Tokią mintį „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjui Virginijui Savukynui išsakė žinomas istorikas Česlovas Laurinavičius.
– Ar surasime Vasario 16-osios akto originalą?
– Reikia tikėtis. Reikia ieškoti.
– O jūs, istorikai, neieškot?
– Mes, istorikai, galim pasakyti, kad yra arba nėra. Ir daugmaž – kur ieškoti. O tai ne vien istorikų, bet visos valstybės reikalas.
– O kur tas aktas gali būti? Gal jis neišliko?
– Aš nespėliosiu, kur jis gali būti, nes situacija su tuo aktu nėra išsiaiškinta. Tas aktas pagal funkciją turėjo būti notifikacinis aktas – pranešimas kitoms valstybėms: visų pirma, Rusijai, o po to ir mus okupavusiai Vokietijai. O tai reiškia, kad šis aktas buvo siunčiamas. Į Vokietiją, kiek žinia, jis buvo išvežtas, o bolševikai Bresto derybų metu kažkokį dokumentą turėjo, neaišku ar tą. Bet reikia ieškoti. Ieškot ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Vokietijoje jis gali būti dingęs, nes galbūt karo metu sudegė, o Rusijoje – kodėl gi ne, gali būti.
– Vadinasi, buvo keli Vasario 16-osios akto variantai? Ant kelių pasirašė aktų signatarai?
– Pasirašyti galėjo tik ant vieno – pirmininkas ir sekretorius. Ten visi nesirašė. Po Kovo 11-osios aktu visi pasirašė, šiaip po funkcionaliniu aktu visi nesirašo – Kovo 11-osios aktas yra mums skirtas dokumentas, simbolizuojantis mums mūsų sprendimą. O ten turėjo būti pirmininko ir pavaduotojo parašai, ir jis keliauja ten, kur priklauso.
Mes praktiškai neturim beveik nė vieno sutarčių su užsienio valstybėmis dokumento, mes neturim pripažinimo teisių notifikacinių raštų originalų, kur jie yra – kitas klausimas, bet galėtumėm bent ieškoti atitikmenų tose šalyse. Noriu pasakyti, kad pastangų nelabai daroma, lyg to nereikia. Mano manymu, nesuprantama, kas tai yra originalas. Tai yra suverenumo pamatai... Tai ne tik istorikų reikalas, tai visos valstybės reikalas.
– Tikėkimės, kad politikai išgirs jūsų žodžius. 1918 m. buvo tokia teorija, kad Baltijos šalių nepriklausomybė yra Vokietijos sąmokslas – leiskim šitoms mažoms tautoms sukurti valstybes, o po to mes jas pasiimsim. O ką jūs manote?
– Sąmokslo elementų tikrai buvo, bet tos raiškos galėjo reikštis tik tada, kai atsirado kažkas realaus. O tas realus dalykas – tautos pradėjo kelti galvas, reikalauti suvereniteto, apsisprendimo. Kai šitas procesas prasidėjo, jį vargiai galima su sąmokslais sieti. Tai yra normalus žmonių apsisprendimas. Kai šituose kraštuose (prasidėjo – DELFI) šis procesas, tai atsirado visokių planų kaip elgtis su šiuo procesu. Tai nekeista, jog atsirado ir noras intriguoti, pasinaudoti.
– Iš kieno pusės?
– Iš visų. Didžios valstybės, didūs politikai, kabinetuose svarstė – jei graikai kažką šneka, ką mums daryti. Downing Street ponai susirinkę svarsto – padėti, nepadėti. Politika irgi mada. Centrai keičiasi – Paryžius, Londonas, dabar Vašingtonas, bet principai tie patys.
– O galėjo nebūti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo?
– Aišku, visko gali būti, bet tai nebūtų buvęs dėsningas procesas, kataklizmų atvejis. Buvo tautų, kurios to nepadarė, pavyzdžiui, sorbai nesukūrė valstybės. Burgundai – egzistavusi valstybė – išnyko. O lietuviams pavyko.
– O kaip jūs paaiškintumėte tokį faktą, kad Lietuvos valstybė praktiškai buvo sukurta iš nieko? Mes nežinojom, kur mūsų sienos yra...
– Bet mes žinojom, kur tauta gyveno – tai žymiai svarbiau. Toliau, mes žinojom savo istoriją ir pagal tą istoriją galėjom projektuoti savo ribas – tos ribos nebuvo iš piršto laužtos. Na, o po to dar buvo atsižvelgiama į santykius su kitomis valstybėmis. Tai nėra paprastas uždavinys. Ir čia elito uždavinys suvokti šitą plotmę. Taip atsitiko, kad Lietuvoje atsirado visų sričių specialistai, visų sričių, galintys suvokti kaip ta moderni Lietuva gali egzistuoti.
– Bet va vis tiek paaiškinkite, kas buvo pagrindinis faktorius, kas lėmė, jog žodis tapo kūnu?
– Tai buvo tauta. Žmonės. Lietuviai. Patinka kam ar nepatinka – jie buvo. Ir kai išgirdo iš autoritetingų visuomenės atstovų, jog jie, lietuviai, turi teisę turėti valstybę, jie kilo ir siekė šio uždavinio. Čia ir yra pagrindinis variklis, lėmęs tą sunkų valstybės kūrimą, kuriam reikėjo daug patirties, įvairių sričių atstovų, o Lietuva buvo šiuo požiūriu labai varginga. Trūko specialistų, nes sukilimai labai stipriai paveikė normalios socialinės struktūros formavimąsi – lietuviai išsilavinimo galėjo siekti tik užsienyje. Staiga reikėjo specialisto, kaip sieną nubrėžti, kaip kurti kariuomenę, organizuoti finansus, o Lietuvoje ta pagrindinė smogiamoji jėga buvo švietimas. Tai mokyklos, rašto plėtimas, nes tik šitaip buvo galima sukurti sąmoningą tautą.
– Valstybės kūrimąsi mes suvokiame per savanorius, o Augustinas Voldemaras iš pradžių sakė, kad nereikia kariuomenės...
– Lietuva kūrėsi daugiau dekretavimo, o ne maišto, sukilimo būdu, kaip kokios JAV kolonijos. Čia vyksta daugiau diplomatiniai pokalbiai, suvokiant tai, jog yra lietuviai, kurie reikalauja valstybės ir tą klausimą reikia spręsti. Mano manymu, Voldemaras realiai mąstė, kad Lietuva per daug maža, kad galėtų gintis nuo kokių nors priešininkų.
– Bet vėliau prireikė kariuomenės...
– Tai čia vėliau... Mano supratimu, Lietuva buvo panaši į Belgiją – tiesa, ten buvo pradžioje sukilimas prieš Olandiją, bet paskui įsijungė Britanija, Prancūzija, Rusija ir dekretavo šią valstybę. Tai tokiu principu buvo galvojama, kad kursis ir kitos mažos valstybės. Iš JAV ėjo impulsas, kad bus nauja organizacija kaip Tautų Sąjunga, kuri garantuos mažų tautų apsisprendimą. Šitoks kelias atrodė labai patrauklus, ir nieko keisto, kad Voldemaras palankiai į tai žiūrėjo. Kitas klausimas – įkurti kariuomenę. O kas ją kurs? Nėra jokių pamatų. Viskas išskaidyta, žmonės išmėtyti, nėra tradicijų jokių. Pavyzdžiui, šaulių struktūra atsiranda Čekijoje XIX a. viduryje, latviai turėjo savo kariuomenės būrius nuo 1915 m. O Lietuvoje nieko panašaus nėra, tik 1918 m. antroje pusėje pradeda grįžti iš visų kraštų karininkai. Šaukia savanorius, o žmonės nežino kas kaip, o jei pajudės Rusija – kaip mes apsiginsim? O dar vokiečiai krašte, kurie nesuinteresuoti. Jie negalėjo nesiskaityti su valstybės dekretavimu, bet iš kitos pusės – jie ir trukdė. O jei mes ginkluosimės, tai ginkluosis ir lenkai, o lenkų labai daug Lietuvoje, ypač rytinėje Lietuvoje, ką tada?
– Vėliau tas Rubikonas buvo peržengtas...
– Kada jau nebebuvo kitos išeities, tada taip, bet už tai teko brangiai sumokėti. Valstybė negalėjo kurtis in corpore. Kariuomenė buvo reikalinga, bet tai nebuvo pats geriausias variantas, galbūt net vienas blogesnių. Kai 1918 m. pabaigoje Mykolas Šleževičius kviečia lietuvius ginti savo kraštą – tai jau desperacinis šaukimas, nes aišku, jog didžiosios valstybės neateis, Tautų Sąjunga nepadės. Anglų laivynas 1918 m. pabaigoje įplaukė į Baltijos jūrą, paplaukiojo ir išbildėjo atgal. Viskas palikta savieigai. Čia jau sunku...
– O ar galima palyginti Vasario 16-osios ir Kovos 11-osios aktus?
– Iš principo nematau priežasčių, kodėl būtų galima jų nelyginti. Nes ir tada, ir Kovo 11-ąją buvo lietuviai, kurie norėjo savo valstybės. Tik labai smarkiai skyrėsi visos kitos aplinkybės...
– O kam buvo lengviau: Antanui Smetonai ar Vytautui Landsbergiui?
– Visiems sunku buvo. Pagal situaciją žmonės orientuojasi: kas sunku, kas lengva. Matų sistema skiriasi. Tada buvo viena realybė, dabar kita. Mes jau turėjome ribas, valstybines struktūras – sovietines struktūras, į kurias reikėjo tik įpūsti dvasią. Tas buvo žymiai paprasčiau negu kurti naujas. Kai kas sako, kad taip blogiau, bet aišku tas, kad buvo nepalyginamai lengviau.
– Ačiū už pokalbį.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – antradieniais 22.20 val. per LRT televiziją!
