„Tai – ne žmogus! Tai - vilkas! “

Kad po vienkiemius vaikšto žudikas, buvo rašoma pagrindiniuose šalies dienraščiuose tų metų rudenį. Kol pagaliau pirmuosiuose puslapiuose gruodį pasirodė viltinga žinia: „Šiandien prasidėjo maniako medžioklė!” Skelbiama, kad maniakas nesurastas, bet yra žinoma, kad klajoja Šiaulių rajone...

Žmonėms primenama: būkite budrūs, nes visas savo aukas jis užmuša kirviu per galvą. Visas aukas apiplėšia. Jis nuožmus ir šaltakraujis. Kelmės rajone nužudęs auką – užvertė ją šiaudais ir dar kelias naktis ant jų miegojo.

Raseinių rajone, vienoje sodyboje nužudęs dvi senutes ir ten pat radęs šampano, dar keletą dienų gėrė. Miegojo vienos nužudytosios lovoje. Lietuvos gyventojai raminami, kad iš paskutinių nužudytųjų namų maniakas išsinešė šiek tiek pinigų (tą laikinųjų talonų, vadintų „vagnorkėmis“, sumą pavertus litais, būtų keli šimtai – Aut. pastaba ), kelis nuo nužudytųjų pirštų numautus auksinius žiedus, todėl kurį laiką jis neturėtų plėšti ir žudyti. Bet kas žino, kada baigsis pinigai... Šiaulių krašto žmonės filmo autorių tikino, kad po šių publikacijų ir analogiškų pranešimų per radiją tuomet kilo tokia panika, jog žmonės miegojo prie lovų pasidėję kirvius. Kai kurie į namus nakčiai nuo būdos atsivesdavo sarginius šunis.

Lietuvoje taip niekas nesielgė jau nuo pokario. Žinia tuose pačiuose laikraščiuose, kad vien iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM ) Vilniuje į maniako aplankytus rajonus išsiųsti net devyni patyrusių kriminalistų ekipažai, mažai ką guodė. Žmonės vieni kitiems pasakojo ir citavo kitą informaciją iš šių straipsnių. Nurodoma, kad taip pasakęs aukštas pareigas ėjęs VRM pareigūnas: „Tai jau ne žmogus. Tai – vilkas!”

„Pas mus maniakų dar nebuvo“

Po pusantrų metų jį teisė Vilniuje, Aukščiausiajame Teisme. Apie procesą rašė visi šalies laikraščiai. Valstybės kaltinimą palaikantis prokuroras Jurgis Jurkevičius tada sakė: „Ši byla yra išskirtinė Lietuvos istorijoje. Pas mus serijinių žudikų maniakų dar nebuvo“. Kas buvo tas visą Lietuvą išgąsdinęs siaubūnas? Teismo salėje, užrakintas geležiniame narve ir saugomas automatais ginkluotų pareigūnų, susigūžęs sėdėjo jaunas, ramus, mažakalbis vaikinas. Antanui Varneliui tada buvo vos dvidešimt dveji. Menko išsilavinimo, pagalbinės mokyklos auklėtinis, kuriam ekspertai nustatė įgimtą silpnaprotystę, ilgai vedžiojo už nosies šešių Lietuvos rajonų ir VRM kriminalistus.

Kriminalinės valdybos pareigūnai iš ministerijos kolegoms rajonuose pradėjo talkinti tik tada, kai kažkuris iš kriminalistų, skaitydamas nusikaltimų suvestines, atkreipė dėmesį, jog mažiausiai penkios skirtinguose rajonuose įvykdytos žmogžudystės yra labai panašios. O iki tol net keturios baudžiamosios bylos dėl nužudymo Šakių, Jurbarko, Telšių ir Kelmės rajonuose buvo sustabdytos, nes tyrėjams niekaip nepavyko nustatyti jas įvykdžiusio asmens ar asmenų.

Šviesiaplaukis, kalbantis maišyta tarme

Po pirmosios žmogžudystės Šakių rajone, kur kietu buku daiktu smūgiuojant į galvą užmuštas pagyvenęs vyras, vienas gyvenęs pamiškėje, buvo sulaikyti ir apklausti net šeši įtariamieji. Pas juos atliktos kratos. Bet visi paleisti, nes turėjo tvirtą alibi. Tikrasis žudikas, pagaliu užmušęs senuką, įvilkęs jo lavoną į namą, apklojęs skudurais ir uždegęs – nenustatytas. Po trijų savaičių – 1992 m. rugpjūčio 18 d. – Telšių rajone kriminalistams pavyksta šį tą sužinoti apie įtariamąjį.

Iš rajono policijos komisariato į VRM siunčiama operatyvinė informacija: „Ieškomas maždaug 30 metų amžiaus vyriškis. Vidutinio kūno sudėjimo. Šviesaus gymio. Akys mėlynos. Plaukai šviesūs, tiesūs, sušukuoti į šoną. Kalba maišyta žemaičių – aukštaičių tarme. Ant krūtinės ir abiejų rankų – nuo riešų iki pečių – tatuiruotės. Prisistato Antano vardu. Turi peilį.“

Taip įtariamąjį apibūdino du Telšių gyventojai, pas kuriuos policija rado daiktus, išneštus iš tame rajone nužudyto senuko namų. Telšiškiai tikino, Antanu prisistačiusį vyrą matę pirmą kartą. Nieko daugiau apie jį nežinojo.

Niekam nerūpėjo, iš kur jis čia atklydo


Po dviejų su puse mėnesio – spalio 31 d. – labai panašiom aplinkybėm sunkiai sužalojamas senukas Jurbarko rajone, Šimkaičių kaime. Kirviu suskaldyta galva, taip ir neatgavęs sąmonės, 86 metų senolis po savaitės mirė Kauno klinikų reanimacijos skyriuje. O Šimkaičių kaime žudikas tada iš tiesų galėjo būti sulaikytas.

Jonas Mileris
Jonas Mileris, nužudyto senuko giminaitis, filmui pasakojo: „Mes dažnai Juozą lankydavom. Jis buvo mano patėvis. Padėdavom. Atveždavom maisto. Nors tokių metų, bet dar buvo stiprus. Nesirgo. Tada atvažiuojam. Tvarto durys, žiūriu, spyna užrakintos. Jau kažkas per širdį nusmelkė, nes Juozas niekada nerakindavo. Beldžiu į namo duris. Atidaro jaunuolis. Klausiu, kas tu toks, ką čia veiki ?“

Jaunuolis nesutrikęs. Pasakė, kad jo vardas Antoška. Prižiūri namus, nes šeimininkas prašė. Jis pats, anot vaikino, išvažiavo pas gydytojus. „Kažkokia nesąmonė“,- pagalvojo Jonas. „Juozas niekur iš namų neidavo. Jei ko reikėdavo, man pasakydavo.“ Vaikinas Juozo virtuvėje kepė kiaušinienę. Šypsojosi. Atrodė ramus. Pasakė, kad čia atėjęs iš kaimynų Mačiulaičių. Neva, pas juos gyvenąs. Įtardami negera, Jonas su žmona nuvažiavo pas tuos Mačiulaičius. Tie patvirtino, kad Antišką, kaip jį visi vadino, pažįsta. Benamis jaunuolis jau visą mėnesį gyveno Šimkaičiuose. Žmonėms padėjo dirbti ūkio darbus. Šie jam atsilygindavę maistu, leisdavę daržinėje permiegoti. Niekas nežinojo, iš kur jis čia atklydo. Niekam tai ir nerūpėjo.

Krizė ir kuro limitai

Vienkiemyje gyvenusio senuko giminaitis kuo toliau, tuo labiau įtarė, kad atsitiko kažkas negero. Jonas grįžo atgal. Jaunuolio jau nebuvo. Namą rado užrakintą. Netoliese dirbęs traktorininkas matė, kaip jaunas vaikinas su pilnais krepšiais per arimus nuskubėjęs miško link. Jonas nuėjo į tvartą. Gelžgaliu numušė spyną. Patėvį rado gulintį ant mėšlo krūvos. Galva buvo sudaužyta kirvio pentimi. Tas kirvis numestas gulėjo šalia...

Greitoji atvažiavo greitai. Senuką išvežė. Su policija buvo sunkiau. Tyrėjas iš Jurbarko atvažiavo po penkių valandų. Apylinkės įgaliotinis, kai jam paskambino telefonu, pasakė, kad atvyks tik tuomet, jeigu... jį kas nors atveš. Nes jau išnaudojęs mėnesiui skirtą kuro limitą. Teko jį atsivežti. Jonas jam sakė, kad dar prieš valandą traktorininkas matė žudiką iš sodybos einantį į mišką. „Reikėjo tik su šuniu pasekti pėdomis. Prašiau tai daryti. Man įgaliotinis sako, negalima. Kuro nėra. Limitai išeikvoti. Krizė. Nieks čia nevažiuos. Jokie kinologai. Be to, tas miškelis jau ne mūsų rajonui priklauso... Va, taip.“

Po to nužudė dar tris

Po gero mėnesio nužudymo tyrimo byloje Jurbarko kriminalistai parašė: „Kadangi parengtinio tardymo metu asmenys, apiplėšę ir nužudę, J. Gudelį nebuvo nustatyti, baudžiamoji byla sustabdoma“.

Vėliau nustatyta, kad per mėnesį nuo tos dienos, tas pats buvęs nenustatytas asmuo nužudė dar tris žmones, dar tris sunkiai sužalojo. Jie gyvi liko tik todėl, kad laiku buvo suteikta medicininė pagalba. Gyvi, bet neįgalūs. Paskui, apklausiamas, žudikas patvirtino, kad iš to vienkiemio Jurbarko rajone, pasiekęs pamiškę, dar ilgai žiūrėjo, kuo baigsis sujudimas apiplėšto ir tvarte užrakinto senuko namuose. Po to neskubėdamas patraukė tolyn. Kaip visada, pėsčiomis...

Po dviejų savaičių Kelmės rajone, Pakražančio apylinkėje, vienkiemyje gyvenusi moteris paskelbta dingusia be žinios. Visi supranta, kad su lazdele sunkiai vaikštanti senolė negalėjo toli nuklysti nuo namų... Ją po savaitės rado tvarte. Durys, kaip ir Jurbarko rajone, buvo užrakintos spyna. Lavonas buvo užverstas šiaudais. Žiurkės per tas dienas buvo neatpažįstamai apgraužusios veidą. Vėliau ekspertai nustatė, kad moteriai kirviu buvo suduoti devyni smūgiai. Iš jų penki – mirtini – į galvą. Iš namo dingęs dviratis, lietpaltis, kavos malimo mašinėlė, kvepalai, muilas, plaukų lakas. Kelmės kriminalistai sulaikė ir apklausė penkis įtariamuosius. Jų namuose atliktos kratos. Jie po apklausų buvo paleisti, nes turėjo tvirtą alibi. Ir šioje byloje rašoma, kad žudikas – nenustatytas asmuo. Apie kokį nors Antaną ar Antošką čia net nekalbama...

Nusikaltimai, kurių galėjo nebūti

Tuo pačiu metu šalies laikraščiai pradeda rašyti apie neįvardytą senukų žudiką – maniaką. Žurnalistai sužino, kad Kelmės rajone, užkapojęs senutę, žudikas dar kurį laiką gyveno jos namo palėpėje padarytame guolyje. Byloje yra tai patvirtinanti fotografija. Kad būtų baisiau, laikraščiuose rašoma, kad žudikas dvi naktis miegojęs ant tų pačių šiaudų, kuriais užvertė nužudytąją... Iš tiesų taip nebuvo.

Po savaitės Šiaulių rajono policijos komisariate iškeliamos trys baudžiamosios bylos. Raudėnų apylinkėje, skirtingose vietose apiplėšti ir sunkiai sužaloti vyras ir pagyvenusi moteris. Ji, netekusi sąmonės, užverčiama šiaudais. Netekęs sąmonės vyras sulaužyta kaukole paliekamas gulėti ten, kur buvo užpultas. Tame pačiame kaime apvagiama sodyba. Abu sužalotieji išgyveno, nes jiems laiku suteikiama medicininė pagalba.

Lygiai po dviejų savaičių – gruodžio 5 d. – visą Lietuvą privertė krūptelėti žinia iš Raseinių rajono, Ariogalos apylinkės. Keryvų kaime, tame pačiame name nužudytos abi ten gyvenusios moterys. 92 metų amžiaus senolė ir jos 68 metų marti. Senolė sulaužyta kaukole rasta įvilkta į sandėliuką, esantį name, o jos marti – taip pat sutrupintu pakaušiu – rasta užrakintame tvarte. Moteris dar buvo gyva. Ji po kelių dienų mirė Kauno klinikose. Nužudytųjų name kraugerys rado šampano. Išgėręs keletą butelių, liko nakvoti vienos iš nužudytųjų lovoje.

Medžioklė

Tik dabar buvo suprasta ir įvardyta, kad visus šiuos žmones galėjo nužudyti vienas ir tas pats, tų pačių metų sausio 14 d. pirma laiko už gerą elgesį paleistas, du kartus už vagystes teistas, buvęs Gelgaudiškio specialiosios mokyklos auklėtinis – 21 metų amžiaus Antanas Varnelis. VRM prašymu, gruodžio 9 d. visuose Lietuvos laikraščiuose spausdinama jo nuotrauka. Per televiziją, radiją ir visuose laikraščiuose gyventojai raginami padėti policijai. Skambinti, jei pamatytų asmenį, panašų į šį. „Lietuvos rytas“ gruodžio 9 d. skelbė: „Šiandien iš Vidaus reikalų ministerijos turėjo išvažiuoti devynios operatyvinės grupės, kurios kartu su vietine policija devyniuose Lietuvos rajonuose krės apleistus namus ir vienkiemius“.

Ministerijos vadovybė savo vyrams pasakiusi, kad jie negrįžtų į Vilnių, kol nepagaus maniako. Gelgaudiškio miestelį Šakių rajone, kur labiausiai buvo tikimasi surasti besislapstantį maniaką, apieškojo gyva grandinė – 300 automatais ginkluotų policininkų ir karių. „Respublika“ rašė, kad nekrėsti liko tik apylinkės viršaičio ir klebono namai.

Išdavė ne veidas, o tatuiruotės

Antaną Varnelį po dvi savaites trukusių gaudynių sugavo ne pareigūnai. O paprasti Lietuvos kaimo žmonės – Kauno rajono, Užliedžių apylinkės, Muniškių kaimo gyventojai. Kaip vėliau tikino pats A. Varnelis, po žudynių Raseinių rajone, jis traukė į Vilnių. Pas vieną įkalinimo vietos draugą. Tai, kad jį gaudo visos Lietuvos policija ir tai, kad jis paskelbtas ieškomiausiu Lietuvos nusikaltėliu – Antanas žinojo. Perskaitė kažkur rastame laikraštyje. Nuo tos akimirkos keliaudavo tik naktimis. Dieną lindėdavo daržinėse, tvartuose. Pinigų po paskutinio apiplėšimo dar turėjo. Jis greitai įsitikino, kad pakelės kaimų pardavėjos, kur užsukdavo nusipirkti maisto ir alaus, nors ir ant prekystalio pasidėjusios laikraštį su jo nuotrauka – į parduotuvę užėjusio Varnelio neatpažįsta. A. Varnelis nebebuvo panašus į penkerių metų senumo atvaizdą, paimtą iš jo mokyklinės bylos. Jam nė nereikėjo slapstytis. Pradrąsėjęs, kad jo niekas neatpažįsta, Muniškių kaime apsistojo pas dvi pagyvenusio amžiaus moteris. Siūlėsi padėti nudirbti ūkio darbus.

Jį išdavė ne veidas, o tatuiruotės ant rankų. Jas pamatė kaimo vyrai, kuriuos A. Varnelis, turėdamas pinigų, vaišino. Jam užlaužė rankas. Kažkas paskambino policijai. Atsiliepęs budintis pasakė, kad greitai neatvažiuos, nes policijai tuo metu kas valandą vis paskambindavo iš skirtingų vietų ir pranešdavo, kad „sulaikytas Varnelis“. Buvo tikrinamas kiekvienas skambutis.

Pripažintas psichopatu

Sulaikytas ir apklausiamas A. Varnelis prisipažino įvykdęs visus jam inkriminuotus nusikaltimus. Išskyrus vieną – nepilnametės išprievartavimą.

DOSJĖ: Antanas Varnelis gimė 1971 m. Telšių rajone, Dadotkų kaime. Turėjo tris brolius ir tris seseris. Tėvų neatsimena, nes buvo dar kūdikis, kai šiems atėmė tėvystės teises. Augo Viešvilės vaikų namuose. Mokėsi – Gelgaudiškyje. Dėl polinkio vogti, sulaukęs šešiolikos, net du kartus buvo vežamas į Žiegždrių psichiatrinę ligoninę tirti. Ekspertai nustatė: įgimta silpnaprotystė, lengvas debilumo laipsnis su asmenybės psichopatizacija. Pripažįstamas pakaltinamu.

Birutė Navikienė
Lygiai tokią pačią išvadą po visų įvykdytų žmogžudysčių padarė Utenos psichiatrinės ligoninės, kur jis buvo tirtas, ekspertai. Visiems tapo aišku, kad teismas, gavęs tokią ekspertų išvadą, skirs aukščiausią bausmę – sušaudymą. Buvusi A. Varnelio mokytoja, dabartinė Gelgaudiškio specialiosios mokyklos direktorė Birutė Navikienė filmui sakė, kad Antaną gerai nuo vaikystės pažinoję pedagogai tąkart pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni tikino, kad Antanas iš tiesų viską suvokia ir gali atsakyti už savo veiksmus. Kiti – priešingai. Antanas - sutrikusio intelekto ir, anot jų, tokie vaikai bręsta lėčiau. Jo, sunkių nusikaltimų vykdymo metu dvidešimtmečio, mąstymas ir suvokimas buvęs kaip dvylikos – keturiolikos metų vaiko. Jis, anot taip galvojančių, negali už įvykdytus nusikaltimus atsakyti kaip suaugęs. Taip galvojantys mokytojai rašė Antaną teisusiam Aukščiausiajam Teismui laiškus, prašydami, skiriant bausmę, atsižvelgti.
Lygiai taip pat galvojo Antaną gynęs, jam valstybės skirtas advokatas, buvęs to paties teismo baudžiamųjų bylų teisėjas Jonas Jasiulevičius. Dirbdamas teisėju, pats J. Jasiulevičius paskelbė net penkiolika mirties nuosprendžių. Advokatas teismui pateikė prašymą A. Varneliui skirti pakartotinę, detalesnę teismo psichiatrinę ekspertizę, motyvuodamas, kad teisiamojo psichinės sveikatos būklė galėjo būti neišsamiai ištirta. Advokato manymu, svarstant ar teisiamajam skirti išimtinę mirties bausmę – nebuvo galima priimti skubotų sprendimų. Prokuroras siūlė advokato prašymo netenkinti, nes ekspertizė jau atlikta. Tada teisėjas Vytautas Greičius paklausė paties A. Varnelio, ar šis nori būti dar kartą ištirtas ? Byloje užprotokoluotas teisiamojo atsakymas: „Nenoriu. Mane jau tyrė“.
Jonas Jasiulevičius

Penktasis iš septynių

Teismas A. Varneliui skyrė išimtinę – mirties bausmę sušaudant. Nuosprendis galutinis. Kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas. Advokatas A. Varnelio vardu parašė malonės prašymą šalies Prezidentui. Į jį nebuvo atsižvelgta. Sužinoję, kad Lietuvoje mirties bausme nubaustas intelekto negalią turintis vaikų namų auklėtinis, į mūsų šalį, negalėdami tuo patikėti, atvyko Danijos televizijos žurnalistai. Jų parengtame ir toje šalyje parodytame filme buvo teigiama, kad Lietuvoje teismo nuosprendžiu šaudomi psichopatai. Danai primena, kad ta šalis nori patekti į Europos Sąjungą.

A. Varnelis buvo penktasis iš septynių, kuriems po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė.

Apie visa tai, tik išsamiau – ketvirtadienį 20.00 val. per LNK „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.