„Tai yra tas pats kas pasakyti, jog Antanas Sniečkus buvo Lietuvos prezidentas – Maskvoje patvirtintas ir iš Maskvos prižiūrimas emisaras“, - pridūrė A. Lileika, skaitęs paskaitą Vilniaus miesto savivaldybėje apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) sąsajas su Sarmatija, istorine teritorija, aptinkama dar Klaudijaus Ptolemėjaus žemėlapiuose, datuojamuose II a.
Lietuvių protėviai ne baltai ar aisčiai, o sarmatai?
Skaitytoje paskaitoje A. Lileika pabrėžė, jog didžiausią įtaką mūsų valstybingumo raidos sampratai yra padarę tam tikri istoriniai lūžiai, kurie dažniausiai susiję su okupacijomis, valstybės padalijimais ir kitomis panašiomis negandomis. Pasak jo, tai lemia ir faktą, jog savo istorinių ištakų mes neieškome toliau nei mums nurodo galingiausių tuometinių jėgų istoriniai šaltiniai, pavyzdžiui, Kvedlinburgo analai, kuriuose Lietuvos vardas 1009 m. paminimas pirmą kartą.
„Mes visi ieškome baltų, ieškome aisčių, ieškome Lietuvos šaknų ir ties tais 1009 m. visi stovime kaip ties siena ir niekas nieko neberanda“, - kalbėjo istorikas.
Dėl šios priežasties A. Lileika pasakoja ėmęsis ieškoti kitokių istorinių šaltinių, nebūtinai raštinių. Istorikas teigia susidomėjęs kartografija ir ėmęs tyrinėti įvairiausius senuosius žemėlapius, kurie buvo naudojami prekybos tikslais.
„Jeigu tam tikri kartografiniai dokumentai buvo naudojami paskutinius du tūkstantmečius, tai kas galėjo suklysti – ar žmonės, kurie naudojo tuos žemėlapius, ar nūdienos mokslininkai, kurie naudoja tam tikrus terminus, kurie yra labiau politiniai, o ne istoriniai“, - kalbėjo A. Lileika, kalbėdamas apie „baltų“ ir „aisčių“ genčių terminų atsiradimą.
Jo tvirtinimu, terminas „baltai“ vokiečių kalbininkų pradėtas vartoti tik 1847 m., o mūsų krašte jis atsirado tik XX a. pradžioje. Žodis „aisčiai“, anot A. Lileikos, taip pat radosi tik XX a. pradžioje.
„Visi žinome žodį „baltas“. Sniegas baltas, baltiniai balti, žmogus kai numiršta, taip pat pabąla, tai yra baltas. Tas žodis iššoka istorinėje arenoje Adomo Brėmeniečio kalboje kaip lotyniškas žodis beltum – diržas, veržiantis gotų-sarmatų tautas, kaip jis įvardino“ – pasakojo istorikas.
Jo tvirtinimu, iš tiesų lietuvių protėviai yra ne baltai ir ne aisčiai, o sarmatai. Apie europinės Sarmatijos egzistavimą galima sužinoti iš tuometinių žemėlapių, pavyzdžiui K. Ptolemėjaus, kur teritorija prie Baltijos vadinama Sarmatija, Baltijos jūra – Sarmatų vandenynu. Jame taip pat buvo pažymėtos didžiausios upės – Rubonas (Dauguva) ir Chrononas (Nemunas) bei dvi gentys – sudinai (sūduviai) ir galindai. Sarmatija, prasidedanti iškart už Germanijos, pasak A. Lileikos, nurodoma ir Romos imperijos ūkinėje knygoje, datuojamoje 370-405 m., bei kituose žemėlapiuose.
Sarmatų genomas – kaip indų brahmanų
Kalbėdamas apie du tūkstančius metų senumo žemėlapius, naudotus laivybai ir prekybai, A. Lileika sako, jog patyrinėjus tuometinės Europos gyventojų genetiką iš archeologinių kapų, matyti, kad baltai (sarmatai), slavai, Mikėnų graikai, Makedoniečiai pasižymėjo R1a genomu, o italai, keltai, vokiečiai, hetitai ir dalis armėnų (osetinai) – R1b. A. Lileikos teigimu, tai liudija apie šių tautų ar genčių genetinį artimumą, nes R1a ir R1b genomai esą labai artimi.
Maža to, pasak A. Lileikos, Indijoje net 72,2 proc. brahmanų kastos indų turi tokį patį genomą kaip ir mes, tačiau baltai arba sarmatai Europoje asimiliavosi su fino-ugrais, tad kiek daugiau nei ketvirtadalis mūsų genetikos susiję su jais. „Baltai asimiliavo vietinius fino-ugrus ir todėl mūsų yra dar 40 proc. suomių, jeigu taip paprastai pasakyti. Viena dalis yra sarmatai, kita – tiesiog suomiai“, - sakė istorikas.
Jo tvirtinimu, Lietuva kaip Sarmatijos dalis yra įvardijama iki pat XVIII a., be to, jo tvirtinimu, baltais yra tiesiog kitaip pavadinti sarmatai, o sarmatai yra kitaip pavadinti gotai, kurie buvo viena didžiausių ir stipriausių rytų germanų genčių, apie IV a. išsiskyrusi į ostgotus ir vestgotus.
Anot istoriko, vietovardžių, genčių, tautų bei įvairių reiškinių vadinimas istorijoje visuomet buvo nugalėtojų privilegija, dėl šios priežasties viskas istoriniuose šaltiniuose vadinama taip, kaip to nori nugalėtojai.
„Galutinis smūgis į mūsų žemes buvo suduotas tik po to, kai mūsų žemės buvo visiškai izoliuotos. Venecijiečiai, genujiečiai užima Bizantiją, Bosforo sąsiaurį, dabartinį Krymo pusiasalį, Kryžiuočių ordinas (švč. Mergelės vienuolija lietuviškai) atsikelia prie Dunojaus upės iš pradžių, pastatomos pilys Dauguvos upės žiotyse, po to Vysla užimama, po to Naugardas. Iš esmės mūsų žemės yra apsukamos tos ideologijos, su kuria mes ir kariavome. Iš geopolitinės pusės – mes turime viską įvardinti savais vardais – jei neįvardinsi, neturėsi geopolitikos, turėsi tik politiką“, - svarstė A. Lileika.
Jo teigimu, akivaizdu, kad iš pradžių mums kovoti visiškai nesisekė, mat buvome nepasiruošę nei kariškai, nei ekonomiškai. „Pažiūrėkite – mes netenkame Pamarių, netenkame Prūsijos, aisčių, rytų žemių, Livonijos, Žiemgalos, kuršių žemės – tai yra okupuojama, mums nesiseka kariauti, ne mes nebuvome karinė valstybė“, - pasakojo istorikas.
Sergame Stokholmo sindromu?
Esminis lūžis tame laikmetyje, pasak A. Lileikos, yra 1253-ieji, kai buvo karūnuotas Mindaugas. Tačiau istorikas negailėjo kritikas, kad lietuviai savo monarchų nevadina karaliais, o tik kunigaikščiais, mat jų nekarūnavo popiežius.
„Yra vienas neįtikėtinas savęs negerbimo fenomenas arba Stokholmo sindromo fenomenas, kuris kamuoja mūsų tautą ir mūsų valstybę. Aš dar tokios gėdos nesu matęs. Pasižiūrėkite: anglai karalienę vadina karaliene, nežiūrint į tai, kad popiežius jos nekarūnavo. Japonai imperatorių vadina imperatoriumi, nežiūrint į tai, kad popiežius jo nekarūnavo. Švedai karaliene, taip pat ir karaliumi vadina žmones, kuriuos karūnavo. O mes karaliumi vadiname tik tai tą, kurį karūnavo popiežius“, - piktinosi A. Lileika.
Stokholmo sindromu vadinamas psichologinis reiškinys, kai pagrobimo atveju įkaitai ar aukos jaučia teigiamus jausmus pagrobėjams, nepaisydami gresiančio pavojaus jų gyvybei.
Dar viena svarbia data A. Lileika įvardija 1260 m., kuriais vyko Durbės mūšis ir kuriais Mindaugas, jo tvirtinimu, oficialiai atsisakė karūnos. Nuo tos akimirkos, anot A. Lileikos, valstybė pajungiama karui, centralizuojama, o pati valstybė auga kaip ant mielių.
„Beje, dar vienas svarbiausių yra toks antras mūšis – Irpenės, kuris vyko 1321 m., kai Gediminas yra išrenkamas visos Rusijos didžiuoju kunigaikščiu, dar kitaip caru. Jūs prisimenate Gedimino laiškus, kuriuose jis pasirašo ir Rusijos karaliumi. Bet kažkodėl mes nekalbame, kad Gediminas buvo visos Rusijos karaliumi. Ne tik Gediminas buvo karaliumi – bet karaliais buvo ir Mindaugas, Treniota, Vaišelga, Švarcas, Traidenis, Daumantas, Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila ir Kęstutis. Jie viso buvo ir yra mūsų karaliais. Ir gėda lietuviui, kuris jų nepripažįsta karaliais, gėda valstybei, kuri jų nepripažįsta karaliais“, - piktinosi A. Lileika.