„Lietuvoje buvo nužudyta daugiau nei 90 procentų žydų populiacijos, tai – vienas iš masiškiausių žydų naikinimo aktų visame pasaulyje, tačiau bet kokia diskusija viešojoje erdvėje apie holokaustą visada skamba kaip „koks baisus dalykas jiems nutiko“, nors nužudytieji žmonės, Lietuvos žydai, buvo taip pat lietuviai“, – teigia Dario Martinelli, Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto direktorius.
© DELFI / Domantas Pipas

Pasak jo, riba tarp jautimosi „savu“ ir „svetimo“ diskriminavimo – ypatingai plona.

Didžiosios Britanijos referendumas, kurio rezultatai sukėlė šoką patiems britams, terorizmo išpuoliai Europoje, dėl kurių vien Prancūzija neteko milijono potencialių turistų ir 750 milijonų eurų pajamų per pirmąjį metų pusmetį, kandidato į JAV Prezidento postą Donaldo Trumpo pažadas pastatyti sieną su Meksika – šie ir kiti įvykiai ne vieną verčia manyti, kad globaliam pasauliui atėjo galas.

„Istoriškai įtampa tarp dviejų polių – tautų (kad ir kokios mažos jos būtų) teisės save apsibrėžti ir visiems žinomos išminties, kad būdami didesni esame saugesni, stipresni ir turtingesni – visada egzistavo. Žmonijos istorija yra nuolatinės kaitos tarp „imperijų amžiaus“ ir „atskirų bendruomenių amžiaus“ istorija“, – KTU atsiųstame interviu sako D. Martinelli.

Jo nuomone, tautinė tapatybė, kaip ir religija, yra asmeninis pasirinkimas. „Mano kuklia nuomone, religijoms turėtų būti skiriamas mažesnis vaidmuo tiek kasdieniame, tiek socialiniame gyvenime", - sako profesorius.

Lietuvoje gyvenantis italas teigia, kad, nors vis dar šiek tiek jaučiasi kitų čia suvokiamas kaip „egzotinis gyvūnas“, jį džiugina galimybė visada turėti du pasirinkimus – lietuvišką ir itališką.

„Pažinau šią šalį ir ją pamilau“, – šypsosi D. Martinelli.

Dario Martinelli (KTU nuotr.)
Dario Martinelli (KTU nuotr.)

– Britai nubalsavo už „Brexit“, JAV auga rasinė įtampa, Europoje vyksta terorizmo išpuoliai, o Turkijoje stiprėja autokratija. Atrodo, kad pasaulis tampa vis labiau susiskaldęs. Ar tai – tik medijų sukurtas įspūdis?

– Manau, kad tai – uždaras ratas: matyti tam tikros atsiskyrimo tendencijos, o medijos jas dar labiau išryškina. Taip žmonės padrąsinami kurti naujus atskirus „divizionus“.

Štai mano gimtojoje Italijoje, kur daugėja imigrantų ir sunkėja finansinė situacija, auga ir rasinė įtampa. Žmonės lengvai patiki, jog visų sunkumų priežastis yra imigrantai, o ne politikų ir valdininkų klaidos.

Tarsi to nepakaktų, įvairios medijos (ir oficialios, ir neoficialios, pavyzdžiui, visuomenės nuomonės formuotojų socialinių tinklų paskyros) įtampą didina pernelyg akcentuodamos nusikaltimus, kuriuos įvykdo užsieniečiai ir sušvelnindamos tuos, kurių kaltininkai – vietiniai.

Pavyzdžiui, išgėręs vairuotojas partrenkia du žmones. Jei jis užsienietis (sakykime, rumunas, nes jie yra gausiausia imigrantų bendruomenė Italijoje), žiniasklaidoje ši žinia pasirodys su tokiu pavadinimu: „Girtas rumunas partrenkė du žmones“. Jei vairuotojas italas, žinutė bus tokia: „Girtas kelių erelis partrenkė du žmones“. Skaitytojams (kurie, dažniausiai, skaito tik antraštes) padedama suformuoti nuomonę, esą rumunai nusikaltimus įvykdo dažniau nei italai.

– Sienos tarp valstybių nyksta, palyginti nebrangiai gali nuskristi net į Niujorką, o informacijos sklaida -neribota. Nejau dar galime atsiskirti ir gyventi kiekvienas sau?

– Istoriškai, įtampa tarp tautų teisės ir noro save apsibrėžti kaip atskiras, kad ir kokios mažos jos būtų, ir tarp visuotinai žinomos išminties, jog didesnės bendruomenės yra saugesnės ir turtingesnės, visada egzistavo. Žmonijos istorija yra nuolatinės kaitos tarp „imperijų amžiaus“ ir „atskirų bendruomenių amžiaus“ istorija.

Aš esu europietiškumo šalininkas; net ir suprasdamas visus Europos Sąjungos trūkumus, ją palaikau. Man artima ne Romantizmo, bet Apšvietos epochos filosofija: tikiu „pasaulio piliečio“ sąvoka, todėl pritariu bet kam, kas jai artima. Džiaugiuosi, kad Šengeno sutartis man leidžia laisvai keliauti, kad nereikia mėnesių mėnesius laukti vizos. Tačiau man svarbiausia tai, kad vis daugiau žmonių atpažįstu kaip draugus, o ne svetimuosius. Svajoju, kad vieną dieną Europos Sąjunga taptų Žemės Sąjunga. Žinoma, kol kas anksti net pradėti apie tai svarstyti.

– Šiandien nesudėtinga ne tik keliauti, bet ir apsigyventi kitoje šalyje nei esi gimęs. Kiek prasminga kalbėti apie tautinę tapatybę globaliame pasaulyje?

– Gali būti, kad su mano ekstremalia nuomone šiuo klausimu daug kas nesutiks. Bet surizikuosiu: man tapatybė yra sąvoka, susijusi su pasirinkimu ir asmenine atsakomybe. Savo „itališkosios tapatybės“ nesirinkau: gimiau Italijoje, tai – nei mano kaltė, nei nuopelnas.

Kita vertus, pasirinkau būti šeimos vyru, tėvu, akademiku, muzikos ir kino aistruoliu, gyvūnų teisių gynėju, ateistu ir taip toliau. Tad šie dalykai ir sudaro mano tapatybę.

Vis dėlto, manau, kad tautinė tapatybė yra labai svarbi. Esama dalykų, kuriuos darau „kaip italas“: mylimiausi mano filmų režisieriai yra italai, man patinka futbolas, labiau mėgstu pastą nei bulves, susitikęs draugą jį pabučiuoju į skruostus dukart – ne vieną ir ne tris.

Tačiau nacionalinis identitetas nereiškia, kad turi atsisakyti priimti kitoniškumą. Linija tarp jautimosi „saviškiu“ ir „svetimo“ atstūmimo yra labai plona.

Yra bent trys būdai, kada tautinis tapatumas tampa „nuodingas“. Pirmąjį būdą puikiai žinome iš istorijos: tai – manymas, jog tavo tauta yra iš prigimties „aukštesnė“ už kitas. Kitaip tariant – rasizmas pačia gryniausia ir pavojingiausia forma. Visi prisimename Hitlerį ir tragiškas tokio mąstymo pasekmes.

Kitas būdas yra galvoti, kad taip jau susiklostė istoriškai ir kultūriškai, kad tavo tauta yra galingesnė nei kitos: tai patiria Lietuva ir lietuviai, kai didesnių šalių gyventojai nežino, kur yra Lietuva, kai jie nesivargina atskirti Vilniaus ir Rygos, kai mano, kad Lietuvos istorija yra „nepakankamai turtinga“.

Galiausiai, egzistuoja ir provincializmas, kuris pasireiškia atsisakymu priimti bet kokią kultūrinę įvairovę. Mes, italai, galime būti labai apgailėtini, galvodami, kad visur turėtume valgyti tik itališką maistą, kad kava visur turėtų būti tik espresso, ir kai skundžiamės, jog tie „laukiniai“ neturi supratimo apie maistą, tiesiog nepripažindami kitokios kultūros egzistavimo. Nelaimei, gana dažnai žmonės, pasižymintys stipriu tautinės tapatybės pojūčiu, daro visas šias klaidas.

– Ką jums, italui, reiškia gyventi Lietuvoje? Gal jaučiatės esąs truputį lietuvis?

– Man labai patinka šie Amerikos indėno vado Sietlo žodžiai: „Ne Žemė priklauso žmonėms: žmonės priklauso Žemei“. Esu italas, kuris gyvena Lietuvoje, ir, idealiu atveju, norėčiau, kad dėl to nebūčiau laikomas „išskirtiniu“.

Kaskart, kai žvelgiu į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, matau italų architektų darbą, multikultūrinė sinergija bažnyčią padarė tokią gražią. Man patinka tai, jog šiandien aš problemai spręsti galiu pritaikyti du kelius: lietuvišką arba itališką.

Ypač smagu tai matyti, kai žiūriu į savo sūnų: jis kalba dviem kalbomis, bendrauja su dviem skirtingomis tautomis, jam natūraliai artimi du gyvenimo būdai. Manau, kad dėl to jam suaugusiam gyvenimas bus lengvesnis.

Yra situacijų, kai jaučiuosi „kaip lietuvis“: užsienyje neužmirštu pasakyti, koks puikus lietuviškas alus, kokia graži Lietuvos gamta, arba pataisau ką nors, manantį, jog Greimas buvo prancūzas – jis buvo lietuvis. Ir ne, jie ten nekalba rusiškai, o lietuvių kalba nėra slavų.

Žinoma, labai susinervinu, kai kas nors supainioja Vilnių su Ryga ar Talinu, arba kai jie sako: „O, tu gyveni Lietuvoje? Žinai, pernai buvau Estijoje“. Ir ką? Įsivaizduokite, jei kas nors taip pasakytų ispanui: „Gyveni Ispanijoje? Žinai, neseniai buvau Paryžiuje“...

Kitaip tariant – pažinau šią šalį ir ją pamilau. Jeigu tik pasistengtume daugiau sužinoti apie kitas kultūras, nustotume jų bijoti.

– Kokiose situacijose čia, Lietuvoje, jaučiatės „kitoks“?

– Baigiu susitaikyti su tuo, kad tam tikra prasme, čia visada būsiu „egzotinis gyvūnas“. Savo atžvilgiu dažniausiai patiriu tris reakcijas.

Vyresniosios kartos žmonės, ypač pagyvenusios moterys, dažniausiai susižavi: „Oooo, Italija! Nuostabu...“ Šie žmonės dažniausiai turi idealizuotą Italijos įvaizdį: jame figūruoja Venecijos (kažkodėl Lietuviai dievina Veneciją, bet tai – kita istorija) vaizdai, fone groja Albano ir Rominos muzika, o pagrindinį vaidmenį atlieka „šiltas ir romantiškas“ italas.

Egzistuoja ir neigiama reakcija, ją dažniausiai patiriu iš jaunesnių lietuvių vyrų – jiems esu dar vienas atvykėlis, atsibeldęs čia vogti jų moterų. Jų akyse italas yra stereotipinis „pietietis“, kuris neva užhipnotizuoja nekaltą blondinę ir priverčia ją „prarasti lietuvybę“ (laimei, Italija – katalikiška šalis, nes kitu atveju jų akimis „prarasti lietuvybę“ merginai reikštų burką ir 25 vaikus).

Galiausiai, patiriu ir „mišrią“ reakciją, kuri priklauso nuo to, ką aš darau: jei, pavyzdžiui, pagiriu Lietuvą, žmonės yra laimingi, nes juos „įvertino tarptautiniu mastu“; tačiau, jei ką nors pakritikuoju, iš karto tampu „tuo italu, kuris nežinia ko iš mūsų nori“.

Manau, kad viskas priklauso nuo to, su kuo tenka bendrauti: pavyzdžiui, savo darbe sutinku ir atvirų įvairioms patirtims žmonių, šalia kurių nesijaučiu nei svetimas, nei „kitoks“, ir tokių, su kuriais bendraudamas jaučiu, kad turiu stengtis užpildyti tą plyšį, kuris tarp mūsų atsiranda dėl to, kad aš esu italas, o jie – lietuviai.

– Dažniausiai, kai medijos nušviečia teroro aktus Europoje ar JAV, įvykiai visada pateikiami kaip „mes prieš juos“ versija: europiečiai prieš imigrantus/ISIS/musulmonus/arabus (priklauso nuo to, kas ir kokiame kontekste transliuojama). Tačiau, dažnai tie atvejai yra „mes“ prieš „save pačius“, t. y. Europos piliečiai prieš kitus Europos piliečius, JAV piliečiai prieš JAV piliečius. Kas pasikeistų, jei medijos žinias transliuotų, pabrėždamos šį aspektą?

– Kategorijos „mes“ ir „jie“ veikia kalbant ne tik apie terorizmą, bet ir apie kasdieniškus dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, „sirgimą“ už skirtingas krepšinio komandas, darbą konkuruojančiose organizacijose ir panašiai.

„Mes ir jie“ dinamikos yra paveiktas ir diskursas apie holokaustą Lietuvoje. Lietuvoje buvo nužudyta daugiau nei 90 procentų visos žydų populiacijos, tai – vienas iš masiškiausių žydų naikinimo aktų visame pasaulyje, neįtikėtino masto tragedija. Tuo tarpu bet kokia diskusija viešojoje erdvėje apie holokaustą visada skamba kaip „koks baisus dalykas jiems nutiko“, nors nužudytieji žmonės, Lietuvos žydai, buvo taip pat lietuviai.

Teisingiau būtų sakyti: „Mums nutiko baisi tragedija“. Kol patys nejausime, kad žudėme saviškius, niekada nesuprasime, ką padarėme. Tik 723 ne žydų kilmės lietuviai Izraelio įvardyti Pasaulio tautų teisuoliais, gelbėjusiais holokausto aukas, kiti (tūkstančiai jų) prisidėjo prie žudymų. Turime suprasti, kad tie tūkstančiai žudė kitus lietuvius, ne svetimus žmones, kad Lietuvos kultūra dėl to tapo ne grynesnė, bet skurdesnė.

Atsakau į klausimą: taip, būtina pakeisti diskurso kryptį, kaip kad būtina ugdyti kultūrinę toleranciją ir supratingumą. Nė vienos religijos negalima visiškai izoliuoti nuo ekstremalių jos apraiškų: nors ISIS ar Kukluksklano nariai nėra tradiciniai islamo ar krikščionybės atstovai, jie nėra ir visiškai atsieti nuo tų religinių bendruomenių.

Šventieji tekstai ir jų interpretavimas yra pavojingas užsiėmimas, tą reikia daryti ypač atsakingai ir visada, kartoju, visada perleisti per pasaulietišką filtrą – nesvarbu, ar tai darytų institucijos, ar atskiri individai. Radikalizuotis gali kiekvienas kultas – net ir krepšinio ar futbolo gerbėjų, tačiau nestebina tai, kad ISIS kilo iš tokio kultūrinio šaltinio, kuris turi milžinišką įtaką daugeliui žmonių. Bet koks dalykas, kuris yra tiek galingas ir įtakingas, yra ir pavojingas.

Žmonijos tragedijų ir nusikaltimų kokio nors Dievo vardu aukos skaičiuojamos milijardais. Tiesiogiai religijų dėl to kaltinti negalima, tačiau šių faktų negalima ir atmesti kaip visiškai su jomis nesusijusių. Tarp kitko, jei manote, kad šiais laikais krikščionybės vardu tragedijos nenutinka, prisiminkite Ruandos žudynes 1994-aisiais.

Galiu pateikti dar vieną nepopuliarią nuomonę, dėl kurios, žinau, daugelis gali supykti: visos religijos turėtų būti atskirtos nuo institucijų ir žmonėms pateikiamos tik kaip svarbios moralinės filosofijos apraiškos, o šventieji tekstai turėtų būti traktuojami (ypač mokymo aplinkoje) kaip istorijos, mokančios moralės. Ne daugiau.

Pasirinkimas tikėti ar netikėti tomis istorijomis yra kiekvieno asmeninis reikalas. Mano kuklia nuomone, religijoms turėtų būti skiriamas mažesnis vaidmuo tiek kasdieniame, tiek socialiniame gyvenime.

– JAV, su savo neįtikėtinu Respublikonų partijos kandidatu ir „paprastų“ žmonių parama jiems, atrodo renkasi „nuo šiol rūpinsimės tik savimi“ požiūrį. Ar tai nėra šiek tiek ironiška šaliai, kurios didžioji dalis gyventojų yra kilę iš imigrantų?

– O, dangau, geriau nė nepradėkime apie tai! Galimybė, kad Donaldas Trumpas gali laimėti rinkimus yra baisiausia, kas galėjo nutikti politikoje po Silvio Berlusconi iškilimo Italijoje ar Vladimiro Putino – Rusijoje.

Tiesą pasakius, nė nesu tikras, kad D. Trumpo prezidentavimas reikštų „nuo šiol rūpinsimės tik savimi“, greičiau: „o dabar pasirūpinkite savimi patys“. Nemanau, kad jam apskritai rūpi jo šalis.

D. Trumpo valdymo atveju įsivaizduoju Ameriką kaip pseudo Tolimuosius Vakarus, tik dar agresyvesnius, kur keletas turtuolių tampa dar turtingesni, daugelis neturtingųjų – dar vargingesni, ginklų kontrolė – istorinėse žemumose, kur švietimo finansavimas menkas, o tolerancijos ir integracijos lygis – neįžiūrimas.

Nesu tikras, kas vyktų užsienio politikoje, tačiau tradiciškai kiekvienas JAV prezidentas per savo prezidentavimo laikotarpį surengia vieną-dvi karines operacijas.

Manau, kad ponas D. Trumpas gali pamėginti „pagerinti šią statistiką“. Nors Hillary Clinton yra netobula, bet ji tikrai daug patikimesnė kandidatė. Esu matęs internete klaidžiojantį juokelį: „Kitų rinkimų metu amerikiečiai bus priversti rinktis tarp rasisto, šovinisto, netolerantiško karo ištroškusio klouno ir... moters“.

Taip, ironijos JAV socialiniame peizaže netrūksta. Didžioji dalis šios šalies paveldo, to, kuo ji ypatingai didžiuojasi, buvo sukurta užsieniečių: pradedant Laisvės statula (sukurta Auguste‘o Bartholdi ji yra Prancūzijos dovana) baigiant patriotine daina „Dieve, laimink Ameriką“, kurią parašė rusų imigrantas Irvingas Berlinas. Sunku atrasti šalį, kuri nebūtų labiau skolinga užsieniečiams nei JAV.

Kita vertus, labai mažai šalių yra praliejusios daugiau kraujo nei JAV, spręsdamos tarpkultūrinius klausimus: vietiniai gyventojai buvo išnaikinti, juodaodžiai – šimtmečiams paversti vergais ir vis dar diskriminuojami (kartu su kitomis etninėmis grupėmis).

Amerikos istorija – kontroversiška; klaidinga būtų manyti, kad D. Trumpas iškilo „iš niekur“. Jis atstovauja daugeliui amerikiečių, jis yra daugelis amerikiečių, taip, kaip S. Berlusconi atstovavo daugeliui italų.

Amerika – tai ne tik intelektualusis niujorkietis, kokį galima pamatyti režisieriaus Woody Alleno filmuose, ar emancipuotas afroamerikietis, kokius dažnai įkūnija aktorius Denzelis Washingtonas, tai – ne tik išskirtiniai mokslininkai, su kuriais KTU mums tenka garbė dirbti, tokie kaip Dr. Thomasas Bryeris ar Dr. Teo Forchtas-Dagi.

JAV taip pat yra tokių valstijų kaip Alabama ar Misisipė, kur tik vienas iš penkių žmonių turi pasą, JAV, deja, yra ta šalis, kurioje juodaodžiai mirties nuosprendį išgirsta keturis kartus dažniau nei baltaodžiai. Tokia Amerika ne tik balsuoja, bet ir sukuria Trumpus.

Anksčiau lyginau Italiją ir Ameriką, tačiau, jeigu Italijoje toks politikas kaip S. Berlusconi gali sukelti problemų nacionaliniu mastu ir šiokią tokią įtampą tarptautiniame kontekste, JAV atveju nenuspėjamas prezidentas keltų grėsmę viso pasaulio politiniam stabilumui.
Todėl laikau sukryžiavęs pirštus, kad per rinkimus laimėtų Bryerių ir Dagi, o ne kukluksklanininko Bedfordo Forresto ir „Simpsonų“ personažo Cletuso Spucklerio Amerika.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (33)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (21)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (29)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (80)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (85)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1123)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (52)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (83)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (4)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...