Mindaugo Tamošaičio, Algio Bitauto ir Artūro Svarausko sudarytas biografinis žodynas – pirmasis leidinys, kuriame visų tarpukario Lietuvos ministrų biografijos.
Kai kurių jų gyvenimo detalių, nuotraukų teko paieškoti to meto spaudoje ir archyvuose.
Per visus dvidešimt dvejus pirmosios nepriklausomybės metus ministrų kabinete dirbo lygiai 100 ministrų – istorikai sako, pradžioje vyriausybės keitėsi dažnai ir kiek nusistovėjo tik po 1926-ųjų perversmo.
„Kuriantis Lietuvos valstybei buvo dvi labai įdomios ministerijos, kurių šiandien mes ir nelabai žinome, tai buvo žydų reikalų ministerija ir gudų reikalų ministerija, jos buvo be portfelio. Tai nereiškia, kad ministras vaikščiojo be portfelio, tiesiog jis neturėjo savo ministerijos, jis – tik vienas asmuo – atstovavo savo tautybės reikalus“, – sakė vienas iš knygos bendraautorių A. Bitautas.
Istorikai sako, daugiausiai – net devyniose vyriausybėse – dirbo arba joms vadovavo Juozas Tūbelis.
Tarp ministrų buvo teisininkų, agronomų, mokslininkų, medikų, tik nė vienos moters, nors jos buvusios itin aktyvios visuomeninėje veikloje.
„Buvos svarstoma galimybė visuomenininkei, žurnalistei Felicijai Bortkevičienei paskirti maitinimo ministrės postą, tačiau vyrai nutarė, jog galbūt moters buvimas vyriausybėje tik žlugdys visos vyriausybės autoritetą, nes tokios praktikos anuomet nebuvo ir nė vienoje Europos valstybėje“, – pasakojo istorikė Ingrida Jakubavičienė.
Ministrų biografijas nagrinėję žodyno sudarytojai sako, dabartinių vyriausybių nariai išsilavinimu gerokai nusileidžia tarpukario Lietuvos ministrams, kurių dažnas kalbėjo ir penkiomis užsienio kalbomis.
„Visi buvo baigę mokslus (kai kurie carinės Rusijos imperijos universitetuose, kiti – Vakarų Europos universitetuose), nemaža jų dalis buvo apsigynę daktaro vardą, turėjo profesoriaus titulą, ministru bet kas netapdavo“, – sakė istorikas A. Bitautas.
Maždaug trečdalis tarpukario ministrų buvo nužudyti nacių arba sovietų, jiems atminti Ukmergės rajone planuojama pastatyti paminklą.