ČK tėvas – Geležinis Feliksas
Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis gimė 1877 metais Vilniaus gubernijoje, Ašmenos apskrityje, Dzeržinovo kaime, smulkaus lenkų šlėktos, dirbusio gimnazijos mokytoju, šeimoje. Būsimasis ČK vadovas gimė pilnai neišnešiotas, todėl krikštijant jam buvo suteiktas „laimingojo“ vardas – Szczęsny. Iš viso, šeimoje buvo devyni vaikai, Feliksas buvo vidurinysis.
Jaunuolis svajojo tapti kunigu. Tokia svajonė buvo sunkiai suderinama su faktu, kad pirmąją savo gyvenime žmogžudystę jis įvykdė dar vaikystėje – žaisdamas su medžiokliniu šautuvu, nušovė dvylikametę sesutę. Po šio tragiško įvykio jaunuolis buvo išsiųstas į Vilnių, kur lankė gimnaziją.
Sprendžiant iš likusių dokumentų, vienam būsimųjų sovietinės valstybės vadovų mokyklos metai buvo sunkoki – du metus atsėdėjo pirmoje klasėje, o aštuntos klasės išvis nebaigė. Geriausiai gimnazijoje jam sekėsi... tikyba, o štai rusų kalba – „nepatenkinamai“.
1909 metais, būdamas beveik Kristaus amžiaus, Dzeržinskis jau senokai laikomas profesionaliu revoliucionieriumi ir už tai yra atitinkamai įvertinamas caro valdžios – iki gyvos galvos ištremiamas į Sibirą. Žinoma, iš tremties jis pabėga, pabėga į Kaprio salą, Italijoje, vieši pas žymų rašytoją Maksimą Gorkį, po to vėl grįžtą į Rusijos imperiją – tęsti revoliucinės veiklos.
Taip bevykdant revoliucinę veiklą, atėjo lemtingi 1917 metų įvykiai. Po Spalio perversmo – Feliksas Dzeržinskis, ypatingais gabumais nepasižymėjęs lenkų šlėktos sūnus, tampa VČK – ypatingosios komisijos, skirtos kovoti su kontrrevoliucija ir sabotažu, pirmininku. Dzeržinskio pasirinkta kovos su kontrrevoliucija priemonė – raudonasis teroras – krauju užliejo pilietinio karo draskomą Rusiją. Masiniai nesankcionuoti tikrų arba tariamų revoliucijos priešų areštai, protu nesuvokiami kankinimai, moterų prievartavimai ir gausybė sankcionuotų ir nesankcionuotų žmogžudysčių – štai taip buvo vykdoma Felikso Dzeržinskio politika.
Pasibaigus raudonajam terorui, Geležinis Feliksas nemažai jėgų įdėjo į Gulago sistemos, vėliau ilgus metus vertusios milijonus žmonių XX amžiaus vergais, kūrimą. Istoriko Nikitos Petrovo teigimu, dar niekada istorijoje kalinių darbas nebuvo panaudotas tokiems masiniams tikslams, kaip kad Gulage.
Paties Felikso Dzeržinskio, daugybę žmonių lengva ranka pasmerkusio ilgai ir kankinančiai pražūčiai, mirtis buvo staigi ir netikėta – 1926 metų liepos 20 dieną, būdamas 48-erių metų amžiaus, ištiktas širdies smūgio, Geležinis Feliksas, sovietinio saugumo, tuo metu jau pervadinto į OGPU, vadovas, mirė.
Po Dzeržinskio mirties, atvirai pastarojo nemėgusiam Stalinui, tapo lengviau sutelkti valdžią į savas rankas. Įdomu tai, kad po Geležinio Felikso mirties, Stalinas savo asmeninės apsaugos viršininku paskyrė buvusį Dzeržinskio apsauginį. Šio žmogaus vardas – Jonas, Jonas Jusis, pagal tautybę – lietuvis.
Jonas Jusis – Stalino asmens sargybinis
Sunku patikėti, bet pirmaisiais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais, aukščiausius valstybės vadovus buvo galima sutikti tiesiog gatvėje. Pasitaikydavo, jog aukšti sovietiniai vadovai, CK Politbiuro nariai, po darbo dienos namo eidavo pėsti ir netgi be jokios apsaugos. Situacija pradėjo keistis 1927 metais. Politbiuras priėmė nutarimą, kuriame buvo teigiama, kad esama nemenkos teroristinio išpuolio prieš sovietinius vadus galimybės, tad vadovaujantiems Centro Komiteto pareigūnams, tarp jų ir Stalinui, priskiriami asmens sargybiniai.
Dzeržinskiui mirus, 1927 metais Jusis paskiriamas Josifo Stalino asmens sargybiniu. Vieninteliu asmens sargybiniu žmogaus, kuris tuo metu jau buvo bebaigiąs perimti į savo rankas valdžią didžiausioje to meto valstybėje.
Pats Jonas Jusis jokių atsiminimų nepaliko, bet jo duktė publikavo trumpus memuarus iš tų dienų, kada jos tėvas buvo paties Stalino asmens sargybiniu. Jono Jusio duktė apie patį Staliną atsiminė kaip apie ramų, ligotą žmogų, turėjusį savitą humoro jausmą: kartą jis pasiūlė pajuokauti ir išgąsdinti savo asmeninį šoferį, kuris labai bijojo visokiausių šliužų. Stalinas ir mergaitė sugavo didelę rupūžę ir uždėjo ją ant miegančio šoferio. Šis labai išsigando. Štai tokį, savitą Josifo Stalino humoro jausmą atsimena maža mergaitė, kurios tėvas buvo visagalio Sovietų Sąjungos valdovo asmens sargybinis.
Tiesa, tokia padėtis truko neilgai – 1931 metais Jonas Jusis, būdamas keturiasdešimties, mirė nuo infarkto. Laikraštis „Pravda“ išspausdino nedidelį nekrologą – tik tiek ir težinoma apie lietuvį, saugojusį patį Staliną.
Juozas Blaževičius – prisiekusio revoliucionieriaus liūdna pabaiga
Juozas Blaževičius, vienas mažiausiai žinomų iš Lietuvos kilusių Raudonosios armijos vadų, gimė 1891 metais Vilniaus gubernijos Naujųjų Trakų apskrityje, valstiečių šeimoje. Baigęs amatų mokyklą, Blaževičius įstojo į Vilniaus karo mokyklą, kurią baigė prieš pat Pirmąjį Pasaulinį karą – 1913 metais.
27-oji divizija, vadovaujama Blaževičiaus, sėkmingai kariavo Uralo regione, užėmė svarbų Omsko miestą. Vėliau Blaževičius kariavo Vidurinėje Azijoje. Kariavo sėkmingai – buvo apdovanotas dviem Raudonosios Vėliavos ordinais – vienu iš garbingiausių Sovietų Sąjungos apdovanojimų.
Apie Juozą Blaževičių ypač teigiamai atsiliepė vienas žymiausių to laikotarpio Sovietų Sąjungos karvedžių Michailas Tuchačevskis. Atrodytų, kad viskas čia gerai, bet reikėtų atsiminti, kad šio pagyrimo autorius – Michailas Tuchačevskis, tas pats Michailas Tuchačevskis, kuris nepaisydamas jokio žmogiškumo įsakė Tambovo gubernijoje sukilusius valstiečius apšaudyti dujiniais sviediniais. Beje, šitoje baisioje istorijoje yra ir dar vienas lietuviškas pėdsakas – bet apie tai vėliau.
O tolimesnė Juozo Blaževičiaus istorija yra panaši į didelės dalies pilietinio karo verpetuose iškilusių Raudonosios armijos karininkų – tolesnė karjera kariuomenėje, kurią 1938 metų vasario 18 dieną nutraukė areštas. Buvo pateikti rimti kaltinimai – dalyvavimas karinio perversmo planavime. Toliau – mirties nuosprendis, egzekucija ir palaikų užkasimas Maskvoje, Donskoje kapinėse.
Kruvinasis revoliucionierius Juozas Vareikis
Juozas Vareikis gimė 1894 metais, Kauno gubernijoje, Vilkijos rajone, Vareikių kaime, lietuvių darbininkų šeimoje. Baigęs amatų mokyklą, dirbo tekintoju įvairiose Maskvos gamyklose. Nuo 1911 metų pradėjo veikti įvairiose socialistų grupelėse, o nuo 1913 metų – įstojo į bolševikų partiją.
Itin aktyviai Juozas Vareikis pradėjo veikti Pirmojo Pasaulinio karo metais. 1917 metais jis jau – Podolsko miesto tarybos prezidiumo narys, savo gamykloje organizuoja Raudonosios gvardijos būrį. Jauno bolševiko aktyvumas neliko nepastebėtas – 1918 metais jis paskiriamas vadovauti Donecko – Krivo Rogo srities komitetui, Charkove leidžia laikraštį „Donecko proletaras“.
Sužinoję apie maištą, aukščiausi Sovietų Rusijos vadai – Leninas ir Trockis – paskelbė Muravjovą išdaviku, kurį kiekvienas doras pilietis privalo nušauti vietoje. Šis kreipimasis į žmones buvo publikuotas liepos 12-ąją, bet jis jau buvo po fakto – dar liepos 11 dieną Muravjovas buvo nebegyvas ir prie šito daug prisidėjo būtent Simbirsko gubernijos partijos komiteto pirmininkas Juozas Vareikis.
Liepos 11-ąją dieną Simbirsko miesto taryboje susirinko kairieji eserai. Tai sužinojęs Vareikis, pasiuntė ištikimiausią bolševikų gvardiją – latvių šaulius – apsupti pastatą. Kartu su jais atvyko ir keli šarvuočiai bei būrys čekistų. Į pastatą įsiveržę raudonarmiečiai pareikalavo Muravjovą pasiduoti, šis pasipriešino ir buvo nukautas. Aprašomas toks Vareikio nurodymas latvių kulkosvaidininkams šturmo metu: „Jeigu Muravjovas pasipriešins, ir bus matyti, kad jį palaiko kiti susirinkusieji – atidengti ugnį ir iššaudyti visus salėje esančius, nežiūrint nei savų nei svetimų.“
Pasibaigus pilietiniam karui, Juozas Vareikis buvo paskirtas į Užkaukazę – tapo Baku miesto tarybos pirmininko pavaduotoju. Vėliau jis buvo perkeltas į Kijevą, Vidurinę Aziją. Dar vėliau – buvo Voronežo srities partijos komiteto pirmasis sekretorius. Savo politinę karjerą užbaigė 1937 metais, būdamas Tolimųjų Rytų krašto partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. Nors pats Vareikis buvo aktyvus represijų šalininkas ir iniciatorius, bet tai jo paties neapsaugojo.
1937 metų spalio mėnesį Juozas Vareikis buvo suimtas, apšauktas trockistu ir 1938 metų liepos 29 dieną, praėjus dvidešimčiai metų nuo Muravjovo maišto numalšinimo, Juozas Vareikis buvo sušaudytas. Tiesa, atšilimo laikotarpiu, 1956 metais, Juozas Vareikis, kaip ir dauguma kitų Didžiojo valymo Sovietų Sąjungoje metais sušaudytų komunistų, buvo reabilituotas. Po mirties.
Ironiška – Vareikis, nesismulkinęs ir davęs nurodymą esant reikalui šaudyti visus susirinkusiuosius, pats buvo be jokių skrupulų sušaudytas, o jo nuopelnai sovietinei valdžiai atsiminti tik prabėgus ilgiems metams po mirties.
Sovietų Sąjungos karo atašė Vytautas Putna
Vytautas Putna gimė 1893 metais Vilniaus gubernijos Mackonių kaime, dabartiniame Molėtų rajone. Nors būsimasis Raudonosios armijos karininkas gimė paprasto lietuvio valstiečio šeimoje, bet jaunystėje visgi pasuko socializmo keliu. Istoriko Kęstučio Kilinsko teigimu, tai lėmė ideologija ir socialiniai dalykai, o socializmo idėjomis Putna, ko gero, užsikrėtė jaunystės metais gyvendamas Rygoje.
Kaip ir kitiems mūsų šiandieninės laidos antiherojams, Pirmasis Pasaulinis karas buvo tramplinas Vytauto Putnos gyvenime – 1917 metais Putna tik ką baigęs praporščikų kursus, jau vadovauja batalionui. 1918 metais jis pradeda karjerą Raudonojoje Armijoje – vadovauja Vitebsko kariniam komisariatui, siunčia į mirtį jaunus vyrus. Kaip ir anksčiau minėtas Juozas Blaževičius, Putna prisidėjo prie vadovavimo įžymiąjai 27-ąjai šaulių divizijai.
Kalbant ironiškai, šis keliavimas vėliau pasitarnavo čekistams, kuriems Didžiojo valymo metais reikėjo sugalvoti kurios gi šalies naudai Vytautas Putna šnipinėjo. Pasirinkti buvo iš ko. 1936 m. rugpjūtį buvo iškviestas į Maskvą, ten suimtas NKVD, kalintas Butyrkų kalėjime, ir kartu su Tuchačevskiu ir kitais aukštais Raudonosios armijos vadais 1937 m. buvo sušaudytas.
Jeronimas Uborevičius – Raudonosios armijos modernizuotojas
Jeronimas Uborevičius, būsimasis Raudonosios Armijos vadas, gimė 1896 metais, viename Kauno gubernijos kaime. Istoriko Kęstučio Kilinsko nuomone, jaunystę jis praleido Daugpilyje, o vėliau išvažiavo į Sankt Peterburgą, kur studijavo politechnikos institute.
Kęstučio Kilinsko teigimu, žvelgiant į Jeronimo Uborevičiaus karjerą, aišku, kad jis buvo labiau ne karinis politikas, o karinis strategas. Jis vadovavo Maskvos, Rytų Sibiro, Pietų Kaukazo karinėms apygardoms, 1927 m. stažavosi Vokietijoje, vykstant slaptam vokiečių-sovietų bendradarbiavimui. Grįžęs iš Vokietijos buvo paskirtas Revoliucinės karo tarybos nariu. Buvo paskirtas gynybos liaudies komisaro Vorošilovo padėjėju, atsakingu už Raudonosios armijos perginklavimą 3-4 deš. sandūroje. 1934 m. lietuvis buvo paskirtas Baltarusijos karinės apygardos vadu.
Uborevičiui yra priskiriami nemaži nuopelnai – jis ketvirtajame dešimtmetyje daug nuveikė modernizuodamas Raudonąją Armiją. Sovietinėje karo istorijoje Uborevičius laikomas Vokietijos kariuomenės žinovu, galbūt dėl to, kad ten stažavosi šiek tiek daugiau nei metus. Po jo stažuotės Raudonojoje armijoje pradedama galvoti apie mechanizuotąjį karą – naujo pobūdžio karą, naujas karybos idėjas.
Jeronimo Uborevičiaus istorija daug kuo panaši į Vytauto Putnos. Abu lietuviai, abu Raudonosios Armijos vadai, abu iš maršalo Tuchačevskio aplinkos, abu su ta aplinka ir pražuvę – Didžiojo Valymo metais nuteisti ir sušaudyti.
Sovietinės Lietuvos krikštatėvis
1882 metų vasarą pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje gimė sūnus, kuris buvo pavadintas Zigmu. Jaunėlis buvo ligotas, silpnas, nelabai sutarė su kitais šeimos nariais, nesijautė mylimas tėvų. Dar mokyklos suole Zigmas Aleksa susidomėjo marksizmo idėjomis. Įstojęs į Varšuvos Veterinarijos institutą, pradėjo dalyvauti įvairių socialistinių organizacijų veikloje, 1904 metų rudenį buvo pirmąkart suimtas – už dalyvavimą antikarinėje demonstracijoje ir pasipriešinimą policijai.
Tiesa, kalėjime būsimasis revoliucionierius neužsibuvo, greitai yra paleidžiamas, toliau veikia kaip socialistas-pogrindininkas. 1906 metais netgi sukursto kumečių streiką prieš... savo tikrą tėvą. Galutinai atsimetęs nuo šeimos, Zigmas Aleksa atklydo į Vilnių, kur susidėjo su vietiniais socialdemokratais. 1909 metais jis vėl pakliūva į caro policijos akiratį. Bepradedantis revoliucionierius suimamas ir nuteisiamas kalėti ketverius metus. Po to laukia tremtis, Sibiras. Būtent ten Zigmas Aleksa susideda su bolševikais ir tampa jų partijos nariu.
Ši naujai įkurta organizacija paskelbia dekretą, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas, o naujoji Lietuva laikysis vienybės su Sovietų Rusija. Leninas palaiko šią iniciatyvą ir pasiunčia į Lietuvą Raudonąją Armiją – sukurti sovietinę Lietuvą. 1919 metų sausio 5 dieną bolševikai užima Vilnių. Nežinia, kiek toli būtų nuėję raudonarmiečiai, jeigu jų nebūtų sustabdę paskubomis organizuoti lietuvių savanorių būriai. Prasidėjusi Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kontrataka sugriauna lietuvių komunistų planus įkurti jungtinę Lietuvos ir Baltarusijos sovietinę respubliką – vadinamąjį Litbelą.
Nepasisekus lietuvių tautai atnešti socializmo rojaus, vietiniams komunistams, tarp jų ir Litbelo vidaus reikalų ministrui Zigmui Aleksai-Angariečiui tenka pustytis padus ir traukti į Rytus.
Angarietis persikelia į Smolenską – ten organizuoja naują bolševikų sukilimą Lietuvoje. Šis sukilimas turėjo kilti 1920 metų rugpjūčio 29 dieną. Jo planus sugriauna Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis – lenkai sumuša raudonarmiečius, sukuria stebuklą ties Vyslą ir apgina savo, o kartu ir Pabaltijo valstybių nepriklausomybę. Po šios, eilinės nesėkmės Zigmas Aleksa-Angarietis tęsia agitacinę veiklą. Su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku abu iš Maskvos vadovauja pogrindinei Lietuvos komunistų partijai.
Įdomi šeimos istorija. Trys broliai Aleksos – Jonas Pranas, Konradas ir Zigmas. Pirmasis tapo žymiu nepriklausomos Lietuvos veikėju, penkiose vyriausybėse užėmė Žemės ūkio ministro vietą. Antrasis tapo Žemės ūkio akademijos profesoriumi, o vėliau – netgi prorektoriumi. Trečiasis – Zigmas – visiška priešingybė: bandė sukurti sovietinę Lietuvą, nepavyko. Po to ilgus metus leido Maskvoje ir bandė sugriauti nepriklausomą Lietuvą. Nors pirmasis bandymas Lietuvoje sukurti socializmą siejamas su Kapsuko, o ne Angariečio vardu, bet būtent pastarasis, 1935 metais mirus Kapsukui, tampa Lietuvos komunistų partijos vadovu.
Prasidėjęs Didysis Valymas nusinešė Zigmo Aleksos-Angariečio gyvybę – 1938 metais jis buvo suimtas, jo byla perduota žiaurumu pagarsėjusiam NKVD tardytojui Aleksandrui Langfangui. Tardymų metu Zigmas Aleksa-Angarietis buvo labai sunkiai sužalotas – jam buvo sulaužytas stuburas, tad mirties nuosprendį Lietuvos komunistų partijos galva išklausė gulėdamas ant neštuvų.
Tokioje pat padėtyje – gulėdamas ant neštuvų – Zigmas Aleksa-Angarietis, žmogus, norėjęs į Lietuvą skubos tvarka atnešti bolševizmo siaubus – buvo ir sušaudytas. Nuosprendis įvykdytas 1940 metų gegužės 22 dieną. Iki savo svajonės išsipildymo – sovietinės Lietuvos atgimimo – Angariečiui betrūko mažiau nei mėnesio.
Semionas Firinas – Belomoro kanalo statybos organizatorius
Žmogaus, vadovavusio vienai žiauriausių ir beprasmiškiausių pasaulio istorijoje statybų, biografija – niekuo neypatinga. Semionas Pupko – tokia jo tikroji pavardė – gimė 1898 metais vargingoje Vilniaus žydų šeimoje. Iki karo dirbo fabrike, po to buvo pašauktas į caro kariuomenę, iš jos dezertyravo. 1917 metais Firinas dalyvavo revoliucijoje, kitais metais įstojo į bolševikų partiją.
Pilietinio karo metais paskiriamas vadovauti diversinei raudonųjų partizanų grupei, veikusiai Lietuvos teritorijoje. Karui pasibaigus, Semionas Firinas ilgus metus veikia kaip žvalgybininkas – šnipinėja Graikijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje. Ne visada sėkmingai – istoriko Nikitos Petrovo teigimu, Firinas užsienyje buvo suimtas ir netgi kalintas.
Vykdant šį grandiozišką projektą, buvo naudojamos politinių kalinių – Gulago sistemos – darbo jėga. Daugybė XX a. vergų nepakėlė nežmoniškai didelių išdirbio normų ir mirdavo tiesiog darbo vietoje – bekasant kanalą.
Iškasus kanalą, paaiškėjo, kad jis neatlieka savo funkcijų – maksimali laivo, galinčio praplaukti Belomoro kanalu grimzlė tegali būti tik 5 metrai, o tai reiškia, kad didelė dalis karinių ir krovininių laivų kanalu praplaukti tiesiog negali. Nepaisant to, Semionas Firinas 1933 metais būtent už šio kanalo statybos organizavimą, buvo apdovanotas Lenino ordinu.
Tiesa, neilgai trukus debesys virš Firino galvos pradėjo niauktis. Prasidėjus Didžiajam Valymui, buvo represuojami ne tik buvę revoliucionieriai, bet ir ankstesnės kartos čekistai, iškilę kartu su OGPU vadovu Genriku Jagoda. Vienas tokių ir buvo Semionas Firinas, tuo metu vadovavęs kito – Maskvos-Volgos – kanalo statyboms. 1937 metų balandį jis buvo areštuotas, pateikti kaltinimai. Nikitos Petrovo teigimu, bandyta įrodyti, jog Firinas ruošėsi apginkluoti šimtatūkstantinę kalinių kariuomenę ir paleisti ją pulti Kremliaus. Kraugeriškame Didžiojo Valymo kontekste, visuotinės baimės atmosferoje, tokiais kaltinimais niekas nesiryžo suabejoti.
Semionas Firinas, žydas iš Vilniaus, vadovavęs milžiniškiems lageriams, siuntęs jų kalinius į mirtinai išsekinančius priverčiamuosius darbus, pats buvo pasmerktas mirti ir 1937 metų rugpjūtį sušaudytas.
Kruvinasis liaudies komisaras Ježovas
Pagal oficialią versiją, Nikolajus Ježovas, būsimasis Didžiojo Valymo inžinierius, gimė 1895 metais Sankt Peterburge. Tačiau pažvelgus į jo paties nurodytas mokamas užsienio kalbas, kyla logiškas klausimas – iš kur tokiu atveju, jis moka lenkiškai ir lietuviškai?
Istoriko Nikitos Petrovo nuomone, jis gimė Marijampolėje, bet labai slėpė savo kilmę. Pagal oficialią biografiją Ježovas gimė 1895 m. Sankt Peterburge, tėvai – darbininkai. Iš tikrųjų, jo motina buvo lietuvė, o tėvas – nelabai proletariškos profesijos atstovas – muzikantas, o vėliau – arbatinės savininkas. Taigi, jo kilmė buvo išgalvota. Visi žmonės, darę karjerą tuo metu, suprato, kad Sovietų Sąjungoje svarbi nepriekaištinga klasinė kilmė. Ježovas to neturėjo, tad slėpė.
Žinios apie būsimojo NKVD vadovo jaunystę – labai prieštaringos. Aišku tai, kad 1915 metais jis kaip pėstininkų pulko kareivis buvo pasiųstas į frontą, ten sužeistas ir gražintas į užnugarį. Dėl sužeidimo ir itin mažo ūgio – Nikolajaus Ježovo ūgis tesiekė tik 1 metrą 51 centimetrą – būsimasis čekistų vadas, kaip pats raštingiausias dalinio kareivis, paskirtas raštininku vienose artilerijos sviedinių dirbtuvėse. 1917 metų gegužę Ježovas stojo į bolševikų partiją. Prasideda jo partinė karjera, kuri smulkų, fiziškai silpną, bet valingą jaunuolį blaško po visą permainų krečiamą Rusiją.
Ko gero, Nikolajus Ježovas nebūtų padaręs tokios įspūdingos karjeros, jeigu ne jo iškirtinės charakterio savybės ir... pažintys. 1927 metais senas komunistas Ivanas Moskvinas susipažįsta su tuo metu dar nežinomu Nikolajumi Ježovu ir pasikviečia jį į Maskvą – dirbti Visąsąjunginės Komunistų Partijos Centro komiteto instruktoriumi. Štai taip Moskvinas rašė apie savo naują pažįstamą:
Šiek tiek užbėkime įvykiams už akių – šių eilučių autorius – Ivanas Moskvinas – 1937 metų lapkritį pats tapo Didžiojo Valymo auka.
Iki 1936 metų Nikolajus Ježovas ėjo įvairias pareigas centriniame sovietinės valstybės aparate, o 1936 metų rugsėjį įvyko didžioji permaina – Nikolajus Ježovas, iki tol vadovavęs vienam VKP(b) Centro komiteto skyrių, paskiriamas Vidaus Reikalų liaudies komisaru. Kalbant normalaus pasaulio terminologija – Vidaus reikalų ministru. Stalino kontroliuojamas liaudies komisaras Nikolajus Ježovas pradėjo kampaniją, kurią istorikai vėliau pavadins Didžiuoju Valymu.
1937-1938 metai – ko gero, baisiausi Sovietų Sąjungos istorijoje. NKVD visa galva nėrė į liaudies priešų paieškas, daugybė partinių veikėjų, akademikų, karininkų, menininkų, inžinierių, eilinių žmonių buvo areštuojami, tardomi, kankinami, apšaukiami šnipais, išdavikais, liaudies priešais ir nuteisiami mirti. Tokio pat likimo sulaukė ir pats Nikolajus Ježovas – Didžiojo Valymo vykdytojas, mašinistas, inžinierius – neišvengė to paties likimo: suimtas, apkaltintas ir nuteistas mirti. 1940 metų vasario 4 d. mirties nuosprendis buvo įvykdytas.
Juozas Grigulevičius – sovietų žvalgas, turėjęs nužudyti L. Trockį
Gimė Juozas Grigulevičius 1913 m. netoli Vilniaus. Būdamas trylikos, pradėjo skleisti komunistinę propagandą bendramokslių tarpe. Dar po kelių metų įstojo į Lenkijos komunistų partiją. 1933 m. ištremiamas iš Lenkijos, išvyksta į Paryžių, ten studijuoja, veikia komunistinėse organizacijose. Dar po metų jis atsiduria Pietų Amerikoje.
Publicisto Vytauto Toleikio nuomone, Grigulevičius buvo labai talentingas. Galėjo įsisavinti bet kurios mokslo srities pagrindus per labai trumpą laiką, buvo teatrališkas, gebėjo įsijausti į tam tikrus vaidmenis. Tai ir buvo jo, kaip žvalgybininko, sėkmės paslaptis.
Nedaug kas žino, jog į Meksikoje besislapsčiusį Stalino priešą Leo Trockį buvo surengtas ne vienas, o du pasikėsinimai. Būtent pirmajam pasikėsinimui vadovavo Juozas Grigulevičius. Pasikėsinimas nebuvo sėkmingas – susišaudymo metu tepavyko nukauti vieną Trockio apsauginį, smogikams teko bėgti. Taip Juozas Grigulevičius atsidūrė Argentinoje.
Ten jis organizavo salietros gabenimo į nacistinę Vokietiją boikotą, jam reikėjo organizuoti tam tikrų bombų gamybą. Grigulevičius nusipirko chemijos vadovėlius, traktatus, juos studijavo ir pats pirko medžiagas, gamino bombas vadinamas „žiebtuvėliais“. Tos bombos puikiai veikė – pavyko nuskandinti netoli šimto vokiečių laivų, kurie gabeno salietrą, kuri yra reikalinga parako gamybai.
Pasibaigus karui, Juozas Grigulevičius persikūnija į Kosta Rikos pasiuntinio prie Šventojo Sosto Teodoro B. Castlo vaidmenį. Jis ruošiasi vienai sudėtingiausių operacijų – komunistinės Jugoslavijos vadovo Josifo Broz Tito nužudymui.
Ši itin svarbi užduotis buvo patikėta Grigulevičiui. Jis pats buvo parašęs net pomirtinį atsisveikinimo laišką žmonai – manė, kad gyvas iš tos operacijos nebegrįš. Kaip turėjo įvykti ši politinė žmogžudystė? Tuo metu sovietai buvo išradę labai veiksmingus nuodus su priešnuodžiais, kuriais yra sudrėkinamas delnas. Delno paspaudimu pasisveikinus su kitu žmogumi, tą žmogų po dešimties sekundžių ištinka širdies smūgis. Būtent taip Grigulevičius turėjo nužudyti Josifą Broz Tito.
Staiga mirus Stalinui, Lavrentijus Berija sustabdė šią operaciją ir Grigulevičių iššaukė į Maskvą. Laikai keitėsi. Į Sovietų Sąjungą atšauktas sovietinis žvalgas Juozas Grigulevičius nebuvo suimtas ir sušaudytas, kaip tai galėjo atsitikti prieš dešimtį metų. Į Rusiją grįžęs Juozas Grigulevičius netikėtai pasuka į akademinę veiklą – tampa vienu iš Maskvoje įkurto Lotynų Amerikos instituto vadovų. Juo buvo iki pat savo mirties 1988 metais.
Legendinis sovietų žvalgas, politinių žmogžudysčių planavimo genijus vėliau tapęs didžiu mokslininku – štai toks, neįprastas Juozo Grigulevičiaus gyvenimo kelias.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.15 val. per LRT televiziją.