„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. O jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą ?

Karas atrodo taip

Istorija, kurią šį kartą norime jums papasakoti, iš tiesų šiurpi. Iššaudyti beveik visi nuošalaus Širvintų rajono kaimo gyventojai. Spauda tai iš karto pavadino: „Žmonių medžioklė“, „Skerdynės Draučiuose“... Ir tai ne pokario metais. Tai atsitiko 1998–tųjų vasario 15-ąją...

Tą dieną 58-erių metų ūkininkas Leonardas Zavistonovičius nušovė aštuonis žmones. Du sužeidė. Vienas iš jų po savaitės mirė ligoninėje. Gyvi liko tik du šio penkių vienkiemių kaimo gyventojai. 71-erių Antanas Raudeliūnas ir 82-ejų žudiko motina Juzefa Zavistonovič.

Tragedija prasidėjo apie 16-tą valandą. Tęsėsi beveik pusvalandį. Leonardas Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir savo legaliai turėtais ginklais – medžiokliniu šautuvu ir čekišku karabinu su optiniais taikikliais – šaudė į beginklius žmones.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, į Draučių kaimą atvykęs, praėjus keturioms valandoms po įvykio, mums pasakojo: „Mano karta apie karą ir žudynes žino tik iš tėvų pasakojimų ir kino filmų. Tai, ką aš tada pamačiau, viršijo, ką buvau girdėjęs ir matęs. Manau, karas atrodo taip, ką aš tada mačiau Draučiuose. Visur kraujas. Visur lavonai. Tie, kurie gyvi, verkia. Ir panika.“

Iššaudė visus, buvusius kaime

Leonardas Zavistonovičius nušovė atokiausioje Draučių kaimo sodyboje gyvenusius keturiasdešimtmetį Joną Bareiką ir jo žmoną Marytę. Jonas buvo nušautas lovoje. Jo žmona tuo metu rišo šluotą. Pora vaikų neturėjo.

Tada nušovė kaimynystėje gyvenusį 56-erių Leoną Garbatavičių.

Jo dukra Danutė Jankūnienė mums pasakojo: „Tėtis buvo lauke. Ėjo prie namo durų. Rakino spyną. Jį taip ir radome gulintį prie tų durų.“

Atėjęs į Vrubliauskų sodybą, L.Zavistonovičius nušovė joje gyvenusį 38-erių Vytautą Vrubliauską. Peršovė jo 76-erių metų amžiaus motiną Jadvygą ir iš Širvintų į svečius atvažiavusią 42-ejų Vytauto seserį Zofiją.

Dukra buvo atvykusi aplankyti tėvų

Janina Valašinskienė, nužudyto Vytauto Vrubliausko sesuo: „Neklauskit apie tai. Tie prabėgę metai nieko nepakeitė. Matau krauju aptaškytas sienas. Matau kaip visi vaistai išmėtyti ant grindų.

Gal peršauta mamytė ieškojo kokių vaistų... Matau kaimynų kieme gulinčią seserį. Ji bėgo pagalbos... Aš tada Draučiuose netekau mylimiausios sesers, brolio, mamytės. Trijų žmonių“.

Janinos seserį Zofiją žudikas peršovė kaimynų Raudeliūnų kieme. Sužeidimai buvo sunkūs. Zofija mirė tą pačią naktį. Širvintų ligoninėje, ant chirurgų stalo. Jadvyga Vrubliauskienė, Janinos mama, po savaitės mirė Vilniuje, Raudonojo kryžiaus ligoninės reanimacijos palatoje.

Užėjęs į Raudeliūnų namą, Zavistonovičius nušovė 66-erių sodybos šeimininkę Vandą Raudeliūnienę ir 48-erių jos dukrą Dalią Kalibatienę – Krašto apsaugos ministerijos karininkę, gyvenusią Vilniuje. Dukra su savo šeima buvo atvykusi aplankyti Draučiuose gyvenusių savo tėvų, kurie prieš kelerius metus čia buvo nusipirkę sodybą.

Ir visa tai ne karo metais, o dabar

Leonardas Zavistonovičius, iššaudęs visus kaime buvusius žmones, pasislėpė pasaloje prie artimiausiai gyvenusio savo kaimyno Antano Raudeliūno namo. Prie ten suritintų didelių akmenų. Kad nebūtų šalta gulėti ant žvarbios vasario mėnesio žemės, iš savo namų atsinešė čiužinį. Jis žinojo, kad miške dar keturi: su ramentais po traumos vaikščiojantis Raudeliūnas, 47-erių metų jo žentas Mindaugas ir du Mindaugo bei jau nušautos Dalios sūnūs – 17-metis Vilius (Vilniaus Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas – Aut. pastaba) ir 21-erių Tadas (Kauno medicinos akademijos studentas – Aut. pastaba).

Rinkę miške šakas ir išgirdę šūvius, vyrai liovėsi dirbę. Pasuko namų link. Buvo tikri, kad šaudo brakonieriai. Kaimą supantį mišką kaip savo medžioklės plotą buvo išsinuomojęs elitiškiausias Lietuvos medžiotojų klubas. Tas pats, kuriam priklausė šalies prezidentas Algirdas Brazauskas, Seimo narys Kazys Bobelis, ministrai, ligoninių vyriausieji gydytojai, įmonių vadovai. Tame pačiame miške dažnai šernus šaudydavo ir brakonieriai. Todėl šūvio garsas Draučių gyventojų ir svečių nestebino.

Sūnus bėgo padėti tėvui

Bet tąkart A. Raudeliūnui ir jo žentui su dviem anūkais buvo neramu. Nes šūviai girdėjosi iš kaimo. Išėję į pamiškę, vėl juos išgirdo. Nematė, kas šaudo, gulėdamas už akmenų. Bet suprato, kad šaudo į juos. Mindaugo sūnus Vilius ėjo pirmas.

„Baisiausias dalykas, kai matai kaip sūnus krenta“- apie tą šiurpią dieną pasakojo vaikino tėvas M. Kalibatas. „Gal jo nebūtų nušovę, jei jis nebūtų pribėgęs prie manęs. Mane pirmą pašovė. Pataikė į širdies plotą, bet kulka kažkaip nuslydo. Išplėšė tik krūtinės gabalą. Aš surikau. Sūnus išgirdo, atsigręžė ir atbėgo. Tada jį... Prišliaužiau prie jo... Ir akis užmerkiau. Jis pasakė tik vieną žodį. Tėte“.

Tas žodis buvo „tėte“...

„Kai sūnus krito, aš pamačiau Zavistonovičių su dviem šautuvais“- tęsė Mindaugas. „Jis ėjo į mane. Turbūt pribaigti. Atsirado jėgų. Pašokau. Ant jo. Pašaukiau antrąjį sūnų. Jis atbėgo. Atėmėm šautuvus. Tada aš iš vienos pusės su buože. Sūnus iš kitos... Kaip vožė, tai net buožė nulūžo. Tas nugriuvo. Rėkia. Už ką mane mušat ?“

Sužeistas Mindaugas liepė sūnui Tadui bėgti į kaimą pakviesti namiškių. Pats peršauta krūtine liko klūpoti prie Viliaus. Dar manė, kad nuvežus į ligoninę, sūnų būtų galima išgelbėti. Uošvis, su ramentais užgriuvęs jo paties šautuvų buožėmis sudaužytą užpuoliką, neleido jam atsikelti.

 Nušovė net kaimynų šunį

Parbėgęs Tadas pasakė, kad kaime nebėra gyvų žmonių. Visi iššaudyti. Net senelių vilkšunis.

Draučių kaime telefono tada niekas neturėjo. Mobiliųjų taip pat. Pats sužeistas, Mindaugas nebeatsimena kaip, bet sūnų, paguldytą ant galinės automobilio sėdynės, tada nuvežė į Širvintų ligoninę. Ji už 15-os kilometrų nuo Draučių.

Iš ligoninės priimamojo buvo pranešta policijai. Pareigūnai ir medikai išvažiavo iškart. Netrukus ligoninei per raciją perdavė, kad iš Vrubliauskų namo atveža dvi, dar gyvybės ženklų turinčias moteris, motiną ir dukrą.

Kraują nešė kibirais

Draučių kaime tą vasario 15-osios popietę buvo nužudyta dešimt žmonių. Devynios L. Zavistonovičiaus aukos. Dešimta jis pats, žudikas, naktį, policijos surakintomis rankomis miręs Širvintų ligoninės priėmimo kambaryje. Jam taip ir nespėjus suteikti medicininės pagalbos. Nes tie keli gydytojai, tą naktį budėję mažoje ligoninėje, pirmiausiai pagalbą teikė aukoms.

Ona Garnienė, Širvintų ligoninės priėmimo kambario sanitarė: „Buvo kraupu. Kraujas bėga. Žiūrėti sunku. Pranešė, kad vėl veža. Giminės susirinko. Visi rėkia, verkia. Visą naktį dirbom. Kraują tiesiog lauke pylėm kibirais“.

Buvo baiminamasi pogromų

Kaimas, priminsim, išžudytas Vasario 16-osios išvakarėse. Tais metais Lietuva šventė 80-sias Nepriklausomybės paskelbimo metines. Visi nužudytieji – lietuviai. Žudikas – lenkas. Kas tai ? Sutapimas ? Ar iš anksto kažkieno suplanuotas teroro aktas prieš lietuvius ir jų atkurtą Nepriklausomybę ?

Nebuvo viešinta, bet tuomet prezidentūra ir vyriausybė baiminosi, kad Lietuvoje gali prasidėti linčo teismai. Kad dabar lietuviai, keršydami už Draučius, gali pradėti žudyti Lietuvos lenkus, kurių nemažai gyvena Rytų Lietuvoje. Ir tame pačiame Širvintų rajone.

Labai jautriai į tai reagavo prezidentūra. Vasario 16-ąją prezidento Algirdo Brazausko atstovas spaudai Jonas Rekešius kreipėsi į Lietuvos Valstybinį radiją ir televiziją, prašydamas sulaikyti informaciją apie skerdynes.

Prašė neskelbti, kol neišvyks Lenkijos prezidentas

Visi suprato, kad taip buvo elgiamasi dėl to, jog Vasario 16-ąją pasveikinti šalies prezidento ir visos šalies gyventojų 80-ųjų Nepriklausomybės metinių proga buvo atvykęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis.

Į šį prašymą nebuvo atsižvelgta. Visa Lietuva apie Draučių skerdynes pirmą kartą išgirdo per Lietuvos radiją Vasario 16-ąją.

Kad situacija buvo iš tiesų įtempta, liudija ir tai, kad tą pačią Vasario 16-ąją – nedarbo dieną – premjeras Gediminas Vagnorius sudarė vyriausybinę komisiją, kuriai įpareigota ištirti tragiškus įvykius Širvintų rajone.

R. Jancevičius buvo tos komisijos narys. Prokuroras pasakojo: „Mano žiniomis, tai yra vienintelė vyriausybinio lygio komisija, kuri buvo kada nors sudaryta. Jos užduotis – vienas klausimas. Ar tai kriminalinio pobūdžio nusikaltimas ar įvykis, švelniai tariant, turintis politinio atspalvio. Nes nusikaltimo įvykdymo data daugeliui kėlė visokių abejonių“.

Tąkart ten vėliavas iškėlė visi

Vyriausybė pranešė, kad padengs visas tragiškai žuvusiųjų laidojimo išlaidas. Tuometį vidaus reikalų ministrą Vidmantą Žiemelį premjeras nusiuntė vyriausybės vardu žuvusiųjų artimiesiems pareikšti užuojautą. Buvęs ministras mums pasakojo: „Laidotuvėse buvo kalbama, kad čia lenkų tautybės žmogus, kad čia galėjo būti susidorojimas su lietuviais. Juk Vasario 16-osios išvakarės. Tokių kalbų iš tiesų buvo“.

Visi šalies laikraščiai smulkiai aprašė nužudytųjų laidotuves. Vilniuje gyvenusi Krašto apsaugos ministerijos vyriausioji leitenantė Dalia Kalibatienė, jos septyniolikmetis sūnus Vilius ir motina laidojami Salininkų kapinėse prie Vilniaus. Nes Salininkuose šeima ir gyveno. Visų trijų karstai buvo uždengti Lietuvos trispalvėmis. Į kapines juos nešė garbės sargybos kuopos kariai. Laidotuvių dieną Salininkuose pačių gyventojų iniciatyva ant namų buvo iškeltos Lietuvos valstybinės vėliavos su gedulo kaspinais. Įdomi detalė: tą dieną Salininkuose nebuvo namo, prie kurio nebūtų pakelta Lietuvos trispalvė su juodu kaspinu. Tame Vilniaus priemiestyje gyvena daug lenkų ir rusakalbių. Kaip pasakojo Salininkų gyventojai, net per valstybines šventes ten ne visur pakeliamos vėliavos.

Ko verti politikų žodžiai ?

Laidotuvėse dalyvavo krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, daug kariškių, politikų, Seimo narių. Valdžios vyrai prie kapo duobės, kaip įprasta tokiais atvejais, sakė ugningas kalbas, vos tramdė ašaras. Žadėjo, kad bus išsiaiškinta, kodėl pralietas nekaltų žmonių kraujas. Jų artimiesiems prie kapo duobės politikai kalbėjo apie valstybės ir asmeninę paramą. Štai, ką, apie tą, tuomet “eglišakiais apkaišytą“ paramą, po dvylikos metų mums pasakė Mindaugas Kalibatas, tuomet laidojęs žmoną, jos mamą ir sūnų: „Buvo visokių užuojautų, pažadų. Vieną labai gerai prisimenu. Zingeris (Emanuelis Zingeris - dabartinis Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas – Aut. pastaba) priėjo, apsikabino. Sako, jei tau kas blogai bus, tai tu tik man paskambink, aš iš karto padėsiu. Atsimenu, po metų man blogai buvo. Ir darbo neturėjau. Ir gyvent neturėjau kur. Paskambinau. Galvojau, bent nuoširdų žodį išgirsiu. Tiesiog pasikalbėti norėjau. Tai... kaip čia pasakyti... ilgai turėjau aiškinti, kas aš toks ir kodėl paskambinau... Padėjau ragelį“.

Kitos žudynių aukos palaidotos Širvintų rajono Kernavės kapinėse. Laidotuvių dieną Širvintų rajone buvo paskelbtas gedulas.

Tą pačią dieną Vilniaus rajono Dūkštų kapinėse buvo palaidotas L. Zavistonovičius. Laidotuvėse dalyvavo tik jo dukra ir brolis. Karstas buvo atvežtas tiesiai iš morgo. Ir greitai užkastas.

Aukų artimieji netikėjo prokurorų versija

Dėl linčo teismų buvo baimintasi be reikalo. Neramumai, iš tiesų Lietuvoje prasidėję dėl Draučių, reiškėsi per spaudą. Nes Vilniaus apygardos prokurorams prasitarus apie pagrindinę tiriamą versiją, šalyje prasidėjo tikra diskusijų audra. Prokuratūra pranešė, kad iš surinktos pirminės medžiagos aiškėja, jog L. Zavistonovičius tokį žiaurų nusikaltimą padarė... dėl sutrikusios psichikos. Vyriausiasis apygardos prokuroras žurnalistus tikino, kad jų turimi duomenys šią versiją rimtai pagrindžia.
Vos paviešintą tą versiją pradėjo neigti L. Zavistonovičių pažinoję nužudytųjų artimieji. Jų tikinimu, lenkų tautybės Draučių kaimo gyventojas net nebuvo panašus į ligonį.

Česlava Roličienė, Širvintų rajono gyventoja, nužudyto Jono Bareikos sesuo, pažinojusi L. Zavistonovičių: „Nesąmonė. Jis buvo pats protingiausias žmogus mūsų kaime. Kai mano tėvui buvo blogai, pirmas atskubėjo padėti, jį vežė į ligoninę. Vrubliauskų tėvą taip pat gelbėjo. Po to sušaudė visus“.

D. Jankūnienė: „Man ir šiandien tuo sunku patikėti. Kadangi tas visas išdėstymas, kaip jisai šaudė... Tu dabar liepk psichikos ligoniui, jis nesusiorientuos. Aš nežinau kaip pasakyti. Taip padaryti galėjo tik protaujantis žmogus“.

Širvintų psichiatrė pritarė aukų artimiesiems

Prokurorų versiją tada paneigė ir Širvintų rajono poliklinikos psichiatrė Konstancija Urbonienė. Pas šią gydytoją, norėdamas prasitęsti leidimą medžiotojo ginklui laikyti, prieš mažiau nei metus buvo atėjęs L. Zavistonovičius. Gydytoja mums sakė: „Buvo toks žmogus atėjęs. Su skrybėle. Mandagus. Kalbėjom rusiškai. Ramus, švelnus žmogus pasirodė. Kaimynams toks pat jis atrodė“. Paklausta, ar kilęs įtarimas, kad tas ramus žmogus gali būti psichikos ligonis, gydytoja atsakė: „Jokio įtarimo nekilo. Jokio. Mano pažymoje parašyta, kad psichikos kabineto įskaitoje neįrašytas. Tada to užtekdavo“.

1998-iais, iškart po žudynių, gydytoja žurnalistams sakė, kad dabar iš L. Zavistonovičiaus bus padarytas psichinis ligonis, nes to reikalauja visuomenės opinija. Bet toks jis nebuvo, tikino gydytoja. Anot jos, išžudyti „Draučių kaimo gyventojus, L. Zavistonovičių paskatino tautinė neapykanta. „Paklauskit, ką visos Širvintos kalba“- tada citavo laikraščiai gydytoją.

Ir po dvylikos metų, paklausta apie tą patį, gydytoja psichiatrė tikino, kad tada L. Zavistonovičių reikėję „padaryti“ psichiniu ligoniu. Mums ji kalbėjo: „Aš manau, kad dėl ramybės. Kad nebūtų dar daugiau eskaluojama nesantaika tarp vietinių lenkų ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lenkiją“. Dar kartą paklausta ar čia iš tiesų yra ta problema, gydytoja paaiškino: „Daug kas taip mano. Ir aš taip manau. Juk dar nieko nėra gero mūsų santykiuose. Vietinių lenkų ir lietuvių“.

Po mirties apie tą žmogų nutarta sužinoti viską

Iš karto po laidotuvių buvo priimtas sprendimas L. Zavistonovičiui atlikti pomirtinę kompleksinę teismo psichiatrinę, neurologinę, psichologinę ekspertizę. Nutarta apie šį žmogų po jo mirties išsiaiškinti viską. R. Jancevičius: „Tikrinama buvo viskas. Nuo kriminalinio pobūdžio priežasčių iki politinio pobūdžio pasekmių. Tada to asmens biografinius duomenis žinojau geriau nei savo paties“.

Leonardo Zavistonovičiaus dosjė: „Gimęs 1939 m. Širvintų rajone. Baigęs 7 klases, vairuotojų-traktorininkų kursus. Tarnavo tarybinėje armijoje. Dėl skrandžio ligos komisuotas anksčiau laiko. Dirbo vairuotoju. Ketverius metus Murmanske. Vėliau – Vilniuje. Buvo tris kartus vedęs. Turi suaugusią dukrą iš pirmos santuokos. 1976 m., dirbdamas Vilniaus taksi parko vairuotoju, pateko į autoįvykį. Nuo 1976 m. iki 1995 m. dirbo Vilniaus civilinės aviacijos būryje mechaniku. Nuo 1983 m. pradėjo aktyviai rūpintis savo sveikata, nebesugebėjo dirbti, visais būdais siekė gauti 2-ąją invalidumo grupę, papildomą priemoką prie pensijos. Po kelis kartus per metus reikalaudavo jį nukreipti į medikų komisiją invalidumui nustatyti. Nuo 1975 m. buvo medžiotojas. Turėjo nuolat pratęsiamą leidimą ginklui laikyti. Kiekvieną kartą pratęsiant leidimą, buvo tikrinamas psichiatrų. Medikai nenustatė nieko, kas keltų įtarimų“.

M. Kalibatas: „Aš netikiu, kad jis buvo ligonis. Netikiu. Kaip tuomet įmanoma turėti leidimą ginklams ? Ir ne vienam. O dviem. Ir dar su optiniais taikikliais. Niekada nepatikėsiu“.

Konstantinas Daškevičius, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius, mokslų daktaras, ekspertų komisijos, tyrusios L. Zavistonovičių, narys: „Jis sugebėdavo apsimesti ir kontroliuoti savo elgesį. Emocijas. Susikoncentruodavo, kad gydytojai negalėtų pastebėti jo sutrikimų“.

Nustatyta, kad dar 1985 m. L. Zavistonovičius buvo nukreiptas ir tirtas Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Iš Vilniaus į Širvintų rajoną, savo gimtinę, grįžęs gyventi ir dėl leidimų ginklui turėti eidamas į rajono polikliniką, ligonio kortelės su neurologų ir psichiatrų įrašais nesinešdavo. Tada dar nebuvę centralizuotos kompiuterinės sistemos. Rajono gydytojai tai patikrinti galėję tik rašydami laiškus-paklausimus atitinkamoms gydymo įstaigoms, jei kildavo įtarimų. L. Zavistonovičius įtarimų nekėlė.

„Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas“

K. Daškevičius: „Išsiaiškinome, kad savo pirmąją žmoną jis tiesiog užkankino liguistu pavydu. Jai neleisdavo niekur eiti toliau iš namų. Kai ji išeidavo į parduotuvę, per langą stebėdavo, į kurią pusę ji nuėjo. Grįžusią apuostydavo. Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas. Tai jam buvo priežastis galvoti, kad ji kažkur rūsyje mylėjosi su kitais vyrais. Su antra žmona gyveno trumpai. Patologinis pavydas gadino santykius. Trečiajai savo žmonai net neleisdavo eiti į polikliniką, kai ji buvo lūžusi ranką“.

Vilniaus rajone, Kiemeliuose, aplankėme trečiąją L. Zavistonovičiaus žmoną Stanislavą. Kartu jie gyveno septynis mėnesius. Draučiuose. Nepakentusi, kaip pati tai vadino, keisto vyro elgesio, pabėgo iš jo. Iki Draučių žudynių buvo likę dešimt mėnesių. Pirmoji L. Zavistonovičiaus žmona, jo dukters motina, mirė. Antroji žmona buvo atvykusi iš Baltarusijos. Po skyrybų grįžo atgal. Mums Kiemeliuose Stanislava pasakojo: „Kai eidavom miegoti, jis šalia lovos pasidėdavo šautuvą. Kaip aš dėl to bijojau... Jei namuose kas atsitikdavo, kaltindavo kaimynus. Jiems apie tai nepasakojo. Ir su jais nesipyko“.

K. Daškevičius: „Jis iš tiesų turėjo nemažai priešų. Tariamų priešų. Dažnai giminėms sakydavo, kad jį persekioja gestapas. Kad komunistų gaujos kenkia jo sveikatai, nuodija jo gyvulius, karvėms daro abortus ir panašiai. Kliedėjimo idėja jau buvo susiformavusi“.

„Ligonis tiek nužudyti negalėtų“

Bet tik pranešus, kad L. Zavistonovičius iš tiesų galėjo sirgti rimta psichikos liga ir, kad tam nustatyti bus skirta pomirtinė teismo medicinos ekspertizė, pasipylė vieši svarstymai.

„Ligonis tiek žmonių nužudyti negalėtų“. Taip „Respublikai“ kalbėjo Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos skyriaus vadovė. Mokslininkė teoretizavo ir , be kita ko, sakė, jog vien iš žiniasklaidos pranešimų sunku spręsti, ar šis žmogus buvo sutrikusios psichikos, nes tai reikėtų išsamiai ištirti.

Tačiau didžioji dalis skaitytojų prisiminė tik tai, kas buvo laikraštyje parašyta pavadinime, paryškintu šriftu: „Ligonis tiek nužudyti negalėtų“.

K. Daškevičius: „Jis du kartus gulėjo Vilniaus psichiatrijos ligoninėje Vasaros gatvėje. Be to, 1991 m. jam neurologai nustatė ryškius neurologinius sutrikimus. Žydinčią simptomatiką, kuri galėjo sukelti psichikos sutrikimus“.

„Armijos Krajovos braižas toks pats“

Tai niekada nebuvo viešinta. Kiek laiškų, kreipimųsi ir pareiškimų tada iš visos Lietuvos gavo prokuratūra. Jie buvo rašyti generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui, užsienio reikalų ministrui, Seimo nariams. Visi jie pridėti prie bylos.

Iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos valdybos atviro laiško: „L. Zavistonovičiaus veiksmai žudymo metu nebuvo panašūs į staiga pamišusio. Veikiau į fanatiko maniako iš anksto suplanuotą ir apgalvotą teroro aktą. Būtų klaida, jei žudynių bylą tiriantys prokurorai apsiribotų vien pačiu L. Zavistonovičiumi ir leidimo laikyti ginklus išdavimo teisėtumu. Akivaizdu, kad žudikas veikė tautinės neapykantos apakintas. Tą neapykantą viskam, kas lietuviška lenkų tarpe kursto „autonomininkai“, tapę Lietuvos lenkų sąjungos ir Lenkų rinkimų akcijos vadovais. Atkreipiame prokuratūros dėmesį į tai, kad žudynių Draučiuose braižas yra panašus į Armijos Krajovos vykdytas žudynes Dubingių apylinkėse ir Medininkų žudynes“.

Michal Mackevič, Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas, Seimo narys, išrinktas Širvintų rajone. Politiko tikinimu, tokius kaltinimus jis girdi dažnai. Jis pasakojo: „Jau nebestebina. Na, ką. Tokia mūsų dalia. Mes čia gimėm. Ir per daug mylime savo žemę, savo Tėvynę, kad galėtumėme kažkur važiuoti ar atsisakyti savo tautybės. Tokia Dievo valia. Esame lenkai, gimę Lietuvoje. Ir numirsime lenkais Lietuvoje. Kitaip būti negali“.

O jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą ?

Iš Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) Kauno Kalniečių skyriaus visuotinio susirinkimo kreipimosi į generalinį prokurorą: „Su nerimu stebime, kaip Draučių kaimo tragedijos tyrimas krypsta į žudiko L. Zavistonovičiaus pripažinimą psichikos ligoniu. Kaip tam ruošiama visuomenė. Ar bent įsivaizduojama, kas dabar dėtųsi Europoje, jei lietuvis būtų iššaudęs lenkų kaimą ?“

Dėl kiekvieno tokio laiško, pareiškimo ar susirinkimo kreipimosi apygardos prokurorai turėjo rašyti atsakymus generalinei prokuratūrai. Visi jie panašūs: „Pranešame, kad pareikšti teiginiai, jog Širvintų rajono Draučių kaimo tragedijos metu „lenkų šovinistas L. Zavistonovič“ (...) veikė tautinės neapykantos ir „autonomininkų“ antilietuviškos propagandos įtakoje, yra nepagrįsti“.

Ekspertai kaltino jo gimines

Apygardos vyriausiasis prokuroras ir šiandien aiškino savo institucijos poziciją. R. Jancevičius: „Prokuroras, net ir toje byloje, negali sau užduoti klausimą: tikėti ar netikėti ? Jei prokuroras, tirdamas bylą, pasakys, kad aš tuo žmogumi tikiu arba netikiu, tai dar tą pačią dieną toks prokuroras turėtų būti atleistas iš darbo be teisės grįžti į tarnybą. Prokuroras turi vertinti vieną paprastą dalyką – surinktus įrodymus. Ir tų įrodymų pagrindu daryti išvadas“.

Ekspertai savo išvadoje parašė, kad “ L. Zavistonovičius sirgo lėtine progresuojančia psichikos liga – organiniu kliedesiniu (panašiu į šizofreniją) sutrikimu. Dėl to jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti“.

K. Daškevičius: „Jeigu jo artimieji, kurie visi žinojo apie jo sutrikimus, būtų pranešę policijai ar gydytojui psichiatrui, būtų buvę galima išvengti tos tragedijos. Giminėms čia tenka daug kaltės. Jie nuo 1978-ųjų stebėjo rimtus psichikos sutrikimus. Bet apie tai nepranešdavo“.

„O ką aš galėjau ?“

Išgirdę tuos priekaištus, susitikome su visais L. Zavistinovičiaus artimaisiais. Jo brolio šeima, jo vienintele dukra. Ilgai kalbėjomės, ar lengva ką nors keisto pastebėjus šeimos nario elgesy, pranešti policijai, tuo labiau psichiatrams. Jie pasakojo, dar jo pirmoji žmona, nepakentusi dažnai sakomų įtarinėjimų dėl jo išsigalvotos neištikimybės, kalbėjimo apie „pelėsių kvapą, sklindantį nuo jos“, konflikto metu, buvo iškvietusi medikus. Kas iš to ? Vyras ramiu balsu jiems paaiškino, kad susipyko su žmona, o ši nori jį „padaryti“ bepročiu. Tai išklausęs ir išeidamas iš jų buto, felčeris paplekšnojo Leonardui per petį: „Nepergyvenk. Mano žmona irgi tokia“. Kaip po to gali bandyti dar ką nors pasakoti ? Kas nuo to pasikeis ?

Su L. Zavistonovičiaus dukra susitikome ne jos namuose. Ir ne jos darbo vietoje. 41-erių, ištekėjusi, augina du vaikus, medikė. Tikino, nei bendradarbiai, nei vaikai nežino, ką 1998-iais padarė jos tėvas, vaikų senelis. Ji kalbėjo: „Žinot, ta tragedija man yra kryžius ir skausmas visam likusiam gyvenimui. Labai skaudu, kad man artimas žmogus, kurį tebemyliu, tai padarė. Ir tokį skausmą sukėlė kitiems. Nesistebiu, kad jį pažinoję netiki, kad jis buvo toks. Kaip medikė galiu pasakyti, jis nebuvo panašus į klasikinį psichikos ligonį. Reikėjo su juo pagyventi, kad tai pastebėtum. Gal tie žmonės ir man dabar jaučia neapykantą, kad aš taip pat kažko nepadariau. O ką aš galėjau ? Tėvui ne visada paūmėdavo. Jis mokėjo bendrauti. Mokėjo būti su svetimais malonus. Paskutiniais metais aš jį retai matydavau. Gyvenau su savo šeima“.

Auditas rajono gydytojus pateisino

Gavus teismo medicinos ekspertų aktą apie L. Zavistonovičiaus sveikatos būklę, prokuratūroje buvo svarstoma, ar nereikėtų iškelti atskirą baudžiamąją bylą Širvintų rajono gydytojams, pasirašiusiems pažymą – ten yra net septynių medikų parašai – jog L. Zavistonovičius galėjo turėti ginklą ? Bet Valstybinė medicininio audito inspekcija savo pažymoje parašė rajono gydytojus pateisinančią išvadą: „Širvintų rajono poliklinikos gydytojai neturėjo objektyvių duomenų, neturėjo medicininės dokumentacijos apie L. Zavistonovičiaus sveikatos būklę. Jo kliedesinio pobūdžio psichikos sutrikimai galėjo būti užslėpti ir neįmanomi pastebėti vienkartinės apžiūros metu. Gydytojai pasitikėjo pacientu, kuris nuolat neigė psichikos sveikatos sutrikimus“.

P. S. Po Draučių tragedijos sveikatos apsaugos ministro sprendimu, Lietuvoje buvo sugriežtinta leidimų turėti ginklą išdavimo tvarka. Šis skaudus įvykis paspartino psichikos sveikatos centrų kūrimą visoje šalyje.

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – birželio 30 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK.
Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.