Moterys turėdavo tenkintis silpnajai lyčiai tinkančiais darbais, o į vyrų pasaulį galėdavo įsiveržti nebent slapta prisidengus vyriškais slapyvardžiais. Šiandien tradiciškai vyriškomis laikomas profesijas pasirinkusių moterų galime sutikti beveik kasdien. Tačiau išvydus moterį, žygiuojančią kariniame dalinyje ar vairuojančią autobusą, dažnam sunku paslėpti nuostabą. Artėjančios Moters dienos proga kalbinome moteris, kurios pasirinko iš pirmo žvilgsnio nemoteriškas profesijas ar pomėgius.
Moteriški „kerai“ tyrėjai – privalumas
Agija Burkauskienė, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkė, policijos sistemoje dirba jau 27-erius metus. Didžiąją dalį gyvenimo tyrėja dirbusi pareigūnė sako, kad būti moterimi tyrėja dažnai yra net privalumas. Kalbantis su paaugliais moteriškos savybės leidžia geriau suprasti vaiko charakterį, tačiau ir sukelia gilių pamąstymų apie vaikų auklėjimą, ypač jei pati esi mama. O kokie jausmai užplūsta, jei reikia tardyti žmogų, fiziškai nuskriaudusį vaiką? A. Burkauskienė sako, kad profesijos išmanymas leidžia atsiriboti nuo jausmų. Juk chirurgas neverkia, kai reikia operuoti kenčiantį pacientą.
„Kaip jūs sprendžiate, darbas labiau vyriškas ar moteriškas? Šiais laikais nebeatribosi, kas vyriška, kas moteriška“, – juokiasi pareigūnė ir sako, kad policininkė moteris dabar vargiai ką stebina.
Gal jos profesija – Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkė – skamba ir žiauriai, tačiau šiam darbui moterys tinkamos.
Būti policijos pareigūne vaikystėje nebuvo Agijos svajonė, tačiau profesijos pasirinkimą nulėmė tėvai – tėtis dirbo vidaus reikalų sistemoje, mama taip pat teisininkė, tad mergaitė susidarė įspūdį, kad šis darbas labai įdomus. Pasirinko studijuoti teisę, nes manė, kad toks dalykas bendram žmogaus išsilavinimui labai naudingas.
Agija yra gimusi Šiauliuose, tačiau ji su tėvais gyveno Vilniuje, todėl, po baudžiamosios teisės studijų, dirbti tardytoja ji nusprendė Šiauliuose. Pirmojo savo „paciento“ ji nebelabai pamena, tačiau labiausiai įsiminė tardymas būrio paauglių, kurie siaubė vaikų lopšelius-darželius – laužė daiktus, baldus, gadino maistą. „Daugelis vaikų buvo iš vadinamųjų normalių šeimų, o pateko į baisųjį Tardymo izoliatorių. Klausaisi, kad jie tik „paišdykavo“, klausaisi jų mamų, kurios su bandelėmis atvažiuoja… Taip gaila jų pasidaro, o tada moteriai tyrėjai sunkiau. Kitas dalykas – matai tėvus ir imi galvoti, ką gali padaryti auklėjant savo vaiką ne taip, kad jis atsidurtų tokioje situacijoje. Pasidaro gaila tų vaikų, nes su jais beveik susidraugauji“, – sako pašnekovė.
Karjeros pradžioje, kol buvo nepatyrusi, galvodavo, kaip čia tam tardomajam, kuriam jau 50 metų, ji atrodo, svarstydavo, ar susidoros su įtariamuoju. „Būdavo momentų, kai jauti, kad jis naudojasi, jog esi fiziškai silpnesnė, atsisako kalbėti, kol neišvirsi arbatos. Gal į vyrą būtų žiūrėjęs kitaip, tad moteris tyrėja – savi pliusai ir savi minusai“, – šypsosi ji.
Bėgant metams tyrėja liovėsi galvoti apie save, tačiau suprato, kada galima panaudoti moteriškus „kerus“. Ypač moteriški dalykai padeda bendraujant su paaugliais, nusikaltusiais ir nukentėjusiais. Jei vaikas nukentėjęs nuo seksualinės prievartos, moteriai dažniau atsiveria, išsipasakoja atviriau.
„Jei ryte gauni pranešimą apie nužudymą, eini ir nevirkauji, nedejuoji, dirbi savo darbą. Prie nužudymų nepripranta nei vyrai, nei moterys pareigūnės, tačiau jie gal formaliau į tai žiūri, labiau vertina teisinius dalykus“, – sako Agija.
Kokios savybės svarbiausios tyrėjos darbe? Moteris sako, kad būtina išmanyti profesiją, patį amatą, o tada būti tvirtai, gebėti nepasimesti, būti konkrečia, nesiblaškyti, susikoncentruoti, būti kruopščia. Tyrėjos darbas toks, kad vos atėjus į darbą visi planai gali pasikeisti, privalai išvažiuoti, nors visa diena suplanuota. Reikia staiga priimti sprendimą, veikti čia ir dabar, persiplanuoti dieną.
„Šiuolaikinės moterys tikrai nėra tos, apie kurias būtų galima pasakyti, kad jos vadovaujasi emocijomis, yra plepios, gležnos ir baugščios. Jos geba greit mąstyti, padaro viską, ką reikia, nes taip reikia. Labai svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis. Negali pusę dienos kauptis, kad paskambintum aukštesnio rango advokatui ar prokurorui. Jei bendravimo barjeras yra, darbas bus kančia“, – sako pareigūnė.
Pastaraisiais metais padaugėjo merginų, norinčių būti pareigūnėmis, policijos komisariatai pamažu moteriškėja. Vyrų nebedomina rizikinga policininko profesija? Greičiausiai yra kitaip – filmuose rodomos žavios policininkės, tiriančios sunkiausius nusikaltimus, profesija pateikiama kaip labai romantiška. Ir nors visuomenėje policininko vyro įvaizdis gerėja, apie vyrą pareigūną vis laidomi juokeliai, jie yra pašiepiami, keiksnojami.
Agija sako, kad moteris pareigūnės profesiją neretai pasirenka ir todėl, kad darbas, baigus studijas, bus garantuotas, be to, žavi valstybės tarnybos garantijos, galimybė išeiti į pensiją, esant dar kupinai jėgų. Pati pašnekovė, nors galėtų pasinaudoti galimybe ir išeiti į pensiją, apie tai dar negalvoja. Juk jei darbas nepatiktų, mielai suktųsi namuose, atsiduotų pomėgiams ir šeimos židiniui.
„Čia vyrui savo darbo ieškot?“
Alma Pelenienė – pirmoji dailiosios lyties atstovė visoje miesto keleivių pervežimo įmonės „Busturas“ istorijoje, kuri sėdo už autobuso vairo. Šiuo metu miesto maršrutinius autobusus vairuoti patikėta jau dviems moterims.
Kiek pamena Pervežimų skyriaus viršininkas Linas Radžius, iki Almos atėjimo nė viena moteris niekada nebandė įsidarbinti autobuso vairuotoja.
„Esu girdėjęs, kad buvo norinčių, bet tokių, kurios būtų mėginusios ateiti dirbti šį darbą, taip niekada ir neatsirado“, – mini įmonės atstovas. Alma buvo pirmoji, kuri prieš porą metų pravėrė įmonės duris ir pasakė norinti vairuoti autobusą. Moteris iki šiol pamena įmonės darbuotojų reakciją, jai bandant įsidarbinti.
„Čia vyrui savo darbo ieškot?“ – būtent to manęs paklausė telefonu atsiliepęs įmonės darbuotojas“, – pokalbį telefonu dėl darbo pamena Alma. Ši įmonės darbuotojų nuostaba išgaravo kaip dūmas, kai moteris įsidarbino. Nuo pat pradžių jai šis darbas labai patiko.
„Lengvąjį automobilį vairuoju jau seniai. Prieš tai teko vairuoti maršrutinį taksi. Stambiagabaritės mašinos mane visada traukė“, – pripažįsta Alma. Ji ir pati traukia keleivių žvilgsnius. Grožio pasaulį iš arti kažkada pažinusi moteris į darbą visada ateina gražiai atrodydama.
„Tokių reikalavimų, kaip derėtų rengtis vairuojant autobusą, moterims nesukurta, nors vyrams yra. Rengiuosi, kaip man patinka“, – sako Alma. Didžiausiu dėmesio centru ji tebėra mažiesiems keleiviams.
„Dažniausiai manimi būna labiau susidomėję vaikai. „Va, pažiūrėkit, teta vairuoja“. Pasitaiko tokių žmonių, kurie atsisako važiuoti autobusu, vien dėl to, kad jį vairuoja moteris. Tokiems visada mandagiai pasiūlau laukti kito autobuso. Būna, kad išgirdę mano pasiūlymą, ryžtasi įlipti į autobusą ir stipriai laikosi įsitvėrę rankenos“, – keleivių replikas pamena Alma.
Žinią, kad Alma vairuos nebe „mikriuką“, o autobusą, šeimos nariai priėmė ramiai. Almos šeimoje – net trys vairuotojai. Vairuoti autobusą Almai neatrodo vyriškas darbas.
„Jausmą, vairuojant autobusą, sulyginčiau su tuo, ką jaučia vaikas, kuris gauna išsiilgtą saldainį. Gera daryti tai, kas patinka ir dar už tai gauti pinigus“, – sako Alma. Tardama šiuos žodžius, ji plačiai šypsosi. Tokią dažnai ją mato ir keleiviai. Alma mano, kad labiau jos nuotaika, o ne tai, kad ji moteris, padeda gerai sutarti su keleiviais. Autobuse kylančios konfliktinės situacijos, kurių nepavyksta išvengti vyrams vairuotojams, Almą visada aplenkia. Ji tiki, kad ilgainiui žmonės nebesistebės, matydami moterį už autobuso vairo. Tikėtina, kad taip tikrai ir bus. Netrukus po to, kai Alma įsidarbino autobuso vairuotoja, į įmonę dirbti atėjo ir buvusi jos kolegė, maršrutinio autobuso vairuotoja Marytė Valčiukienė.
Sereotipai vis dar vyrauja
Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos reindžerė Inga Adomėlytė – pirmoji moteris visoje šalyje, pradėjusi eiti šias pareigas. Ji pripažįsta, kad moterims tebetenka ginti savo pozicijas dėl vyriškais laikomų darbų.
Kaip tramdo be ginklo?
Jaunosios reindžerės pareiga – ne „suktukais“ tramdyti pažeidėjus, o šviesti, kad saugomoje teritorijoje nebūtų daromi aplinkosauginiai pažeidimai. Tokių reindžerių šalyje – vos keli, šį darbą dažniausiai dirba vyrai. Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai ieškant reindžerio, daugiausiai irgi kandidatavo būtent vyrai. Skambiai pavadinta pareigybė buvo sulaukusi neregėtai didelio susidomėjimo. Jauna, raudonplaukė Gamto-tvarkos vadybos studentė Inga sugebėjo nušluostyti nosį tuntui vyrų. Reindžerė tebėra įsimylėjusi savo darbą ir jo į jokį moterims labiau įprastą darbą nekeistų.
„Darbe flirtu naudotis netenka, apsieinu ir be to. Malonus bendravimas neretai yra geriau nei rimta vyriška kalba“, – juokiasi Inga. Jos nuomone, tvarkdarė moteris potencialiems pažeidėjams gali atrodyti sukalbamesnė nei vyras. Ingai darbovietėje niekada neteko jaustis diskriminuojamai, net atvirkščiai – ieškant tvirto vyro konkrečiam darbui, bendradarbiai dažnai kreipiasi būtent į ją. Visgi pati reindžerė savo aplinkoje dar pastebi priešingą situaciją.
„Stereotipai vis dar vyrauja. Ypač tai jaučiasi bendraujant su vyresniais žmonėmis“, – pastebi Inga. Ji pati asmeniškai stereotipines, moterims nepalankias situacijas nelinkusi vertinti skeptiškai.
„Geras spyris į užpakalį yra stiprus postūmis į priekį“, – įsitikinusi reindžerė Inga.
Esame kariai – nesvarbu, kokia mūsų lytis
Moteris kariuomenėje keistai atrodo vis rečiau. Štai Norvegijoje jau kurį laiką vadinamoji silpnoji lytis kviečiama tarnauti šaliai, o šiemet nebeliko ir pasirinkimo teisės – visi yra lygūs ir privalo tarnauti bent vienerius metus. Lietuvoje to kol kas nėra, bet, prakalbus apie šauktinių grąžinimą, vėl atsigręžiama į moteris. Jaunesnioji eilinė Vaida Gelžinytė teigia, kad kario profesija nėra labai vyriškas darbas.
Daugelis merginų – lygiavertės vaikinams
„Priklauso nuo to, kokias pareigas užimi. Tai labai nusistovėjęs stereotipas. Šiomis dienomis ypač padaugėjo moterų, einančių į tuos pačius bazinius mokymus, skyrius sudaro merginos. Taigi nepasakyčiau, kad tai labai vyriška profesija. Man atrodo, tos merginos, kurios pradeda bazinius mokymus, nėra tokios, kaip čia pasakius, skystos. Daugelis jų yra pakankamai lygiavertės vaikinams. Aišku, gal ne fizine jėga, bet stengiamės ir mes“, – teigia jaunesnioji eilinė.
Vaidai dar vaikystėje patiko kariuomenė. Kaip pati sako, ji niekada nenorėjo būti už kažką silpnesnė, stengdavosi būti lygiaverte vaikinams. „Internete pamačiau informaciją apie bazinius karinius mokymus ir pagalvojau – kodėl ne? Merginos nėra taip seniai priimamos. Pagalvojau, gal nueisiu, patiks ir pasiliksiu“, – prisimena Vaida, pridurdama, kad pasirinkimą galėjo lemti ir glaudūs santykiai su vyresniuoju broliu, mat kartu leisdami laiką, žiūrėdami „vyriškus“ filmus, ar žaisdami moteriškai auditorijai ne itin patrauklius žaidimus pamėgo tokią veiklą. Tiesa, Vaida prisipažįsta, kad nedalyvavo ir jokios sukarintos jaunimo organizacijos veikloje, o su kariuomene beveik nieko bendro neturėjo, tik labai mėgo sportuoti.
„Aš nuo vaikystės sportuodavau, gatvėje futbolą žaisdavau, į sporto salę eidavau dar prieš bazinius mokymus, teniso treniruotes kažkada lankiau. Vis užsiimdavau kuo nors, ne prie kompiuterio sėdėdavau“, – prisimena Vaida.
Svarbus nusiteikimas
„Didelio skirtumo vyriškoje kompanijoje nematau. Jeigu tu ateini nusiteikusi, kad esi moteris, tada taip – skirtumas jausis. Bet atėjus supranti, kad čia visi yra lygūs – nėra karės ir kario – visi kariai. Tada skirtumo nei bendravime, nei veikloje nematai. Aišku, sunkiau pirmąsias dienas, kol apsipranti, po to viskas gerai“, – mano jaunesnioji eilinė.
Prakalbus apie vis nenutylančią karo grėsmę, Vaida nei kiek nesutriko: „Žinią apie karą, manau, moterys kariškės sutiks lygiai taip pat kaip ir vyrai kariškiai. Jeigu reikės, jeigu tokią profesiją pasirenki, tai ir jau esi apie tai pagalvojęs. Jeigu lieps, tai ir eisi. Nebūsi dezertyru. Jei man lieps, tai ir aš eisiu.“
Tiesa, visų savo vaikų pašnekovė neplanuoja siųsti į kariuomenę. „Kai turėsiu savo vaikų, tai berniukams būtinai siūlysiu eiti į kariuomenę. Kaip sakoma – tai vyriškumo mokykla. Bet mergaitei gal neleisčiau“, – juokiasi Vaida. – „Pati mielai to imuosi, nes į save kitaip žiūri, žinau, kad aš galiu, o mano dukros, norėčiau, kad būtų mergaitiškos, kad augtų saugiai ir gražiai.“
Vyriškame kolektyve lengviau bendrauti
Pasiteiravus apie draugių reakciją, jai gyvenimą susiejus su kariuomene, mergina prisipažino, kad draugės iš pradžių stebėjosi jos pasirinkimu, bet galiausiai labai palaikė: „Net prašydavo atsiųsti nuotraukas, kuriose būčiau su uniforma. Jos didžiuojasi, kad draugę kariškę turi“, – šypsosi Vaida.
Pasirinkimu nesigaili ir pati Vaida, nors dirba vadinamąjį vyrišką darbą dar tik du mėnesius. „Einu ne kaip į darbą – patinka man ten aplinka, atmosfera, kompanija šauni. Tai nesigailiu nė trupučio“, – teigia kariškė, tikindama kad vyriškame kolektyve iš tiesų kur kas lengviau susikalbėti nei moteriškame.
Nors ji dar tik pavasarį baigė kineziterapijos studijas, visgi gyvenimą susiejo su kariuomene. „Apie kineziterapijos studijas ir profesiją galvojau, bet viskas pasikeitė – pabaigiau mokslus ir išėjau į kariuomenę“, – prisimena Vaida.
Moteriškumas kariuomenėje nedingsta
Nors savo gyvenimą Vaida susiejo su itin vyrišku kolektyvu, tikina moteriškumo neprarandanti. „Mano profesija išvaizdos ne darbo metu nelemia. Nebūna taip, kad einu į miestą „treningais“ vilkinti, nes man vienodai rodo“, – juokiasi Vaida.
Tiesa, pomėgiai šiek tiek keičiasi. „Labiau į sportą pasineri, nes ir pokalbiai apie tai būna – kalba, kad bus bėgimo varžybos, vadinasi, teks vakare pabėgioti. Jei fiziniai normatyvai planuojami, vadinasi, tuo reikia užsiimti – atsispaudimai, atsilenkimai – kaip ir priklauso. Tai tokie ir pomėgiai. Labiau šaudymas, vadinamasis „airsoftas“, dabar pratybų metu naudojamas. Tai ir galvoji – o gal jau ginklą pasiimti, gal į užsiėmimus nueiti“, – naujais pomėgiais dalijasi Vaida ir besijuokdama pripažįsta, kad, deja, su draugėmis pašaudyti neišbėga, nes jos ne itin linkusios taip pramogauti.
Svarbu nesuteikti pasirinkimo
„Jėgos pasaulyje daugiau pasieksi švelnumu ir protu“, – sako Jolanta Šalkevičienė, jau kelerius metus kartu su vyru auginanti ir veisianti Vidurinės Azijos aviganius. Daugiau už ją sveriančius ir savo išvaizda liūtus primenančius šunis moteris sako lengvai suvaldanti. „Svarbu nenuolaidžiauti ir laiku parodyti, kad kito pasirinkimo, išskyrus paklusimą, nėra“, – sako Jolanta.
Viskas prasidėjo, kai šeima nusipirko namą. Pasak Jolantos, vyras jau buvo nusižiūrėjęs šunį – norėjo Vidurinės Azijos aviganio, bet žmona prieštaravo. Tačiau vieną vakarą grįžę namo pamatė namo pusrūsyje degančią šviesą. Tada abiems tapo aišku – namuose šuo yra būtinas. Kadangi vyras jau žinojo, ko nori, tą patį savaitgalį į namus atkeliavo pirmasis Vidurinės Azijos aviganis. Tai dideli, liūtus primenantys šunys, gyvenantys kalnuose ir saugantys bandas nuo vilkų bei meškų. Nors šuo atrodo gana agresyviai, stabilios psichikos aziatai yra nepiktybiniai.
„Jei sugalvotų pulti, man pačiai sulaikyti tokį šunį būtų beveik neįmanoma. Kai negali gyvūno įveikti jėga, tada pradedi mąstyti ir naudotis šuns savybėmis, kad jį suvaldytum“, – sako Jolanta. „Visi stambesni šunys turi stipriai išreikštą lyderystę, tad stengiesi laiku parodyti jų vietą. Abi auginamos aziatės laiko mane vyriausia šeimoje. Aš niekada nenusileidau nė vienai iš turimų kalių. Visada parodau, kad gyvūnas tiesiog neturi kito pasirinkimo. Nereikia naudoti jėgos ar mušti. Reikia tiesiog nenuolaidžiauti. Buvo kartas, kai viena iš augintinių maivėsi ir nėjo į voljerą, tai aš ją paėmiau už kojų ir paprasčiausiai nutempiau į aptvarą. Nuo to laiko, kai pasakau, kad einame į voljerą, ji visada be kaprizų eina. Šunys yra mūsų šeimos nariai, bet mes negyvename pagal gaujos sistemą. Stengiuosi naudotis gudrumu, išmokyti tinkamai elgtis ne jėga“, – pasakoja Jolanta.
Pasak moters, daugumoje veislynų dabar apskritai dirba moterys. Ir jos puikiai susitvarko tiek su mažais, tiek su dideliais šunimis. „Pamenu pirmą kartą mūsų didžiąją kalę, kuri tuo metu jau tikrai svėrė 65 kg, ringe vedė 45 kg sverianti moteris. Tada supratau, kad visko esmė yra tinkami gyvūno genai, šeimininko pastabumas ir sugebėjimas pažinti gyvūno charakterį. Gyvūną, kaip ir vaiką, geriausia auklėti švelnumu, nes agresija skatina agresiją. O kai vadovaujiesi išmintimi, vidine ramybe užkreti ir gyvūną, jis nusiramina ir žino, kas čia šeimininkas“, – sako moteris.
