J.Vaiškūnas: vėl Vėlinės

 (52)
Kai lapkričio tamsa apgaubia žemę, vėl keliaujame į savo Tėviškės kapus. Tūkstančiais atminties ugnelių bandome išsklaidyti Vėlinių nakties tamsą. Trumpas brūkšnelis tarp dviejų skaičių kapo akmenyje – mūsų gyvenimas. Kai kuriuose antkapiuose – pavardė, ir gimimo data su brūkšniu laukiančiu antrojo skaičiaus! Šiurpoka. Iš kur toks racionalus atsivėrimas mirčiai?
Žvakės, Vėlinės
© Corbis/Scanpix
Gal tai lietuviškas praktiškumas, taupumas? O gal senosios pasaulėžiūros reliktas – prijaukintos mirties laikų atbalsis? Juk dar ne pernelyg nutolo metas, kai kiekviena močiutė turėdavo pasiruošusi karstą ir įkapių rūbus. Kartas nuo karto juos prisimatuodavo, nuo savojo karsto nupūsdavo dulkes, o kur toliau išvažiuodama – veždavosi į kelionę ir įkapes...

Toks požiūris į mirtį, praeityje buvo įprastas. Tada filosofams nereikėjo kartoti garsiojo „memento mori“, t.y. – prisimink mirsiąs. Senatvė, liga ir mirtis nebuvo ištremtos į prieglaudas, ligonines, lavonines ar laidojimo biurus. Jos kasdieną iškildavo prieš mūsų akis ir gyveno tarp mūsų. Todėl ir buvome pasiruošę išeiti. Įkapės, kaip į komandiruotę sukrauti lagaminai, buvo čia pat po ranka. Žinotas ir kelionės adresas bei tikslas. Dieviškoji šviesa rodė kelią, o Dausose laukė Viešpats, pasitinkantis ir priglobiantis iš laikinosios darbų ir mūšių buveinės sugrįžtančius Anapilin.

Viskas apmąstyta, vaizdžiai nusakyta, daug kartų pakartota: atsiskyrimo ypatybės, kelionės išbandymai, susitikimo ir atsiskaitymo akimirkos, tolimesnis likimas... Tai buvo dar pavaldu mums, tą likimą kūrėme žemėje – mes gyvieji, savo pačių darbais, savo mintimis, savo elgesiu.

Pagarba protėvių vėlėms gyvuosius lydėjo visur. Buvo manoma, kad protėvių vėlės globoja gyvuosius ir be jų galybės pagalbos čia žemėje negali būti darnos ir skalsos. Tad pagarba joms buvo rodoma ne tik per Vėlines, bet per visas kalendorines ir šeimos šventes, o taip pat prieš pradedant dirbti svarbius darbus ar kylant į mūšį. Protėvių vėlės gyveno su mumis namų kertėse, sodybos medžiuose, vandens versmėse, lauko akmenyse, pleveno nuotakų veliumuose, plazdėjo karių vėliavose...

Nors su mokslo ir technikos galių augimu nuvertinome ir praradome šį žinojimą, bet nei senatvė, nei ligos mūsų neapleido. Racionalusis mokslinis pasaulėvaizdis pasaulį suskaidė į daugelį pažinimo sričių. Tobulai įsijautėme kiekvienas į savo narvelį. O bendro visuminio supratimo, kuriame išsitektų ne tik mūsų racionalumas, bet ir mūsų jausmai, viltys ir lūkesčiai – nėra. Senasis pasaulėvaizdis išardytas ir nuvertintas, naujasis – taip ir nesukurtas. Gyvename dabar neišbaigtame statinyje, tarp statybinių medžiagų ir senojo statinio plytų... Kai šis chaoso ir laikinumo jausmas persmelkia sielą – bejėgiai tampa psichologų žodžiai ir chirurgų peiliai. Mums tebereikia atsakymų į klausimus apie mūsų būties pagrindus.

Ir šie atsakymai slypi už mūsų kasdienio proto, už šalto racionalumo skraistės. Žmogus, pasitelkdamas mitus operuoja vaizdiniais ir mintimis, kurios niekada negali būti racionaliai įrodytos. Tokio mūsų elgesio priežastis ir prasmė slypi vieno ar kito vaizdinio sukeltos minties naudingume. Žmogui „būtini bendri įsitikinimai ir idėjos, kurios suteikia prasmę jo gyvenimui ir padeda jam atrasti savo vietą Visatoje“. Mes pajėgūs įveikti visiškai neįmanomus sunkumus, jeigu esame įsitikinę, kad tai turi prasmę“ (C.G.Jungas).

Mano jauniausioji dukra, kai jai suėjo 8 metai, vieną dieną padavė mamai abi rankas ir netramdydama jaudulio, šypsodamasi ir nekantriai laukdama būsimo atsakymo, paklausė:

- O kodėl aš esu aš?

Tą jaudinančią atvirumo akimirką, taip retai pasitaikančioje mūsų gyvenime, jos žiūrėjo viena kitai į akis ir jautė dar niekad nejaustą begalinį sielų artumą.

- Kodėl aš esu tokia? O jeigu po To mano siela bus kitame žmoguje? Ar aš būsiu vis tiek aš?

– Žinoma, nes Tu esi – Tavo mintys, Tavo jausmai, Tavo poelgiai. O kai pasensi, numirsi, Tavo kūną palaidos, Tu vis tiek liksi. Tik, kad būtum tokiame kūne vėl kokiame norėtum, o ne kokiame baisiame, kuris tau nepatinka, Tu turi Dabar Gyventi Gražiai – mylėti save ir visus kitus, būti gera, mokytis, kad būtum išmintinga. Toks ir yra Žmogaus gyvenimo tikslas. O kai vėl turėsi kūną, tai jis tikrai bus kitoks, bet Tu visada būsi Tu ir tik gali neatsiminti kaip atrodei anksčiau. Nebent sapnuose ar šiaip kada aiškiai šmėkštelės mintis ir pati nesuprasi kodėl taip pagalvojai.

-Mhm... tai aš nebūtinai būsiu kirmėlė šlykšti ar koks blogas vaikas?

– Tai visiškai priklauso nuo Tavęs!

- Žinau! – ir su palengvėjimu nušokčioja per virtuvę, pasiima saldainį ir bėga į seserų kambarį. Dabar mums ramu. Ji žino.

Mūsų mokslas tokių supratimų negali mums duoti. Bet mitologija visais laikais tai darė labai sėkmingai. Nors mūsų protui mitologija atrodo tiesiog spekuliacija, tačiau pasak C.G.Jungo, „sielai ji vaistas, be jos mūsų gyvenimas būtų pilkas ir plokščias. Ir nėra jokių svarių priežasčių taip save apvogti“. Juk mūsų kasdienis gyvenimas yra valdomas ne tik sąmonės, „be mūsų žinios mumyse gyvena nesąmonybė (unconsciousness). Ir kuo labiau mes linkstame kritinio proto pusėn, tuo skurdesniu darosi mūsų gyvenimas. Kuomet mes suvokiame savo nesąmonybę, savo mitus, kokiu turtingu ir įvairialypiu jis tampa“.

Savo atsiminimų ir minčių knygoje „Atsiminimai, sapnai, apmąstymai“, mąstydamas apie gyvenimą po mirties ir pasitelkdamas asmeninių sapnų analizę, žymusis psichologas priėjo išvados, arba tiksliau sakant susikūrė vaizdinį, pagal kurį mūsų buvimas čia šiame pasaulyje turi prasmę tik tiek, kiek yra susijęs su Anapusine būtim.

Mūsų gyvenimas – tartum mirusiųjų protėvių testamento vykdymas. Į šį pasaulį mes ateiname dėl jų ir pas juos sugrįžtame. Jie laukia ir ilgisi mūsų Ten. Jiems įdomios ir svarbios mūsų žinios, mūsų pasiekimai, mūsų patirtis. Jiems svarbu ką eidami pas juos atsinešime su savimi. Nes tik šioje žemiškoje ir prieštaringoje gyvenimo aplinkoje pasiekiamas aukščiausias sąmonės laipsnis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Raseinių rajone arseno aptikta trijose vandenvietėse (2)

Raseinių rajone arseno rasta ne tik Ražaitėlių ir Šienlaukio vandenvietėse, bet ir Butkiškėje, tačiau pastarojo kaimo gyventojams tiekiamas vanduo esą užterštas labai nedaug ir normas atitinka.

Vilniuje keli šimtai žmonių susirinko paminėti Baltijos šalių okupacijos nepripažinusios JAV deklaracijos (40)

Ketvirtadienį Vilniuje, Vašingtono aikštėje, maždaug trys šimtai žmonių susirinko į padėkos JAV šventę pažymėti istorinės Sumnerio Welleso (Samnerio Veleso) deklaracijos, kuria Valstijos nepripažino Baltijos šalių okupacijos.

Dvi ministerijos nesutaria, kaip apmokestinti „Sodros“ įmokas (17)

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skeptiškai vertina ketinimus nustatyti „Sodros“ įmokų „grindis“, o Finansų ministerija siūlo šios idėjos neatsisakyti ir dar diskutuoti.

Lietuvoje gyvena 47 tūkst. užsieniečių (9)

2017 m. liepos 1 d. Lietuvoje gyveno 47 152 užsieniečiai, iš jų - apie 13,5 tūkst. yra Rusijos, 9,8 tūkst. Ukrainos, 8,4 tūkst. Baltarusijos piliečiai, ketvirtadienį praneša Migracijos departamentas, skelbdamas išankstinius 2017 m. pirmojo pusmečio pagrindinius migracijos rodiklius Lietuvoje.

Buvęs operos ir baleto teatro vadovas G.Kėvišas teismui skundžia atleidimą (34)

Buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Gintautas Kėvišas teismui apskundė savo atleidimą iš pareigų bei kitus nepalankius kultūros ministrės sprendimus.