaizdinio sukeltos minties naudingume. Žmogui „būtini bendri įsitikinimai ir idėjos, kurios suteikia prasmę jo gyvenimui ir padeda jam atrasti savo vietą Visatoje“. Mes pajėgūs įveikti visiškai neįmanomus sunkumus, jeigu esame įsitikinę, kad tai turi prasmę“ (C.G.Jungas).

Mano jauniausioji dukra, kai jai suėjo 8 metai, vieną dieną padavė mamai abi rankas ir netramdydama jaudulio, šypsodamasi ir nekantriai laukdama būsimo atsakymo, paklausė:

- O kodėl aš esu aš?

Tą jaudinančią atvirumo akimirką, taip retai pasitaikančioje mūsų gyvenime, jos žiūrėjo viena kitai į akis ir jautė dar niekad nejaustą begalinį sielų artumą.

- Kodėl aš esu tokia? O jeigu po To mano siela bus kitame žmoguje? Ar aš būsiu vis tiek aš?

– Žinoma, nes Tu esi – Tavo mintys, Tavo jausmai, Tavo poelgiai. O kai pasensi, numirsi, Tavo kūną palaidos, Tu vis tiek liksi. Tik, kad būtum tokiame kūne vėl kokiame norėtum, o ne kokiame baisiame, kuris tau nepatinka, Tu turi Dabar Gyventi Gražiai – mylėti save ir visus kitus, būti gera, mokytis, kad būtum išmintinga. Toks ir yra Žmogaus gyvenimo tikslas. O kai vėl turėsi kūną, tai jis tikrai bus kitoks, bet Tu visada būsi Tu ir tik gali neatsiminti kaip atrodei anksčiau. Nebent sapnuose ar šiaip kada aiškiai šmėkštelės mintis ir pati nesuprasi kodėl taip pagalvojai.

-Mhm... tai aš nebūtinai būsiu kirmėlė šlykšti ar koks blogas vaikas?

– Tai visiškai priklauso nuo Tavęs!

- Žinau! – ir su palengvėjimu nušokčioja per virtuvę, pasiima saldainį ir bėga į seserų kambarį. Dabar mums ramu. Ji žino.

Mūsų mokslas tokių supratimų negali mums duoti. Bet mitologija visais laikais tai darė labai sėkmingai. Nors mūsų protui mitologija atrodo tiesiog spekuliacija, tačiau pasak C.G.Jungo, „sielai ji vaistas, be jos mūsų gyvenimas būtų pilkas ir plokščias. Ir nėra jokių svarių priežasčių taip save apvogti“. Juk mūsų kasdienis gyvenimas yra valdomas ne tik sąmonės, „be mūsų žinios mumyse gyvena nesąmonybė (unconsciousness). Ir kuo labiau mes linkstame kritinio proto pusėn, tuo skurdesniu darosi mūsų gyvenimas. Kuomet mes suvokiame savo nesąmonybę, savo mitus, kokiu turtingu ir įvairialypiu jis tampa“.

Savo atsiminimų ir minčių knygoje „Atsiminimai, sapnai, apmąstymai“, mąstydamas apie gyvenimą po mirties ir pasitelkdamas asmeninių sapnų analizę, žymusis psichologas priėjo išvados, arba tiksliau sakant susikūrė vaizdinį, pagal kurį mūsų buvimas čia šiame pasaulyje turi prasmę tik tiek, kiek yra susijęs su Anapusine būtim.

Mūsų gyvenimas – tartum mirusiųjų protėvių testamento vykdymas. Į šį pasaulį mes ateiname dėl jų ir pas juos sugrįžtame. Jie laukia ir ilgisi mūsų Ten. Jiems įdomios ir svarbios mūsų žinios, mūsų pasiekimai, mūsų patirtis. Jiems svarbu ką eidami pas juos atsinešime su savimi. Nes tik šioje žemiškoje ir prieštaringoje gyvenimo aplinkoje pasiekiamas aukščiausias sąmonės laipsnis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Šitą produkciją Rusija tiekia už dyką (46)

Kremlius skiria ypatingą dėmesį Baltijos šalių gyventojų smegenų plovimui, o rusiškos televizijos produkcijos, kurioje niekinama laisvė ir demokratija, per pastaruosius 2–3 metus grėsmingai padaugėjo.

E. Lucasas: kad taptų tikrai pavojingi, protestuojantys rusai turi prabilti apie kitą žmogų (74)

Sekmadienį įvykę protestai Rusijoje žymėjo didžiausią išreikštą rusų nepasitenkinimo bangą nuo 2011-2012 metų, bet britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas teigia, kad tai gana menko masto nepasitenkinimas, kuris tikrai neišjudins Vladimiro Putino režimo. Pašnekovas spėja, kad tai gali būti netgi V. Putino sumanytas planas, kaip pakišti Dmitrijų Medvedevą.

Ant ežero kranto – su skandalais išgarsėjusiu miškininku siejama linksmybių oazė (86)

Alytaus rajone ant Daugų ežero kranto stūkso prabangi už Europos Sąjungos pinigus įrengta sodyba. Kai kurie aplinkiniai gyventojai teigia, kad ji virto miškininkų pasilinksminimo vieta, nes priklauso ji skandalingo miškininko Gintaro Visalgos broliui. Patys savininkai tokias kalbas neigia.

„120s“ žinios: smauglių planas pagrobti vieną „Maximos“ savininkų ir bausmė Kremliaus kritikui A. Navalnui

DELFI TV trumposiose žiniose žiūrėkite: vienas prekybos centrų „Maxima“ savininkų buvo tapęs Vilniuje veikusių naujos kartos nusikaltėlių taikiniu – ginkluoti nusikalstamo susivienijimo nariai ilgą laiką slapta stebėjo verslininką, kol galop ketino jį pagrobti. Garsaus verslininko pagrobimas turėjo įvykti Trakų rajone.

Ką apie Lietuvos istoriją žino R. Karbauskis? (18)

Ką apie istoriją žino ir ko nežino politikas Ramūnas Karbauskis? Kitoje rubrikoje atskleisime kaip plėtojosi lietuvių ir latvių sporto santykiai tarpukariu. Kodėl 1939 metais Latvija nutraukė sportinę draugystę su mūsų šalimi? Ką krepšinio varžybose veikdavo keptuvės?