Rusijos valstybiniai televizijos kanalai Ukrainos revoliuciją apibūdina kaip banditų perversmą, Maidano dalyvius vadina naciais, naująją valdžią vadina neteisėta ir nuolat rypauja apie rusakalbių gyventojų, kenčiančių S. Banderos pasekėjų priespaudą, vargus.
Kijeve dirbantis garsus rusų žurnalistas ir politikos analitikas, buvęs televizijos kompanijos NTV generalinis direktorius bei vyriausiasis laikraščio „Moskovskije novosti“ redaktorius Jevgenijus Kiseliovas rusų televizijos propagandininkų metodus lygina su Josepho Goebbelso pavaldinių darbu.
Ar sprendimas nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliaciją Ukrainoje ir į sąrašą valdininkų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, įtraukti vieną iš nekenčiamiausių žurnalistų Dmitrijų Kiseliovą, yra pagrįstas? Į šiuos klausimus Jevgenijus Kiseliovas atsakė radijo „Svoboda“ eteryje.
– Jevgenijau Aleksejevičiau, įsivaizduokime, kad egzistuoja žingeidus asmuo, kuris gyvena Rusijoje ir apie tai, kas nutiko Kijeve, žino tik iš Rusijos televizijos kanalų laidų. Tarkim, šis žmogus prašo jūsų paaiškinti jam Ukrainos revoliucijos prasmę. Ką jūs jam pasakytumėte?
– Bijau, kad kalbėtis su žmogumi, kuris žiūrėjo tik Rusijos televizijos kanalų laidas, būtų labai sudėtinga, nes su tokiu žmogumi (jei jis tiki tuo, kas jam sakoma) reikia kalbėtis kaip su psichiniu ligoniu. Nes visa tai, kas vyko Rusijos valstybinių kanalų eteryje, buvo propagandinė beprotybė. Deja, vertinant pagal pritarimo V. Putino politikai reitingus, ši propaganda buvo veiksminga.
Vis dėlto savo pašnekovą pamėginčiau įtikinti, kad reikia pamiršti viską, ką jam pasakojo žmogus, kurį aš dažnai vadinu „net ne mano bendrapavardžiu“, ir kiti rusų propagandininkai.
Aš papasakočiau jam apie tai, kad ukrainiečių tautos kantrybė išseko, šalyje prasidėjo revoliucija, kurios metu buvo nuverstas korumpuotas režimas. Valdžioje buvo prezidentas V. Janukovyčius, kuris buvo apsuptas „šeimos“ narių pagal ankstesnį rusišką supratimą. Tai buvo savotiškas politinis biuras, kurį sudarė žmonės, susiję draugystės ar verslo ryšiais su vyriausiuoju prezidento sūnumi Aleksandru Janukovyčiumi – neįtikėtinai sėkmingu verslininku, kuriam ypač sekėsi paskutiniais V. Janukovyčiaus buvimo valdžioje metais.
Būtent protestas prieš šį „kapitalizmą saviesiems“, šią neįtikėtiną korupciją ir sukėlė tautos pasipiktinimo bangą, kurios kulminacija tapo režimo nuvertimas. Dauguma žmonių, kurie dalyvavo šioje revoliucijoje, dauguma iš šimtų tūkstančių taikių gyventojų, kurie išėjo protestuoti į centrines Kijevo gatves ir aikštes, buvo įprasti, visiškai normalūs Kijevo gyventojai, mažai kuris jų praeityje buvo susijęs su politine veikla – tai buvo žmonės tokie kaip mes su jumis, vidurinioji klasė.
– Pokalbį pradėjome tuo, kad rusų propagandininkai – visų pirma televizijų atstovai – sukūrė fantastišką vaizdą, neturintį nieko bendro su realybe. Ar jūs pritariate idėjai nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą Ukrainojei?
– Mano požiūris į tai nevienareikšmiškas. Vis dėlto Rusijos kanalai transliuoja ne vien žinias, kurias naujienomis dabar sunku vadinti, ne tik informacines programas, kurios iš informacinių pavirto į propagandines, kartais jie rodo neblogas ir net labai geras nepolitines programas, serialus, dokumentinius filmus. Laidose dalyvauja mano draugai ir kolegos, kurie Ukrainos tautai niekuo nenusikalto.
Todėl man sunku atsakyti vienareikšmiškai. Kita vertus, žinoma, neįmanoma įsivaizduoji, kad per Antrąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje būtų platinamas laikraštis „Völkischer Beobachter“, išverstas į anglų kalbą. Tai komentaras kalbant apie „Russia Today“. Man įdomu, ką ateityje nuspręs šiuo klausimu tos anglakalbės šalys, kuriose galima žiūrėti „Russia Today“ programas. Nes „Russia Today“, atleiskite, didžiąja dalimi yra šiuolaikinė „Völkischer Beobachter“ versija.
– Šiandien ginčijamasi dėl to, ar tarptautinės sankcijos turi būti nukreiptos į žurnalistus – konkrečiai, į „net ne jūsų bendrapavardį“ Dmitrijų Kiseliovą.
– Visame civilizuotame pasaulyje galiojantys įstatymai dėl pagarbos žodžio laisvei, pagarbos žurnalistinei nuomonei, žurnalistiniams pasisakymams netaikomi tokiems žmonėms, kaip Dmitrijus Kiseliovas.
J. Goebbelsui tokie įstatymai negalėjo būti taikomi. Žurnalistikos istorijoje buvo tokių atvejų, kai žurnalistai tapdavo ne šiaip propagandininkais, o pačių reakcingiausių, kupiniausių neapykantos žmonėms, civilizuotai visuomenei nepriimtiniausių idėjų šaukliais.
Todėl šiuo atveju negali būti nė kalbos apie žodžio laisvę, kalbos laisvę. Nors suprantu, kad kai kurie žmonės, tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurie Pirmąją JAV konstitucijos pataisą traktuoja plačiai, gali su manim nesutikti, bet aš pasirengęs su jais diskutuoti.
– Ši istorija įdomi dar ir tuo, kad neišsipildė pranašystės žiniasklaidos ekspertų, kurie sakė, jog televizija, ypač dideli televizijos kanalai, nyksta, ir ją išstumia internetas. Žmonės, kurie kokius 10–15 metų nežiūri televizoriaus arba žiūri labai retai, dabar nustebo pamatę, kad daugumai federaliniai televizijos kanalai lieka svarbiausiu informacijos šaltiniu ir, svarbiausia, kad televizijos propaganda jų neatstumia. Ar jums tai taip pat buvo siurprizas?
– Kažkuria prasme, taip. Manau, mes pervertinome šiuolaikinių internetinių masinio informavimo priemonių įtaką visuomenės sąmonei. Mes nesupratome, kad didelė dalis interneto lankytojų, kurie net kartais ir užsuka į kokias nors informacines svetaines, vis dėlto internetą daugiau vartoja siekdami pramogų, norėdami apsipirkti ar neįpareigojančiai paviršutiniškai pabendrauti socialiniuose tinkluose.
Pastebėjau, kad pastaraisiais metais Rusijoje susiformavo stebėtinai pasyvi ir abejinga tyli dauguma, kuriai visiškai nusispjauti į šalies ateitį, ir kuri atitinkamai susiklosčius įvykiams po to skėsčios rankomis ir sakys: o mes nieko nežinojom, mums niekas nieko nepasakojo, mes neįtarėme, kad mūsų šalyje toks valdžios režimas. Gali tekti po to kaip vokiečių tautai atsakyti prieš miestą ir pasaulį už tuos dalykus, kurie gali nutikti Rusijai.
– Dabar baiminamasi, kad Rusija rengia invaziją į Ukrainą. Kaip manote, ar jis įvyks?
– Deja, tai gali įvykti. Nenoriu būti bloguoju pranašu, bet negaliu atmesti tokios galimybės. Žvalgybos duomenys patvirtina artėjantį įsiveržimą.
Man, pavyzdžiui, kelia nerimą karo lauko ligoninių steigimas, man kelia nerimą specialios mašinos, ant kurių pritaisomi galingi garsiakalbiai, lauko radijo stotys, kurios turėtų transliuoti kažkokias kalbas apsuptam arba besitraukiančiam priešininkui, arba atvirkščiai, įsitvirtinusiam gynyboje ir neketinančiam pasiduoti nugalėtojo malonei.
Man kelia nerimą oficialių Rusijos Federacijos asmenų primygtinai žarstomi pažadai, kad mes neva nekirsime sienos, mes nerengiame jokio ginkluoto įsiveržimo. Visa tai primena tai, kas buvo sakoma prieš Krymo aneksiją, kad mes nesiruošiame vykdyti jokių karinių veiksmų Kryme, mes nesiruošiame aneksuoti Krymo, nesiruošiame prijungti Krymo pusiasalio teritorijos prie Rusijos Federacijos.
Kaip žinome, visi šie garsūs pažadai visiškai neatitiko realybės.
