Lietuvos ir lietuvių įvaizdis užsienyje – mums viena skaudžiausių ir nuolat eskaluojamų temų. Neužgyjanti žaizda. Kaip armėnams – Ararato kalnas, serbams – Kosovas, iraniečiams – tūkstantmečių Persijos istorija ir didybė, kurios šių dienų Iranas siekia, bet niekaip nepasiekia. O mes turime lietuvių ir Lietuvos įvaizdį užsienyje.
© Organizatorių archyvas

Labai mėgstame tai knibinėti ir rakinėti, dažnai taip įdėmiai, kad žiūrime net į savo pačių polinkį knibinėti ir vertiname net ir jį. Tačiau net ir išsami analizė, regis, aiškumo ir supratimo tikslumo nesuteikia. Bet apie tai – kiek vėliau.

Pirmiausia reikia ramiai pripažinti, kad mūsų liguistas susidomėjimas tuo, ką apie mus pasakė, parašė ar pagalvojo, nėra jokia anomalija ar gėdinga išraiška. Paauglys, nepatenkintas savo bjauriojo ančiuko išvaizda, taip pat žiūri į savo atspindį kiekvienoje vitrinoje ir net pravažiuojančio autobuso languose ir nerimastingai bando pagauti nors menkiausią kruopelytę informacijos apie tai, ką apie jį kas nors pagalvojo.

Tai normalu. Mes, kaip šalis, esame paauglystės amžiuje. Ramus požiūris į kitų požiūrius ir vertinimus ateina su branda. Dar padeda galia ir raumenys.

Amerika – geriausia. Ir viskas

Sveikiausiai ir ramiausiai juos stebinčius užsieniečius stebi, man regis, amerikiečiai. Atvykėlių šalis genetiškai suformavo tokį charakterio tipą, kai labai stiprus pasitikėjimas savo jėgomis ir visavertiškumas. Tai ir yra amerikietiškosios autorefleksijos stuburkaulis: jie ne galvoja, jie žino, kad jų šalis geriausia pasaulyje, jų tvarka – teisingiausia, ir Dievas juos myli labiausiai.
Mums, europiečiams, tai gali atrodyti naivu.

Didžiosios Britanijos gyventojus tokia amerikietiška poza erzina ir dėl kitų priežasčių: geriausios šalies pasaulyje titulą jie norėtų pasilikti sau, bet nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tai daryti labai sunku, ypač dėl to, kad Jungtinė Karalystė visą XX a. antrąją pusę mokėjo Amerikai pokario skolas, o visi, kurie siekė karjeros, meno ar mokslo aukštumų, patyliukais pripažindavo tai, kad viršūnės nesi pasiekęs tol, kol nesi to padaręs už Atlanto.

Tai ypač gerai atsiskleidžia susidūrus su Didžiosios Britanijos kino ir teatro aktoriais: kol jų karjera dar auga, nuolatinis interviu leitmotyvas yra tai, kad Didžiosios Britanijos tradicija yra subtilesnė, rafinuotesnė ir protingesnė nei Holivudo blizgesys. Vos tik aktorius pasiekia tokį lygį, kad tampa paklausus Holivude, jis visada, be išimčių, akies mirksniu atsiduria Pietų Kalifornijoje ir atgal neskuba.

Taigi, geriausia šalis pasaulyje. Norit to ar nenorit, prašom žavėtis. Nesubtilu? Galbūt. Tačiau toks požiūris tautos optimizmui labai sveikas. Jis padeda sutaupyti ir pinigų, ir pastangų, nes beveik niekada nekyla pagundos dirbtinai tą įvaizdį gerinti.

Tiesą sakant, pavienių pastangų būta – antrosios prezidento George’o W. Busho kadencijos metu, kai Vašingtone daug kas patikėjo, jog vis dėlto turi racijos šalies Rytų ir Vakarų pakrančių elito nuolatinis guodimasis, kad užsienyje gėda jaustis amerikiečiu (ne, ne vien mūsų žvaigždės kartais pagraudena besigėdijančios savo šalies). Sumanymas keisti Amerikos prekių ženklą (angl. rebranding America), šalį daryti švelnesnę, draugiškesnę, galbūt labiau europietišką tyliai mirė sostinės biurokratų stalčiuose, nes nesulaukė jokio pritarimo.

Matyt, šalies vardo dirbtinis poliravimas buvo pernelyg neamerikietiška idėja. (Taip, amerikiečiai turi specialų terminą un-American, kiek suteptą tolimais pokario raganų medžioklės laikais. House Un-American Activities Committee (liet. Atstovų rūmų komitetas neamerikietiškai veiklai tirti) buvo įkurtas veiklai, gresiančiai konstitucijos garantuotai šalies politinei sistemai, tirti, o pokario laikais tapo kairiųjų persekiojimo sinonimu).

Matyt, ramiai žvelgti į šalies įvaizdį padeda įsisąmoninta samprata, kas vis dėlto turi tą įvaizdį sudaryti. Amerikietiškas savo šalies, kaip prekės, vertybių išdėstymas labai aiškus ir nebijo kaltinimų primityvumu: „gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas“ nesikeičia nuo Nepriklausomybės deklaracijos laikų.

Prekių ženklo vertė labai aiški ir, svarbiausia, įtikinama: žmonės daug dešimtmečių ropščiasi į Ameriką, bėgdami nuo grėsmės savo gyvybei, nenorėdami, kad jų laisvę ribotų vyriausybė, ir siekdami įgyvendinti savo svajones. Net jei ne visada ir ne visur tai tobulai suveikia, idėja suprantama.

Lietuvoje mes patys nesame nusprendę, kokios mūsų vertybės, koks mūsų įvaizdis, kuriuo būtų galima didžiuotis, kokie mūsų bruožai nediskutuotinai teigiami. Pavyzdžiui, emigracija – ar reikia liūdėti, kad čia valdžia užsmaugė ir visi bėga lauk, o gal reikėtų džiaugtis, kad žmonės aktyvūs ir geba patys pasirinkti? Kas pasakys? O mūsų valstietiškas pradas, artumas žemei? Mes juk patys nenusprendėme, ar norime didžiuotis, kad esame artojų vaikai, ar norime slėpti juodas panages, gėdytis jų ir bandyti išryškinti miesto kultūros požymius. Kad ir kurį aspektą pajudinam, ten vis tas pats netikrumas ir abejonės.

Žinok, ką parduodi

Kai nežinai pats, ką parduodi, kokių vilčių turi įtikinti kitą? Ko gali tikėtis obuolių pardavėjas turguje, kuris pats gerai nežino, ar obuoliai saldūs, ar rūgštūs, ar jie desertiniai, ar geriau pyragams tinka? Čia turbūt ir yra pagrindinė problema. Todėl šalies įvaizdžio analizė, sakykim taip, problemos nustatymas ir kiekybinis įvertinimas, priklauso nuo analizuojančiojo asmeninės nuomonės, nes aiškių, sutartų kriterijų dar neturime. Todėl ir išvadų puokštė marga, kaip ir pasiūlymai dėl priemonių, kurių reikėtų imtis.

Kryptingos ir sėkmingos įvaizdžio formavimo kampanijos pavyzdžių esama. Viena šalis, turėjusi ir turinti rimtų įvaizdžio problemų pasaulyje (ir nuo to įvaizdžio labai priklausoma komerciškai), buvo Prancūzija. Šalis, kurios didžiulę pajamų dalį sudarė vadinamieji įvaizdžio produktai ir paslaugos – vynas, maistas, mada ir turizmas, pagaliau sutiko su tuo, apie ką buvo kalbama kitur (o ypač Britanijoje): galų chamo su berete, nefiltruota „Gauloises“ cigarete lūpų kamputyje ir dryžuotais Bretanės marškiniais įvaizdis beviltiškai paseno ir šaliai nebepadeda, kaip ir storžievis Paryžiaus padavėjas, su lankytojais besielgiantis taip, lyg jie turėtų būti neapsakomai laimingi, kad prie jų staliuko kas nors prisiartino ir teiksis atnešti kavos.

Apygirčiai kaimiečiai geltonais dantimis, gaminantys skanų vyną ir slegiantys kvapius sūrius (ir jų gražiai nuaugusios sodietės dukterys žibinančios akis, žadančios nuodėmės saldybę) gal ir buvo visai priimtinas prekių ženklas šaliai po Antrojo pasaulinio karo, bet dabar žmonėms vis mažiau patinka, kai atvykę į svetimą šalį jie laikomi netobula gyvybės forma ir su jais elgiamasi kaip su elgetomis Indijos traukiniuose.

Todėl Prancūzija ėmė keisti įvaizdį, tiražuodama kiek nuobodų ir blankų, bet saugų „svetingumo su širdimi“ paveikslą, girdi, mes ir parodyti turime ką, ir į lėkštes nebespjaudome, ir kavinėse ant jūsų neberėksime. O jei ir pakelsime balsą, tai tik jūsų pačių labui. Kelerius metus trukusi kampanija buvo sėkminga – ypač tarp jaunesnių užsieniečių tokios užkietėjusios Prancūzijos baimės nebeliko.

Įdomus pavyzdys, kaip dar galima elgtis su savo įvaizdžiu, yra Rusija. Viena vertus, tai šaliai ir jos žmonėms pripažinimas užsienyje reiškia nepaprastai daug: net didžiausi patriotai, viešai trankantys kumščiu į stalą ir svaidantys griausmus užsieniečiams, privačioje aplinkoje nuolat domisi, kaip jie vertinami užsienyje, kurio viršenybę slapčiomis pripažįsta.

Rusų muzikantas ar aktorius gali ilgiausiuose interviu sakyti, kad nė viena kita pasaulio šalis nė iš tolo negali prilygti jo šaliai dvasingumu ir meno supratimo lygiu, šaipytis iš Amerikos ir jos žmonių, tačiau niekuomet –niekuomet – nepamirš kiekviename pranešime spaudai, tinklalapyje ar interviu kaip savo vertės įrodymo paminėti praėjusių gastrolių ne tik Niujorke ar Londone, bet ir kokiame nors nedideliame Olandijos ar Vokietijos mieste.

Antra vertus, nors tas įvaizdis Rusijai nepaprastai įdomus, ji niekuomet nepajudina nė piršto, kad ką nors pakeistų. Net toks paprastas dalykas kaip vizų užsieniečiams atsisakymas (net Ukrainos biurokratai, regis, drėbti iš to paties molio, kaip ir rusai, vis dėlto sugebėjo įveikti šį barjerą) Rusijai lieka visiškai neįdomus dalykas. Kas norės, tas ir taip atvažiuos, o kam nepatinka, tegul nevažiuoja.

Maža to, rusai labai noriai paryškina ir drąsiai kiša priekin net ir labai abejotinas savo savybes: ašaringą sentimentalumą, žiauroką šiurkštumą ir gebėjimą gerti stipriuosius gėrimus kaip vandenį (tiesą sakant, šiaurės skandinavai – dar labiau įgudę gėrėjai, bet vikingų palikuonys skardinėmis gerklėmis ir akmeniniais skrandžiais niekada nesumojo tuo girtis). Regis, rusai pritaikė kitą taktiką: kiekvieną savybę parduoda kaip teigiamą.

Kad ir kaip būtų keista, neišrankus ir paprastas savo stiprių ir keistų būdo bruožų kratinio brukimas veikia neblogai, ypač tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija. Čia tiesmukas pasitikėjimas savo jėgomis ir neabejojimas kelia tylią pagarbą, nes primena Didžiosios Britanijos praeitį, kai šalis buvo įpratusi didžiuotis viskuo ir viską be išimties aplinkiniams rodyti kaip teigiamą pavyzdį.

Kokios išvados Lietuvai? Pirmiausia, atsisakyti ką nors kišti kitiems, kol patiems neaišku, ką brukame. Jei reikia komiteto, kad balsų dauguma nuspręstų, ar Lietuva – drąsi šalis, ar kokia nors kitokia, tai pirmas ir paskutinis požymis, kad tokiam pardavimui dar laikas neatėjo.

Antra, kai jau suformuosim konsensusą, ką siūlome kitiems (nesakau, kad tai įvyks greitai), ir kai nuspręsime, kad tai tikrai reikia daryti (tai nėra duotybė, sakykim, nei Italija, nei Japonija neužsiima bent kiek didesniu kryptingu įvaizdžio formavimu), kiškim ir pirškim taip, kad maža nepasirodytų. Nes jei jau ką nors darom, darykim kaip Baltijos kelią – didžiausią, įspūdingiausią ir gražiausią. Nes ir pats procesas, kuriuo formuojamas įvaizdis, gali formuoti įvaizdį. Čia svarbus ne tik rezultatas, bet ir pastangos elegancija, kuri prie to rezultato prisidės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Elitinėje vietoje – gėdingas vaizdas (74)

Išklypusios plytelės ir išlūžę latakai, daug metų neveikiantis apgriuvę fontanas. Taip jau ne...

Lekiate prie jūros? Nepamirškite, Jus stebi (28)

Atostogauti galima ir reikia, tik ne tuomet, kai vairuoji. Tokią žinią visą vasarą vairuotojams...

Pirmą „Lietuvos ryto“ treniruotę surengęs R. Kurtinaitis palinkėjo A. Gudaičiui parvežti medalį susipažino su asistentu (4)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda šeštadienio rytą surengė pirmą treniruotę, kurią,...

Rusija: Surguto mieste vyras peiliu sužeidė aštuonis žmones (16)

Šeštadienį Surguto mieste (Chantų-mansių autonominė apygarda) peiliu ginkluotas nežinomas vyras...

Lietuviai rado dar vieną apsipirkimo maršrutą (132)

Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje šiemet prekių ir paslaugų...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (55)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – penkto kaklo...

Karščiausi brandaus amžiaus vyrai, įrodantys, kad amžius – tik skaičius

Visi šie vyrai jau ne jaunikliai, visi jie puikiai atrodo ir mielai kelia savo asmenukes į...

R. Bogdanas. Iš ko Šiaurės Korėja gavo ukrainietiškus variklius raketoms? (607)

Vienas tarptautinis detektyvas artėja prie finišo tiesiosios. Įvyks teismas Hagoje, kuris paskelbs...

Odos vėžio simptomai, kurie dažnai būna nematomi (2)

Dažniausiai – 99 atvejais iš 100 – odos vėžys yra aiškiai regimas kūno paviršiuje (nors...