Dar nebaigtas braižyti rinkimų apygardų žemėlapis, politikai laužo ietis dėl kiekvienos apylinkės, tačiau viena aišku, kad ateinanti Seimo rinkimų kampanija kraustysis į Internetą. Nors pats balsavimas internetu vis dar politikų pažaduose, tačiau visi, net ir skeptikai supranta, kad rinkimų kampaniją laimės tas, kas laimės kampaniją Internete. O teisinė bazė tam, deja, vėl neparuošta.
Politinės reklamos reguliavimas Lietuvoje vystosi klaidų ir bandymų principu. Nuolat keičiamos rinkimų agitacijos taisyklės į realybę reaguoja blogiau, nei kelininkai iškritus pirmajam sniegui. Daug kas prisimena tuos laikus, kai rinkimų plakatus buvo galima kabinti tik ant tų baisių, dažnai iš atliekų paskubomis surinktų ir OSB plokšte apkaltų stendų. Paskui sugalvojome, kad reklama per televiziją taip pat turi būti ribojama. Vienas iš pastarųjų „fokusų“ – politiniai reklaminiai klipai per televiziją turi būti ne trumpesni kaip 30 sekundžių, ir įstatymu reguliuojamas klipo turinys – „kuriuose politinės kampanijos dalyvis informuoja apie politinę programą arba kalba aktualiais visuomenei klausimais“. Kodėl reikėjo tai rašyti į įstatymą? O ar gali kandidatas savo rinkimų kampanijos nuostatas surepuoti? VRK kiekvieną kartą turi sukti galvas, laikyti politine reklama vieną ar kitą veiksmą. Bet apie tai atskira tema.
Panašu, kad rinkimų agitacijos taisyklės keičiamos tik žiūrint atgal, t.y. į tai, kokios problemos buvo per praeitus rinkimus. Aš manau, kad teisinis reguliavimas turi jei ne žiūrėti į priekį, tai bent apsidairyti po dabartį. Atsiminkime Arūno Valinsko fenomeną 2008-aisiais. Jo komanda gavo 16 vietų Seime faktiškai be jokios (neskaitant keliolikos ekstravagantiškų fotosesijų) savarankiškos reklamos! Visą reklamą jiems padarė žiniasklaida, politiniai oponentai ir socialiniai tinklai. Jau tuomet tapo aišku, kad politikos ateitis – internetuose.
Jono Pinskaus plakatų Vilniuje gausa šių metų pradžioje tik parodė, kad išorinė reklama prarado savo įtaką ir galią. Televizija ir popierinė spauda – taip pat. Lieka radijas ir… internetas. Tiesa, internetas jau seniai jokia naujiena, tačiau politinės agitacijos taisyklių nustatytojams panašu, kad dar taip. Vartydamas rinkimų politinės kampanijos reguliavimo įstatymus neradau nei žodžio apie politinę reklamą internete. Tačiau 2015 – ųjų savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad laimėjo tie, kas gerai sulošė Interneto koziriais.
Mark Adam Harold pateko į Vilniaus miesto tarybą, surinkęs 2788 pirmumo balsų, kurie timptelėjo britą iš 19 į 11 sąrašo vietą. Tiesa, savarankiškai Markas galbūt į tarybą ir nebūtų patekęs, nes mandatų skirstymo kvota Vilniuje buvo 3918 balsų, bet Remigijaus Šimašiaus ir kitų sąrašo lyderių sunešti 58 tūkstančiai balsų užtikrino pergalę. Markas Feisbuke turi 3500 draugų, ir visa jo politinė reklama „gyveno“ būtent ten.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas Feisbuke turi 3300 sekėjų ir 4500 draugų. O 2015-ųjų mero rinkimuose gavo 21000 balsų, o sąraše – apie 6000 pirmumo balsų. Remigijus Šimašius turi 41 000 sekėjų, o rinkimuose gavo 24 000 pirmumo balsų LS sąraše ir 75181 balsą mero rinkimų pirmajame ture. Gabrielius Landsbergis turi 10 000 sekėjų. Kiek gaus balsų per Seimo rinkimus – neilgai trukus pamatysim.
2012 Seimo rinkimuose partijai, norint perlipti 5 procentų barjerą, reikėjo gauti bent 68,5 tūkstančio balsų. Vieno mandato skirstymo kvota buvo 16238 balsai. Dėmėsio! Tai – 11 kartų mažiau, nei Monika Šalčiūtė turi sekėjų Feisbuke (173 000)! Sakysite, kad Monikos Šalčiūtės sekėjai daugumoje vaikai? Nepergyvenkit, tie, kurie nepilnamečiai – tuoj pat užaugs ir taps rinkėjais. Taigi, Monika netrukus gali tapti superginklu bet kokios politinės partijos arsenale.
Ką reiškia turėti sekėjų? Ogi tai, kad kiekvienas tavo judesys Feisbuke: „selfiukas“, anekdotas, ar politinis pareiškimas – akimirksniu pasiekia visų tavo sekėjų naujienų srautą. Tavo naujienas visi tie žmonės gauna į telefonus, kompiuterius, planšetes ir kai kas jau net ir į laikrodžius. O tavo paskyra Feisbuke – tai tarsi asmeninė bačka informacijos turguje, ant kurios gali lipti ir nevaržomas rėkti, ką tik nori. Lygiai kaip ir politikas turi laisvę lipti ant bačkos kiekvieno miestelio kultūros namuose, tik Feisbuke tavo auditorija gali būti – ne kartais, bet keliomis eilėmis didesnė. Ir nė vienas rinkimų įstatymas apie agitaciją feisbukuose nesako nė žodžio…
Žinokite, visai nesvarbu, kad Andrius Tapinas geriau už Moniką žino pelno ir pajamų sąvokas. Monika turi 3,5 kartų daugiau sekėjų nei Andrius, ir bet kokia jos žinutė ar nuotrauka pasieks daugiau rinkėjų, nei taiklūs Andriaus pamokymai. Ir tiems, kam pavyks prisivilioti Moniką, 173 000 potencialių rinkėjų – pasiekiami kelių mygtukų paspaudimu. Bet problemos čia tik prasideda.
Darant pagrįstą prielaidą, kad Feisbuku Lietuvoje nesinaudoja tik kokie penki ar šeši žmonės, akivaizdu, kad tai – ideali terpė skleisti specializuotą, rūšiuotą ir individualizuotą informaciją. Jei politikos diskusijų laidas per teliką bežiūri tik tie, kieno pažįstami ten dalyvauja (išskyrus vieną kitą Edmundo Jakilaičio vedamą įdomesnę rieteną), o reklaminio klipo pasiekiamumas yra tik apytiksliai nuspėjamas, tai Feisbuko reklamos varikliai leidžia pristatyti atskirą politinę žinutę kiekvienam statybininkui, siuvėjui, supermamai, verslininkui ar studentei, priklausomai nuo jo interesų, amžiaus, socialinės padėties, ar mėgstamos uogienės skonio. Iš čia dar viena didžiulė skylė mūsų rinkimų agitacijos teisiniame reguliavime – užsakoma (apmokama) politinė reklama socialiniuose tinkluose ir internete Lietuvoje niekaip nereguliuojama. Mūsų įstatymai veikia tik ten, kur jie veikia savanoriškai – teisinė bazė tam eilinį kartą visiškai neparuošta.
Štai Lietuvoje registruoti viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo VRK deklaruoti savo politinės reklamos įkainius, teikti ataskaitas ir deklaracijas. Tą daro ir visi Lietuvoje registruoti interneto portalai. Taip pat politinės partijos ir kandidatai dalyviai turi deklaruoti visas išlaidas reklamai, tačiau nei Facebook, nei Google, nei joks kitas didelis tarptautinis Internete veikiantis viešosios informacijos skleidėjas Lietuvoje to iki šiol nedaro. Per 2015 savivaldybių tarybų rinkimus tik kelios partijos ir keli visuomeniniai rinkimų komitetai deklaravo išlaidas už Facebook reklamą. Be to, Feisbukas nerodo (bent jau niekas jo to neklausė), kas ir kiek sumokėjo už konkrečia reklamą. Šiandien yra visos galimybės iš rinkimų kampanijos lėšų užsakyti ir deklaruoti, sakykime, 10 000 parodymų, o tą pačią reklamą gali apmokėti ir slaptas rėmėjas ir realiai jos ištransliuoti neribotai daugiau. Ir mes neturime jokių efektyvių priemonių tam susekti, išaiškinti ir užkardyti. Ir vėl po rinkimų stebėsimės.
Like. Share. Report a spam.