Anot Rytų Europos politikos eksperto, Rusija nustebino Vakarus savo ambicijomis apibrėžti Ukrainos ateitį, tačiau vargiai tikėtina, kad Maskva pasieks tokį Ukrainos „federalizmą“, apie kokį svajoja Vladimiras Putinas ar Sergejus Lavrovas.
Ženevos susitarimas išlošė laiko
Praėjusią savaitę Ukraina, Rusija, JAV ir Europos Sąjunga (ES) Ženevoje sudarė susitarimą dėl padėties Ukrainoje. Vis dėlto susitarimas buksuoti pradėjo jau pirmomis dienomis, o separatistų ir „žalių žmogeliukų“ užimti pastatai vis dar nėra atlaisvinti. B. Jacksono nuomone, susitarimas veikia, tik ne tiesiogiai, o kaip priemonė išlošti šiek tiek laiko Ukrainai.
„Susitarimas tikrai nėra stebėtinai geras. Stebėtina, kad susitarimas apskritai pasiektas. Tai pirmas kartas, kai kuri nors iš keturių šalių parodė norą deeskaluoti situaciją. Ir ne tik Rusija. JAV rodė norą eskaluoti situaciją, griežtinti sankcijas. Ukraina neturėjo jokio motyvo mažinti įtampą, Rusija akivaizdžiai turi didžiulį polinkį ją eskaluoti. O ES, panašu, nemanė, kad visa tai yra tiek pavojinga. Tai pirmas kartas, kai visos keturios šalys sutarė, kad reikia rasti diplomatinę išeitį iš šios krizės.
Susitarimas nepaliečia daugelio svarbiausių problemų. (…) Tačiau susitarimas duoda vieną dalyką: jis nuperka laiko. Jei iki gegužės rinkimų (Ukrainoje – DELFI) įvyktų didelis karinis susirėmimas, rinkimai tiesiog neįvyktų. Manau, tai duoda laiko dabartinei Kijevo valdžiai ir būsimajai valdžiai parodyti savo legitimumą ir suburti visas šalis, kad būtų galima sukurti vieningą Ukrainą“, - DELFI teigė Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas.
Ukrainoje, ir ne tik Ukrainoje, pasigirdo garsūs nusivilymo šūksniai – esą susitarimo tekstas atitinka Kremliaus retoriką ir suduoda smūgį Maidano revoliucijai. B. Jacksonas taip nemano.
„Nemanau, kad šis susitarimas kokiu nors būdu yra didžiųjų Kijevo demokratų išdavystė. Tai visiška nesąmonė. Karinės pajėgos neperėjo sienos, susitarimas išlošė laiko. Jie turi laiko surengti rinkimams. Taigi ką Ukraina prarado?“ - retoriškai klausė pašnekovas.
B. Jacksonas neslepia nuostabos, kad Ukraina iki šiol nesubyrėjo.
„Kalbame apie valstybę, kurioje įvyko neišbaigta revoliucija, kurioje vyksta nemenko masto kontrrevoliucija. Valstybę, kuri prarado reikšmingą dalį teritorijos, 30-40 proc. eksporto, valstybę su beveik visiškai nuvertėjusia valiuta. Ir visa tai – per penkis mėnesius“, - vardijo jis.
Primena filmus apie Godzilą
Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas pažymi, kad Ukraina tapo supervalstybių galios varžybų arena. Tai pašnekovui primina senuosius Japonijos kino kūrėjų filmus apie Godzilą.
„Filmas visada prasideda nuo vaizdų su mielais mažais žmonėmis Tokijuje. Ir tada pasirodo tie du monstrai. Ir niekam neberūpi mažieji Japonijos žmogeliai ar Tokijas. Tas pats vyksta Ukrainoje – jie mums neberūpi. Tai tapo grumtynėmis dėl to, kas kuria teisę, kas nustato, kas teisėta, o kas ne. Kas yra protestuotojai, o kas – separatistai. Tai Maskva ir Vašingtonas. O pati Ukraina yra šiek tiek primiršta“, - ironizavo B. Jacksonas.
Pasak jo, Ženevos susitarimas priminė, kad reikia „gelbėti Ukrainą, o ne Putino vyriškumą, Vašingtono vyriškumą ar ES, ką ji benorėtų pasakyti“.
B. Jacksono nuomone, Rusijai, JAV ir ES laikas suprasti, kad Ukrainos situacija turi būti lokali, o ne tarptautinė krizė.
Ukrainos federalizacija? Galbūt, bet ne pagal V. Putino norus
„Rusija federalizmą apibrėžia taip, kad tai primena Anšliusą ar Sudetų aneksiją. Tai nėra federalizmas. Federalizmas – tai galios balansas tarp regionų valdžios ir centrinės valdžios. ES nemaža dalimi yra federalistinė sistema: dalis galios sukoncentruota Briuselyje, o likusi galia lieka valstybėse narėse.
O S. Lavrovas kalba apie aneksiją ar autonomiją. Mes kalbame ne apie tai, ne apie tai kalba ir ukrainiečiai. Jie turėtų kalbėti apie lengvąjį federalizmą“, - aiškino B. Jacksonas.
Pasak jo, Ukrainoje galima diskutuoti apie platesnes regionų galias kalbos, kultūros, švietimo, mokesčių srityse. O centrinei valdžiai turėtų išlikti ginkluotųjų pajėgų, energetikos ir kitų kertinių sričių kontrolė.
„Tokia federalistinė sistema turėtų prasmę. Ir tai nėra S. Lavrovo planas“, - sakė B. Jacksonas, pridurdamas, kad apie panašų valstybės valdymo modelį kalbėjo ir laikinasis Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas.
„Federalizmas pagal vakarietišką suvokimą neveda į separatizmą, skilimą ar autonomijas. Jis subalansuoja galias tarp regionų ir centrinės valdžios. (…) Žinoma, S. Lavrovas žaidžia savo suktą rusišką žaidimą, kad federalizmas reikštų kažką, ko jis nereiškia“, - pridūrė pašnekovas.
Ar Rusija eis toliau?
Ukrainos įvykių kontekste pasipylė svarstymai, kad čia Rusija nesustos, ir artimiausiu Maskvos taikiniu gali tapti Moldovos Padniestrės sritis. Ar tai gali įvykti? Anot B. Jacksono, ne – jeigu Rusija nematys tam galimybių.
„Manau, jei lokiui parodysi galimybę ir paliksi pikniką ant žolės, lokys suės jūsų maistą. Taigi aš V. Putinui nesuteikčiau galimybių, nes jis jomis tikrai pasinaudotų“, - svarstė Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas.
Šiuo metu tokių galimybių B. Jacksonas nemato.
Amerikiečių sausumos pajėgos Lietuvoje? Ne, bet...
Baltijos šalys taip pat įvardijamos kaip galimas patiekalas ant V. Putino stalo, NATO sąjungininkai į Lietuvą ir Lenkiją atsiuntė papildomus naikintuvus. Tai DELFI pašnekovą kiek nustebino.
Rusijos agresija privedė ir prie dar vienos diskusijos – prabilta apie būtinybę Baltijos šalyse dislokuoti NATO sąjungininkių sausumos pajėgas. B. Jacksono nuomone, kur pras prasmingiau būtų bendras NATO veiklos sustiprinimas Baltijos ir Šiaurės šalių regione.
„Nemanau, kad konvencinių pajėgų bataljonas ką nors gero nuveiks“, - neslėpė pašnekovas.
Galimybė, kad JAV Baltijos šalyse dislokuos nuolatines pajėgas, jam atrodo artima nuliui.
„Nėra jokios tikimybės, kad per mano gyvenimą ar jūsų gyvenimą amerikiečių kariai atvažiuos ir įsteigs įgulą Vilniuje. Tai neįvyks. O jeigu kalbėti apie modernius saugumo sprendimus – naikintuvus F-22, aukšto lygio sistemas kaip dalį NATO nenumatytų atvejų plano – tai tikrai būtų įmanoma.
