Tačiau Lietuva šiam žmogui nepripažįsta nukentėjusio nuo okupacinių režimų asmens statuso, kuris leistų gauti 136 litų pensiją.
Tuo tarpu D.Sinicynas laiko save nukentėjusiu nuo okupacinio nacių režimo, nes jo gimtasis Čaikų kaimas buvo sudegintas, motina viešai sušaudyta, senelis kartu su kitais neįgaliais kaimo gyventojais nužudytas, o jis pats su senele ir broliu buvo išvežtas.
Kiekvienam šio pasakojimo žodžiui patvirtinti žmogus turi po dokumentą, o mūsų šalies Generalinė prokuratūra, remdamasi šiais dokumentais, oficialiai pripažino faktą, kad D.Sinicynas tikrai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į priverstinius darbus Lietuvoje.
Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuo metu pradeda nagrinėti D.Sinicyno ieškinį prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, atsisakiusį suteikti jam šį statusą tik todėl, kad jis priverstinių darbų buvo atvežtas į Lietuvą, o ne į kitą šalį.
Lietuvos piliečiai, Antrojo pasaulinio karo metais nukentėję nuo okupacinių režimų, nėra lygūs: įstatymas juos skirsto į kategorijas pagal tai, kur jie buvo išvežti.
Tačiau įstatymo sąlyga, kad valstybinė pensija (vidutiniškai 136 litai per mėnesį) mokama tik tiems, kurie į priverstinius darbus buvo išvežti "už buvusios SSRS ribų", teisininkams kelia daugybę problemų. Kurios SSRS ribos turimos galvoje - 1941, 1945 ar 1990 metų?
1941 metais Lietuva buvo SSRS okupuota, bet Klaipėdos kraštas tuo metu buvo aneksuotas Vokietijos, o dabartinė Rusijos Kaliningrado sritis taip pat priklausė Vokietijai. 1945 metais ir Klaipėdos kraštas, ir Rytprūsiai atiteko Sovietų Sąjungai.
Šiais metais Lietuva kas mėnesį moka valstybinę pensiją 90 tūkst. 376 asmenims, Antrojo pasaulinio karo metais išvežtiems į priverstinius darbus arba kartu išvežtiems jų šeimos nariams.
Per metus bus sumokėta 148 mln. 357 tūkst. litų. Tačiau maždaug tūkstantis tokių kaip D.Sinicynas Lietuvos piliečių šios pensijos negali tikėtis, nes priverstinių darbų vokiečių jie buvo atvežti į Lietuvą. D.Sinicynui ypač sunku suprasti, kodėl daugeliui panašaus likimo žmonių nukentėjusiojo asmens statusas buvo pripažintas.
Kol žmogus dvejus metus rinko dokumentus apie žalą, kurią patyrė dėl okupacinio režimo, Lietuvos įstatyme buvo padaryta pataisa.
Todėl kai jis pernai kreipėsi į Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, gavo atsakymą, kad nukentėjusiais nuo okupacinių režimų šiuo metu gali vadintis tik tie, kurie buvo paimti į priverstinius darbus už Lietuvos ribų, o ne atvežti į priverstinius darbus Lietuvoje. Tik gavusiam tokį statusą asmeniui gali būti mokama valstybinė pensija.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė neseniai viešai pareiškė, kad negalima skirstyti išvežtųjų į priverstinius darbus teritoriniu principu.
Šio centro teisininkas Algirdas Stankevičius "Lietuvos rytui" paaiškino, kad D.Sinicynas ir panašaus likimo Lietuvos piliečiai turėjo teisę gauti nukentėjusiųjų nuo okupacijų asmenų statusą ir valstybinę pensiją pusantrų metų - nuo 1995 metų sausio 1 dienos iki 1996 metų liepos 11 dienos.
Tada buvo papildytas Valstybinių pensijų įstatymas ir apibrėžta, jog tokią teisę turi tik tie, kurie buvo išvežti "už buvusios SSRS ribų".
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos pirmininko E.Stanciko manymu, neturėtų būti jokio skirtumo, kur buvo vežamas žmogus - į Lietuvą ar iš Lietuvos. Jei D.Sinicyną vokiečiai būtų pavežę, pavyzdžiui, iki Latvijos ar Kaliningrado, šiuo metu jis Lietuvoje būtų laikomas nukentėjusiu nuo okupacinių režimų.