„Dėl to, kad mes vadovaujamės tokia pozicija, neretai liekame vieniši, bet išdidūs. Dar daugiau, mes įsigyjam neprietelius, tuos, kurie mūsų nemyli ir Rytuose, ir Vakaruose“, - trečiadienį spaudos konferencijoje kalbėjo J. Karosas.
Nėra stuburo, o diplomatija necivilizuota?
Politikas sako, kad, jo nuomone, pagrindinė Lietuvos problema – nuoseklios užsienio politikos stoka. Esą per dvidešimt nepriklausomybės metų mūsų šalis nesukūrė tvarios užsienio politikos strategijos, todėl į visus su tarptautine politika susijusius klausimus reaguojama stichiškai.
Kaip pavyzdį J. Karosas pateikia santykius su Baltarusija. Jeigu anksčiau su šia valstybe aukščiausiu politiniu lygmeniu nebuvo bendradarbiaujama, tačiau buvo palaikomi ekonominiai ir žemesnio lygmens politiniai santykiai, tai pastaruoju metu situacija apsivertė aukštyn kojomis, nors autoritarinis režimas šioje valstybėje kaip egzistavo, taip egzistuoja.
Maža to, Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimas Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai atvykti į Vilnių buvo teigiamai įvertintas konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, nors anksčiau šis politikas apie A. Lukašenką yra atsiliepęs ne itin teigiamai bei palaikė neformalų Lietuvos darbą su opozicija diktatūriniam šalies režimui.
„Net mūsų sąlytis su Baltarusija, su prezidentu A. Lukašenka, kuris man visiškai suprantamas, konservatorių patriarcho buvo visiškai pateisintas, kaip normalus ir reikalingas dalykas. Aš esu labai nustebęs“, - sakė J. Karosas.
Politikas taip pat pasakojo esąs nepatenkintas, kad Lietuva užsienio politikoje visuomet trokšta būti išskirtinė. Esą dėl to mūsų valstybė įsigyja tik priešų, tačiau iliustruodamas savo teiginį J. Karosas pateikė ne dabartinės Vyriausybės veiklos pavyzdžių, o priminė, kaip socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė apsisprendė blokuoti derybas dėl Europos Sąjungos (ES) sutarties su Rusija, nors mūsų šalies neparėmė nei viena kita ES narė.
Trečioji spraga, pasak J. Karoso, Lietuvos užsienio politikoje yra necivilizuota diplomatija. Jo tvirtinimu, ji ypač išryškėja, kai kalbama apie tokius jautrius dalykus, kaip Antrojo pasaulinio karo pasekmių vertinimas.
„Visiems žinomas mąstymo modelis, kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga Lietuvai sutapo su okupacijos atnaujinimu. Tuo tarpu kita pusė sako, jog Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė fašizmo nugalėjimą, siaubo įveikimą. Abi pusės yra teisios, bet abi pusės mąsto vienpusiškai. Jeigu ir vieni, ir kiti mąstytume plačiau, tai išeitų taip, kad Antrasis pasaulis karas buvo ir fašizmo įveikimas, nugalėjimas, pasaulio išgelbėjimas nuo baisios nelaimės, o mums okupacijos pratęsimas“, - svarstė politikas.
A.Kubiliui posūnio dalia
J. Karosas taip pat piktinasi, jog konservatoriams atėjus valdžion buvo užmiršti visi klausimai, kurie būdavo ypač aštriai keliami tuomet, kai minima partija dirbo opozicijoje, o prie Lietuvos užsienio ir vidaus politikos vairo stovėjo socialdemokratai su koalicijos partneriais bei prezidentas Valdas Adamkus.
Kitas socialdemokratas Vytenis Andriukaitis teigia net nebegirdįs vadinamųjų konservatorių „vanagų“ bei anksčiau aštriais pasisakymais garsėjusio dabartinio užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio.
„Galime pasidžiaugti tuo, kad Rusijos sulaikymo strategija, kurią garsiai deklaravo konservatorių lyderis A. Kubilius ir jo dešinioji ranka A. Ažubalis ir kurią palaikė konservatorių „vanagai“, tie aršieji konservatoriai, tai dabar ta Rusijos sulaikymo strategija atrodo juokingai, veidmainiškai ir beprasmiškai. A. Ažubalio net nebegirdžiu nei balso, nei žinau, kur jis tą Rusijos sulaikymo strategiją yra pasidėjęs“, - piktinosi V. Andriukaitis.
Pasak jo, premjerui A. Kubiliui iš viso pastaruoju metu tenka posūnio dalia – esą jis siunčiamas į tuos susitikimus, į kuriuos turėtų važiuoti valstybės vadovas – prezidentas. Kaip pavyzdį socialdemokratas minėjo šalies vadovės D. Grybauskaitės sprendimą nevykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, o vietoje savęs siųsti premjerą A. Kubilių.
V. Andriukaitis taip pat teigia, jog D. Grybauskaitės apsisprendimas gegužės 9-ąją nevykti į Maskvą liudija šalies užsienio politikos vektorių nebuvimą, nesiorientuojama nei į vieną, nei į kitą pusę.
Socialdemokratai, be kita ko, stebisi, kad konservatoriai visiškai užmiršo vieną pagrindinių savo idėjų – reikalauti iš Rusijos okupacijos žalos atlyginimo. J. Karosas pasakoja, kad susitikime su Rusijos Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto atstovais okupacijos žalos atlyginimo klausimą diskusijoje iškėlė jis, o ne drauge su juo susitikime dalyvavę konservatorių politikai.
„Kol valdžioje ne konservatoriai, tol yra dalykai, kurie yra tabu. Valdžioje konservatoriai – situacija pasikeičia. Prisiminkime okupacijos žalos atlyginimo klausimą. Kiek mes buvome plakami už tai, kad to klausimo nekeliame, o kiek dabar tas klausimas yra keliamas?“, - piktinosi J. Karosas.