Turėjau garbės ir malonumo šiek tiek prisidėti prie šio filmo kūrimo. Mano pareiga buvo parengti interviu su sukilimo dalyviais, to meto įvykių liudininkais, mokslininkais ir istorikais, tyrinėjančiais šį laikotarpį. Buvo filmuojami pasikalbėjimai Lietuvoje, taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nufilmuota apie 15 valandų įvairiausių interviu. Valandos trukmės dokumentiniame filme, pasak S. Bartkaus, panaudota gal tik apie 1 procentą sukauptos medžiagos. Visa surinkta medžiaga bus panaudota knygoje, kurią tikimasi išleisti ateinančiais metais. Čia skelbiamas straipsnis – būsimosios knygos fragmentas.
Viena iš filmo iniciatorių, rėmėjų ir filmo kūrybinės grupės globėjų viešnagės Jungtinėse Valstijose metu – ateitininkė, gerai žinoma karitatyvinės veiklos organizatorė, chemijos mokslų daktarė Rožė Šomkaitė. Ji ne tik tragiškų 1940-1941 metų įvykių liudininkė, bet ir viena iš artimiausių žmonių prof. Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui (1903-1974) – literatūrologui, kultūrologui, publicistui, rezistencijos ideologui Lietuvos Laikinosios Vyriausybės švietimo ministrui ir ministrui pirmininkui. Dr. Rožės Šomkaitės namuose, jau pasiligojęs ir jos globojamas, J. Brazaitis praleido paskutinį savo gyvenimo tarpsnį.
* * *
Kaip prisimenate 1940 m. birželio 15-ąją? Kur tuo metu buvote?
Buvau tėviškėje, sugrįžusį į Gataučių kaimą atostogų iš Linkuvos gimnazijos. Staiga pamatėme skrendant didžiules lėktuvų eskadriles. Mano tėvelis, pasižiūrėjęs į dangų, tiek tepratarė: „Viešpatie, prarandam laisvę“...
Tas vaizdas man ir šiandien tebestovi akyse: begalinės eskadrilės, daugybė rusų lėktuvų danguje...
Reikalavo sekti
Kuo Jums pasireiškė okupacijos pasekmės?
Pajutome gimnazijoje. Iš karto buvo areštuoti labiausiai gerbiami mokytojai, gimnazijos kapelionas. Netrukus prasidėjo mokinių angažavimas. Linkuva – mažas miestelis. Sovietinio saugumo tarnautojai atvykdavo iš Šiaulių. Jie šaukdavosi iš klasės po 1 ar 2 mokinius, per naktį laikė policijos nuovadoje. Tik paryčiais paleisdavo į namus. Tačiau liepdavo niekam apie tai nepasakoti.
Ką jie norėjo išgauti?
Iš manęs jie reikalavo, kad sekčiau savo namiškius – viską pranešinėčiau kas vyksta mūsų namuose. Mano draugės reikalavo sekti kunigus. Eiti į kleboniją neva knygų skolintis, neva kokių kitų reikalų, bet faktiškai žiūrėti kas iš moksleivių ten lankosi, klausytis ką jie ten kalba.
Kokios buvo žmonių nuotaikos? Kaip žmonės jautėsi tomis sąlygomis?
Labai bijojome. Grįžę namo, tėvams, žinoma, tuojau pasisakėm kur buvom, ko iš mūsų norėjo. Nors buvo įsakyta, kad tylėtume ir nieko apie tai niekam nesakytume.
Netrukus susiorganizavo komjaunimas. Į komjaunimo veiklą daugiausia jungėsi skautai. Ten jie šoko, dainavo, grįždavo nakties metu gatvės viduriu, traukdami rusiškas dainas.
Vienas moksleivis ateitininkas slapta užtepė juodu degutu komunistinę penkiakampę žvaigždę virš gimnazijos durų. Eidami į pamokas visi pamatė. Gimnazijos direktorius be galo susijaudino. Tiesiog prašyte prašė, kad daugiau tokių dalykų nedarytume, nes bus didelių nelaimių visai gimnazijai.
Tvyrojo siaubas
Kokios buvo Lietuvos sovietinimo pasekmės tiesiogiai Jūsų šeimai?
Iš ūkininkų buvo pareikalauta didžiulių duoklių: atiduoti javus, bulves, gyvulius. Ūkininkų šeimas tai labai skaudžiai palietė. Ne gana to, į mūsų namus buvo atkeltos ir čia apgyvendintos dar kitos trys šeimos: keturių, penkių ir dviejų žmonių. O mūsų pačių šeima buvo septynių asmenų: penki vaikai ir du tėvai. Iš viso susidarė 18 žmonių.
Mano tėvelis buvo labai socialus žmogus: na, sakė, tai – komuna; visi čia gyvensim, užteks, pasidalinsim ką turim. Mama pradėjo verkti, kai tie žmonės susikraustė į namus: tuojau viską ima, tvarkosi, lyg čia būtų jų pačių namai. Ji skaudžiau išgyveno. Tėvelis – lengviau. Jis komunistus truputį pažinojo, buvo Rusijoje revoliucijos metu.
Vienas iš tų atkeltųjų vyrų nuolat kažko eidavo į Linkuvos miestelį. Vakare grįždavo. Kartą tėveliui pasakė: „Šomka, dabar tu pabėk. Nežinau kas čia darysis, bet pasitrauk iš namų.“ Netrukus prasidėjo trėmimai.
Gerai prisimenu tą baimės ir teroro atmosferą, kada tėvelis su mama išėjo iš namų. Namie buvome likę trys vaikai – vyriausios seserys dar nebuvo grįžusios iš mokyklos. Aš buvau vyriausia. Tėvelis man pasakė, kad jis išeis, kai virtuvėje visi susirinks vakarienės. „Mūsų su mama neieškokit, pasilikit namie, būkit šių namų šeimininkai“, – pasakė.
Vieną naktį grįžta iš Linkuvos tas žmogus. Girdžiu, kalbasi su kitu pas mus gyvenusiu vyru. Kalbasi garsiai, beveik barasi: šitą reikia išvežti, aną paimti, tas buvo kraugerys, anas – toks ir anoks... Ir kitą rytą tos šeimos buvo išvežtos.
Saulė patekėjo, o aš – vis dar savo lovoje. Ligi šiol pamenu šviesų to ryto saulės spindulį. Tokia buvau laiminga, kad mes vis dar čia, mūsų neišvežė...
Vadinasi, žmogus, kuris buvo įkeltas į jūsų namus ir „draugavo su valdžia“, buvo NKVD seklys?
Taip.
Ar jūsų Jūsų šeima išvengė trėmimų?
Ištrėmė mano įbrolio Petro šeimą. Jie gyveno už kokių 3-4 kilometrų nuo mūsų.
O kaip Linkuvos gyventojai? Ar labai nukentėjo?
Ištrėmė direktorių, mokytojus. Šitie trėmimai mums buvo patys skaudžiausi. Taip pat suėmė ir išvežė visus turtingesnius mūsų apylinkės ūkininkus.
Kaip tada žmonės jautėsi? Kokie buvo jų lūkesčiai?
Tvyrojo siaubas, baimė. Žmonės buvo apimti didžiausio netikrumo: kas bus toliau? Tikėjomės, kad gal bus karas. Bet kada jis bus? Bent mes, vaikai, šito nejutom.
Kaip pasikeitė žmonių santykiai sovietų okupacijos metais?
Gal buvo per trumpas laikas, kad giliau paliestų žmonių santykius. Žmonės galbūt ėmė tik daugiau kalbėtis tarpusavyje. Turguje, būdavo, susieina didesnėmis grupelėmis, kalbasi. Sakydavo, politikuoja. Dalydavosi kas ką girdėjo, kas ką sakė... Ypač po išvežimų: ką veža, kur veža, kas bus toliau?
Anksčiau šito nebūdavo. Atvažiuodavo ūkininkas į turgų, parduoda ką atsivežęs, susitikęs pažįstamą žodeliu kitu persimeta, važiuoja namo... O dabar – būreliais stoviniuoja, kažką tarp savęs kalbasi...
Sukrėtė egzekucija
Kaip prisimenate karo pradžią?
Išgirdom per radiją: Lietuva laisva, Lietuva laisva... Skelbė, kad prasidėjo sukilimas. Visi priėmė tai su dideliu džiaugsmu, su ašarom akyse. Gerai prisimenu tą išgyvenimą. Mama sakė: vaikai, gal dar brolį neišveš, gal dar kur Lietuvoj bus užsilikęs traukinys....
Ne visi kaimiečiai turėjo radiją. Tai tėvelis sakė: nubėkit paskaityti kaimynams, tegul visi žino. Ir mes, vaikai, bėgome pasakyti, kad tėtis, mama sakė, kad Lietuva jau laisva...
Kas vyko pirmosiomis karo dienomis?
Prasidėjo žudynės. Komunistai ėmė žudyti jaunus gimnazistus. Jie nužudė mano klasės draugą Aleksą Nainį, buvusio Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko Broniaus Nainio brolį. Taip pat Igną Grigaliūną, iš to paties Grikpėdžių kaimo kaip ir Nainiai. Taip pat Apolinarą Dapšį ir Vilutį, jo vardo neprisimenu. A. Dapšys buvo mano sesers klasėje. Jie visi buvo žiauriai nukankinti.
Už ką juos kankino ir žudė?
Tai buvo vos sukilimui prasidėjus. Linkuvoje dar buvo komunistų valdžia. Jie dviračiais atvažiavo į miestelį pasižiūrėti kas ten darosi. O pakliuvo į enkavedistų rankas ir buvo nukankinti – nepaprastai žiauriai sumušti, sulaužyti kaulai, išsityčiota iš jų kūnų. Šita egzekucija labai sujaudino miestelio gyventojus. Niekuo nekaltų jaunuolių nužudymas, ir dar toks žiaurus, sukrėtė visus ne mažiau negu trėmimai. Tas mano tas klasės draugas Nainys buvo gal 16 ar 17 metų...
Paskui vyko jų laidotuvės, labai iškilmingos. Jos virto tiesiog demonstracija prieš smurtą. Dalyvavo didžiulės minios žmonių, atrodė, kad visas valsčius susirinko.
„Tegyvuoja tėvas Stalinas!“
O kaip laikėsi žydai? Ar daug jų buvo Linkuvoje? Kokie buvo lietuvių ir žydų santykiai nepriklausomybės, sovietų okupacijos metais, sukilimo dienomis?
Žydai karo pradžią pasitiko su dideliu nerimu. Atvykęs į Linkuvą tėvelis pasistatydavo arklį pas vieną žydų šeimą. Gerai prisimenu kaip šeimininkas perdavė mano tėveliui brangų odinį botagą. Sakė, saugok jį, nes nežinia kas dabar bus. Tai buvo jo žodžiai tėveliui. Tėvelis to botago niekam neduodavo paliesti. Sakydavo, čia jis ne mūsų, gali būti reikalinga jį sugrąžinti. Botagas buvo lankstus, šmaikštus, labai kokybiškas.
Žydų Linkuvoje buvo labai daug. Visa prekyba buvo žydų rankose. Gal tik paskutinius penkerius nepriklausomybės metus veikė lietuvių maisto prekybos kooperatyvas. O daugiau visą kitą prekybą valdė žydai.
Lietuvių ir žydų santykiai nepriklausomybės metais buvo normalūs. Niekas nežinojo ir neklausė ar tu žydas, ar tu lietuvis – visi eidavo pas juos pirkti. Labai geri, šilti santykiai buvo. Žydai važiuodavo į kaimus supirkti grūdus, gyvulius. Jų kiemuose lietuviai ūkininkai, atvažiavę į turgų, statydavo arklius. Santykiai buvo normalūs, bendravimas normalus.
Bolševikams atėjus – pasikeitė. Svarbiausias valdžios vietas užėmė žydai. Jų jaunimas tučtuojau įsirašė į komjaunuolius. Ėmė garbinti Staliną, komunistų valdžią, kurti komunistinius eilėraščius ir pan. Mokykloje visi kažkaip ėmė jų prisibijoti.
Turėdavome prirašyti klasės sienlaikraštį. Sykį parašiau tokį entuziastingą, pavasarišką vaizdelį, o Anicetas Tamošaitis, dabar – tėvas jėzuitas, nupiešė karvę, išnešamą ant neštuvų kojomis į viršų. Įdėjom į laikraštėlį. Mūsų klasės draugai komjaunuoliai pamatė, apskundė savo centrui, kad mes drįstame iš sovietinės tvarkos juokis. Tokios intencijos neturėjome, norėjome pavaizduoti, kad pavasarį – visi į ganyklas. Atėjo direktoriui papeikimas, mokykloje esąs „blogas raugas“...
Kai tapo aišku, kad komunistų nebėra – visi nepasakomai džiaugėsi. Su ašaromis akyse. Pilna bažnyčia žmonių, pilnas šventorius, turgaus aikštė pilna! Visi tik kalba, juokiasi, džiaugiasi. Tačiau kai jau praėjo vokiečių kariuomenė, žmonės aprimo. Išsigando. Vėl greitai pajuto svetimą tvarką.
Buvo jau liepos mėnesio vidurys, didieji Škaplierinės atlaidai Linkuvoje. Tada pirmą kartą pamačiau žydą su geltona žvaigžde. Jis kažką nešė, nebuvo galima jam eiti šaligatviu. Ėjo gatve, greta šaligatvio. Žmonės buvo labai pasipiktinę: kaip drįsta kas nors žmones šitaip nužeminti!.. Ir kažkaip su baime galvojo: ateina blogi laikai, daug negerų dalykų dar bus prieš akis. Gerai prisimenu tą įspūdį.
Minėjote apie žiaurumus, kuriuos įvykdė bolševikai. Ar sukilimo dienomis nebuvo priešingos reakcijos, – kad jau komunistus persekiotų sukilėliai?
Sukilimo metu veikė vadinamieji partizanai. Daugiausia tai buvo jaunimas iš tų šeimų, kurios buvo ištremtos arba kitaip nukentėjo. Daliai tų šeimų narių pavyko išsislapstyti, išvengti represijų. Jie ėmė veikti iš kitos pusės: baudė tuos, kurie terorizavo jų šeimas – komunistų vadus, aktyvius komjaunuolius.
Mūsų klasėje buvo komjaunuolė Elena Nistelytė. Ją partizanai sušaudė. Kai buvo duotas paskutinis žodis, ji pasakė: „Tegyvuoja tėvas Stalinas!“. Sušaudė ir komunistą Vaitkevičių. Jis irgi buvo mūsų klasėje. Abu su Nistelyte buvo visos gimnazijos komjaunimo vadai, komunistinės veiklos organizatoriai. Mokytojai, kurie buvo įstoję i komunistų partiją, su Raudonąja armija pabėgo į Rusiją.
Pradėjo „baliavoti“
Ar Linkuvoje žmonės žinojo, kad Kaune veikia lietuviška valdžia? Ar žinojote tik vokiečių įsakymus?
Girdėjome, kad yra tokia susidariusi. Kadangi skelbė per radiją. Ir gimnazijoje truputį žinojome, kad kažkur kažkas vyksta. Į Linkuvą iš Šiaulių atvažiuodavo toks ponas Eduardas Pašakinskas. Jis buvo kilęs iš Linkuvos, iš labai neturtingos šeimos, bet buvo baigęs universitetą. Atveždavo mums literatūros.
Linkuvoje dauguma moksleivių gyvenome, kaip sakydavome, „ant buto“ – nuomodavomės kambarius. Kai jis praeidavo pro mūsų langus, žinodavome, kad jau atvažiavęs, ir kad turi ką nors mums atvežęs. Tada mes irgi išeidavome pasivaikščioti. Pasivaikščioti eidavome už miestelio. Jis ten irgi ateidavo, papasakodavo kas darosi Kaune, kokios nuotaikos. Kartais net laikraštėlių atveždavo. Taip mes, moksleiviai, susižinodavome.
Mums buvo labai įdomu. Susirinkdavome 4 ar 5 – iš kiekvienos klasės po vieną. Nuo pirmosios gimnazijos klasės priklausėme slaptam ateitininkų būreliui. Tad slaptumas nebuvo mums svetimas. Ateitininkų susirinkimus rengdavome taip pat slapta. Ir niekad, ačiū Dievui, nebuvome įkliuvę. Aš buvau mergaičių būrelyje. Berniukai veikė atskirai. Linkuvos gimnazijoje ateitininkai buvo labai stipri organizacija.
O kaip jautėte vokiečių valdžios ranką? Kaip tai atsiliepė ūkininkams?
Pajutome gana greitai. Prisimenu po metų, kada sugrįžau namo vasaros atostogų, mes, moksleiviai, turėjome surašinėti ūkininkų turtą: kokio didumo ūkis, kiek trobesių, kiek jame gyventojų, kiek arklių, galvijų, kitų gyvulių ir paukščių. Šituos dalykus mes turėjome surašyti. Dirbome kiekvienoje kaimo sodyboje. Jaunimas, gimnazistai buvo įjungti į tą darbą. Šitie duomenys turėjo rodyti kokias duokles vokiečių valdžiai ūkininkai privalėjo atiduoti.
Bet skverbimosi į žmogaus vidų, bandymų kiekvieną individualiai pajungti tarnauti nacistinei sistemai, kaip tai darė sovietai, vokiečiai nepraktikavo?
Ne, to nebuvo. Tik vienas dalykas ilgainiui vis dėlto išryškėjo vokiečių laikais – žmonės pradėjo „baliavoti“: daugiau vieni kitus lankyti, daugiau vaišintis, mažiau dirbti. Ir tai vykdavo vasaros metu, kada pats darbymetis. Miestelyje rengiamas minėjimas, o drauge – didžiulis balius. Visi dainuoja, alų geria. Alus mūsų krašte buvo vienintelis alkoholis. Kiekvienas ūkininkas turėjo savo alaus daryklą. Nuotaika kaimuose buvo pasikeitusi. Nepriklausomybės laikais to nebuvo. Atsimenu, mamytė sakydavo: vaikai, čia ne prieš gerą.
Manote, kad tuo laiku pradėjo reikštis tam tikra visuomenės demoralizacija?
Taip. Smetonos laikais nieko panašaus nebuvo. O vokiečių metais jau prasidėjo. Antroji sovietų okupacija buvo jau vėl visiškai kita prievartos, žiaurumo ir demoralizacijos pakopa.
Gyvenimas buvo sunkus
O kokios buvo Linkuvos gimnazistų nuotaikos?
Jautėsi antinacinis nusistatymas, rezistencinės nuotaikos. Ypač tarp ateitininkų. Vasario 16-oji vokiečių metais nebuvo laikoma švente, turėjome eiti į mokyklą. Buvome jau baigiamosios klasės gimnazistai. Nutarėme, kad Vasario 16-oji mums – šventė. Ir pabėgome. Susispietėme pas vieną moksleivį. Nupynėme iš eglišakių vainikus, kažkas gavo arklį, nuvežėme į kapus ir padėjome ant žuvusių 1941 m. birželio sukilimo partizanų kapų.
Gimnazijos direktorius pastebėjo, kad mūsų nėra. Pranešė auklėtojui. Auklėtojas pradėjo ieškoti – eiti nuo vieno buto į kitą. Neranda. Pasirodo, mes laimingai buvom išvažiavę į kapines, kai jis atėjo į tą butą, kuriame pynėm tuos vainikus. Ir nieko nerado. Mokykloje kilo beveik panika – kur esam dingę? Po pietų sugrįžom į namus, bet į mokyklą jau nėjome.
Visai gimnazijai tai sudarė didelį įspūdį: štai, aštuntokai pabėgo per Vasario 16-ąją! Buvome „žiauriai“ nubausti – mus visus labai išbarė ir neleido dalyvauti Užgavėnių parengime, po jo vykusiuose šokiuose. Bet mes jau nesiginčijome, visa klasė tylėjom.
1942 m. baigėte gimnaziją ir tais pačiais metais Vilniaus universitete pradėjote studijuoti chemijos mokslus. Kokios buvo studentiško gyvenimo sąlygos ir atmosfera vokiečių okupacijos metais?
Vilniuje gyvenau bendrabutyje. Vokiečiai pradėjo gaudyti jaunas merginas. Kai mums pranešdavo, kad mieste gaudomos moterys, iš bendrabučių dingdavome. Atsimenu, miegodavome įstaigose. Turėdavome įeiti į įstaigą vakare, kad niekas nepastebėtų. Dauguma mergaičių, įskaitant ir mane, turėdavome ne batus, o tik medpadžius, su tam tikrais pagražinimais. Tuos medpadžius pasidedi po galva, su paltu apsikloji ir naktį ant grindų išsimiegi kokioje nors įstaigoje.
Buvo stiprus nusiteikimas prieš vokiečius. Vilniuje įsijungiau į kun. Alfonso Lipniūno vadovaujamų ateitininkų veiklą. Jis buvo nuostabus žmogus, puikus organizatorius, turėjo plačias pažintis. Tuo metu labai sunkai gyveno karininkų žmonos, karininkų šeimos. Kadangi karininkai buvo bolševikų suimti – vieni sušaudyti, kiti nežinia kur išvežti, dingę be žinios ir t.t. O čia – karas, šalta, maisto stoka. Tikrai buvo sunkus gyvenimas.
Kun. A. Lipniūnas suskirstė mus į grupeles. Aš buvau tiekimo dalyje. Gaunu iš kunigo raštelį, nuvykstu į kokį fabriką, parvežu kelis maišelius miltų, statinę kopūstų ir pan. Kitas būrelis tą maistą skirstė, dėliojo į batų didumo dėžutes. Trečia grupė paskirstytą ir supakuotą maistą išvežiodavo. Daugiausia tai buvo studentai medikai, kadangi jie mažiausiai turėdavo laisvo laiko. Per šituos kun. A. Lipniūno būrelius labai daug studentų buvo įjungta į karitatyvinį darbą. Ir aš ten ir atlikau savo pirmąją praktiką.
O žydų Vilniuje tuo laiku nesimatė?
Ne, nesimatė. Žinojome, kad yra getas, bet gatvėse jų nesimatė. Mes gavome pranešimą, kad Aušros vartuose vakarais, kartais ir dienos metu į skaras įsisupusios sėdi žydų tautybės moterys. Jos bando parduoti smulkesnius daiktus, keisti juos į maistą. Maistas Vilniuje tuo metu buvo pats opiausias dalykas. Jei kur valgyklose gaudavom – nunešdavom ir ten. Kam atiduodavom – nežinau, tos moterys veidų nerodydavo. Prie Aušros vartų jos sėdėdavo ant grindinio, drauge su elgetomis.
Neatlaikė materialinio spaudimo
Kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą susitikote su Laikinosios vyriausybės vadovu Juozu Ambrazevičium-Brazaičiu?
Pirmą kartą profesorių J. Brazaitį sutikau dar jaunystėje, ateitininkų studentų stovykloje Vokietijoje. Buvo ateitininkų žiemos stovykla. Su paskaita atvyko prof. J. Brazaitis ir Vytautas Vaitiekūnas. Tada buvau jauna studentė. Sėdėjau, klausiau ir galvojau: kokios turi būti laimingos šitų vyrų žmonos – tokie protingi vyrai, šitaip gražiai kalba....
Vėliau buvau pakviesta į pirmąjį Lietuvių fronto bičiulių suvažiavimą. Ten buvo labai ginčijamasi. Vis išeidavo nedidelio ūgio žmogelis V. Vaitiekūnas ir vis „teisingai“, pagal mane, viską išaiškindavo. Labai aukštomis temomis ten buvo kalbama ir man, kaip studentei, ne viskas buvo įkandama. Bet buvo labai įdomu kiek daug gyvasties, kiek daug energijos tose diskusijose buvo parodyta. Ten ėjo kalba apie frontininkų nepasulėžiūrinę politiką.
Paskui, kai Brazaičiai emigravo į Ameriką, buvome nuvykę sutikti jų prie laivo Niujorke. Gana nemažas žmonių būrelis jį sutiko. Atvyko prof. Brazaitis, jo žmona Vlada, dukra Marytė (Mytė) ir Kaziukas. Kaziukas buvo ponios Vlados pirmo vyro sūnus. Atrodė išvargę. Nieko ypatingo ten nebuvo. Pasisveikinom, nusifotografavom.
Vėliau atvykdavau pasiklausyti jo paskaitų. Porą kartų esu viešėjusi Brazaičių namuose Bruklyne. Studentus jie visada mielai kviesdavo į savo namus.
O faktiškas suartėjimas jau įvyko tada, kada jį paliko ponia Vlada.
Kaip atsitiko, kad vieną iš tų, apie kuriuos galvojote, kad jų „žmonos turėtų būti laimingos“ turėdamos tokius vyrus, žmona vis dėlto paliko?
Kiek žinau, prof. J. Brazaitis emigruoti į Ameriką nenorėjo. Ponia Vlada jį prišnekino, jai nusibodę gyventi „namuose be užuolaidų“, norėjusi turėti daugiau materialinių dalykų.
Kai atvyko į Ameriką, kitą dieną turėjo eiti į darbą. Kadangi ir mes patys tuo metu gyvenome dar labai neturtingai, negalėjome daug pagelbėti. Profesorius nuėjo dirbti į „Darbininko“ redakciją, o p. Vlada iš pradžių – į fabriką. Vienu metu mes bandėm jai parūpinti darbą Niujorko viešojoje bibliotekoje. Bet nepavyko ten jos perkelti. Vėliau ji dirbo kažkurioje Wallstreeto įstaigoje, kur ir susitiko savo būsimą vyrą.
Šitas laikotarpis man mažai žinomas. Žinau, kad ji turėjo labai gerą skonį, Brazaičių namelis buvo labai jaukiai sutvarkytas. Dr. Juozas Kazickas buvo davęs J. Brazaičiui 900 dolerių kaip „down payment“ – pradinę įmoką už tą namelį. Kiek žinau, jis niekada tų pinigų atgal neėmė iš prof. J. Brazaičio.
Kol jų šeimos gyvenimas buvo normalus, jie mėgdavo pasikviesti svečių. Pas juos vykdavo puikių poezijos, literatūros, muzikos vakarų. Susirinkdavo iškilūs literatūros, meno, kultūros žmonės. Buvo įspūdingi susitikimai.
O šiaip, kaip ir kiekvienas emigrantas, prof. J. Brazaitis iš pradžių labai vargo. Vieną savo nedidelio namo kambariuką buvo išnuomavęs rašytojui Pauliui Jurkui. Kad būtų lengviau paskolą bankui mokėti. Brazaičiai nesitikėjo, kad gyvenimas Amerikoje atvykus bus toks sunkus. Čia ir sudužo ponios Vlados idealizmas. Ji neatlaikė materialinio spaudimo.
Namai virto ligonine
O kaip J. Brazaitis atsidūrė Jūsų namuose?
J. Brazaitis, matyt, V. Vaitiekūnui buvo pranešęs, kad p. Vlada išvažiuoja. Grįžtu sykį iš darbo ir p. V. Vaitiekūnas man sako: „Vaikeli, važiuojam pas Brazaitį. Šiandien žmona jį paliko.“ Man trenkė ta žinia kaip perkūnas: kaip galėjo šitokį žmogų palikti?
Nuvažiavome pas jį. Prabuvome visą vakarą. Šnekėjome apie politiką, apie įvairius kitus dalykus. Įsijungdavau į pokalbį kartais ir aš, bet šiaip sėdėjau „tylioje kėdėje“. Išlaikėme J. Brazaitį su mumis iki 2 ar 3 val ryto.
Vėliau profesorius prisipažino, kad tai buvo lemtingas jo gyvenimo momentas. Sakė pamatęs, kad turi tikrų draugų. Ir nuo to laiko pasidarėme labai artimi. Niekada neliesdavome jo asmeninių, šeimos problemų. Jis dažnai čia pas mus atvykdavo.
Kai jį ištiko pirmoji širdies ataka, jau porą savaičių prieš tai jautėsi prastai. Kalbinom, kad atvažiuotų čia. Sakėm, būtų lengviau slaugyti, prižiūrėti. Pagaliau prišnekinome. Sutiko su sąlyga, kad atvažiuos savo automobiliu ir atsiveš savo šunelį, kurio vardas buvo Snukis.
Jis jau buvo patyręs širdies ataką, tačiau vis tiek atvairavo mašiną 25 mylias iš Niujorko! Tik jau įėjęs į virtuvę – susilpo. Sako, truputį pailsėsiu. Sakiau, profesoriau, visą dieną nieko nesate valgęs, gal ką suvalgytumėte? Paprašė išvirti pieniškos sriubos. Išvalgęs lėkštelę dar pats laiptais užlipo į kambarį.
Kitą dieną jau kviečiau seselę, nes jis atsisakė važiuoti į ligoninę. Teko organizuoti medicininę pagalbą namuose. Atvažiavo daktarė Julija Skripkuvienė, dirbusi patalogijos laboratorijoje. Ji paėmė kraują ir kitą dieną pranešė, kad J. Brazaitį yra ištikusi didžiulė širdies ataka. Šitie namai pavirto ligonine. J. Brazaičiui buvo nuolat tiekiamas deguonis. Visi mano pažįstami daktarai amerikiečiai atsisakė jį gydyti namuose. Viena draugė pasakė tiesiai: tu nė negalvok, kad ką nors prikalbinsi – niekas neis į namus gydyti ligonio, kuris privalo gulėti ligoninėje.
Paskambinau į Čikagą daktarui Jonui Adomavičiui. Kaip gydytojas, tuo metu jis buvo didelis autoritetas. Klausiu ką, daktare, daryti? Jis manęs klausia: „Ar yra koks lietuvis gydytojas aplinkui?“ Patvirtinau, kad yra. Tada, sako, pasakyk jam, kad daktaras Adomavičius pirmiausiai liepė paklausti: ar jūs esate gydytojas? ar jūs – lietuvis? Jeigu patvirtins, kad yra ir gydytojas, ir lietuvis, tai sakė perduoti jo prašymą gydyti profesorių J. Brazaitį namuose.
Taip ir įvyko. Jo gydytoja pasidarė daktarė Irena Giedrikienė. Ji buvo vaikų ligų specialistė, tačiau dirbo ligoninėje, turėjo savo praktiką. Ji sutiko gydyti ir vykdyti daktaro J. Adomavičius nurodymus. Taip ji pasidarė profesoriaus gydytoja, o mano namai pavirto ligonine.
Kiek laiko J. Brazaitis išbuvo Jūsų namuose?
Devynis mėnesius. Jis visiškai susveiko. Šitie namai ilgainiui jam pasidarė kaip ir jo namai. Čia jis gerai jausdavosi, buvo laukiamas ir mėgiamas.
Didelės išminties žmogus
O kas atsitiko su jo nameliu Brukline?
Tas namelis, jam čia jau gyvenant, buvo apiplėštas. Profesorius buvo įsitikinęs, kad tai buvo politinis apiplėšimas. Buvo kopėčiomis įlipta į antrą aukštą, išimtas langas, jokie daiktai nepaimti. Tik raustasi po popierius, viskas buvo išversta ant grindų. Kaimynai paskambino, pranešė, kad nėra lango.
Tai vagys rausėsi dokumentų?
Taip, rausėsi dokumentų. Tai buvo politinis įsibrovimas. Nuvažiavome patikrinti kas pavogta. Tačiau nei radijas, nei televizorius nebuvo išnešti. Tik ant lovos išbarstyti ir išmėtyti dokumentai. Ten radau numestus ir jo vestuvinį žiedą, laikrodį. Profesorius jų nenorėjo imti, sakė, man jų nereikia. Laikiau savo seife, o neseniai perdaviau Maironio muziejui Kaune. Jie renka medžiagą apie J. Brazaitį.
Įdomu tai, kad žiedas buvo perskeltas. Perduodama muziejui paaiškinau, kad žiedą tokiam stovyje aš ir radau.
Kaip tik tuo metu, kai įvyko tas įsilaužimas, JAV Kongrese buvo pradėtas tyrimas dėl J.Brazaičio tariamo bendradarbiavimo su naciais...
Taip. Tačiau apie tą tyrimą aš nieko nežinojau. Visiškai nieko. Tik po J. Brazaičio mirties paskambino JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas Algimantas Gečys ir man pasakė, kad ta byla laimėta, kaltinimai J. Brazaičiui atšaukti. Iki tol nė nežinojau, kad tokia byla vyko. Pranešimas apie J. Brazaičio išteisinimą atėjo praėjus mėnesiui po jo mirties. Gruodžio mėnesį atėjo išteisinimas, o jis mirė 1974 m. lapkričio 28 d.
Kaip apibūdintumėte J. Brazaitį, kokį jį pažinojote?
Apibūdinti žmogų, kuris buvo išties didi asmenybė, yra nelengva. Tai buvo žmogus, kurį aš pavadinčiau šventu. Šventieji turi nepaprastą kantrybę, nepaprastą atlaidumą, nepaprastą dėkingumą už viską. O drauge – jie nieko nereikalauja. Absoliučiai nieko. Šitaip elgėsi ir J. Brazaitis visos ligos metu. Tiek šiuose namuose, tiek ligoninėje jis nė karto nesudejavo. Nė karto. Už viską jis tiktai dėkojo.
Kai po antros širdies atakos jis atsidūrė ligoninėje, į jo laikyseną atkreipė dėmesį visas ligoninės personalas. Visi stebėjosi: kas jis toks – nieko neprašo, nedejuoja, nieko nereikalauja? Tik visiems už viską dėkoja. Ir tai daro šypsodamasis, nepaisant to, kad buvo kamuojamas didelių skausmų...
Galiu patvirtinti, kad J. Brazaitis tikrai turėjo šventojo savybių. Jam buvo būdinga išklausyti kitų žmonių nelaimes, buvo būdingas rūpestis jiems padėti, patarti, paguosti. Tačiau apie savo gyvenimą, savo išgyvenimus, savo šeimos tragediją jis nei žodžiu niekam nėra pasiskundęs. Buvo didelės išminties žmogus.