Adolfas Ramanauskas-Vanagas – vienas žymiausių Lietuvos partizanų, vadovavęs Dainavos apygardai, o vėliau – ir visai Pietų Lietuvos partizanų sričiai. Šeštojo dešimtmečio viduryje pakliuvęs į čekistų nagus, tardymų metu jis buvo itin žiauriai kankintas, o galiausiai nuteistas mirties bausme ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas Vilniuje. Tiksli šio partizanų vado palaidojimo vieta iki šiol buvo nežinoma.
Darius Indrišionis betyrinėdamas LSSR MVD Informacinio centro fonde saugomus dokumentus, surado informaciją, jog Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo ne vienintelis žmogus sušaudytas Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d. Tą pačią dieną buvo sušaudyti ir du kriminaliniai nusikaltėliai – asmenys, nuteisti už tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis.
Nors A. Ramanausko-Vanago byla priklausė KGB, o abiejų kriminalinių nusikaltėlių bylos – MVD žiniai, yra duomenų, leidžiančių manyti, kad nuosprendžiai galėjo būti vykdomi toje pačioje vietoje.
Pirmiausia, tai – prokuroro parašas. Pagal SSRS Baudžiamojo proceso kodeksą, nuosprendžių vykdymą privalėjo stebėti prokuratūros atstovas. Tas pats prokuroras turėjo pasirašyti ir ant mirties baumės įvykdymo akto. Tiek ant Adolfo Ramanausko-Vanago, tiek ant tų dviejų kriminalinių nusikaltėlių mirties bausmės įvykdymo aktų pasirašė tas pats LSSR Prokuratūros atstovas. Tai rodytų, jog egzekucijos turėjo būti vykdomos toje pačioje.
Antra, 1957 m. lapkričio 29 d. nėra vienintelė data, kai sutapo nuteistųjų pagal politinius straipsnius ir kriminalinių nusikaltėlių egzekucijos: nuo 1956 m. rugsėjo, kada mirties nuosprendžiai vėl pradėti vykdyti Vilniuje (1952-1956 m. mirties nuosprendžiai buvo vykdomi Butyrkų kalėjime Maskvoje), iki 1963 m. egzekucijų datos sutapo dešimt kartų. Iš viso per tą laikotarpį buvo maždaug trisdešimt egzekucijų. Būtų galima pagalvoti, jog tos dešimt sutampančių datų – tik atsitiktinis sutapimas, tačiau tuo laikotarpiu pagal politinius straipsnius mirti nuteistų asmenų skaičius jau buvo pakankamai mažas, o kriminalinių nusikaltėlių – didelis. Buvo daug egzekucijų, kai šaudomi tik pastarieji – nes sovietiniais teisės aktais „patvirtintų“ politinių mirtininkų (leidimą vykdyti nuosprendį turėjo duoti SSRS Aukščiausiasis Teismas), atėjus numatytam kriminalinių nusikaltėlių egzekucijos laikui, tiesiog nebūdavo.
Jei pažvelgtume į anksčiau taikytą praktiką, tai 1944-1947 m. mirties bausme nuteisti asmenys – tiek „politiniai“, tiek „kriminaliniai“ – būdavo šaudomi NKGB-MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Jų palaikai būdavo užkasami toje pačioje vietoje – dabartinio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Tokia analogija leistų spėti, kad ir šeštojo dešimtmečio viduryje galėjo būti pasirinktas būtent toks pats sprendimas: politiniai ir kriminaliniai kaliniai buvo šaudomi ir laidojami kartu. Tokį pasirinkimą sustiprintų ir anksčiau minėtas faktas, jog „skirtingo tipo“ egzekucijas stebėjo vienas ir tas pats prokuroras.
Kas leidžia spręsti apie galimą Adolfo Ramanausko-Vanago palaidojimo vietą? Apie nuosprendžio įvykdymą kiekvienam kriminaliniam nusikaltėliui informuojama dviem aktais – aktu apie mirties bausmės įvykdymą, ir aktu apie kūno palaidojimą. Pastaruosiuose aktuose rašoma, kad sušaudyti kriminaliniai nusikaltėliai buvo laidojami Vilniaus mieste esančiose kapinėse pavadinimu „Bezrodnoe“ (Безродное).
Tokį pavadinimą būtų galima interpretuoti kaip „be artimųjų“ - arba kapinės, kur laidojami neatpažinti lavonai. (Beje, praktika laidoti nubaustųjų kūnus panašaus tipo kapinėse išliko iki šių dienų – yra teigiančiųjų, jog kaimyninėje Baltarusijoje, kur tebevykdoma mirties bausmė, mirtininkai laidojami neatpažintų asmenų ar benamių kapinėse) Panašu, jog tai galėtų būti Našlaičių kapinės Antakalnyje, įsiterpusios tarp Šilo gatvės ir Karių kapų. Taip teigti leidžia istorikės Vidos Girininkienės pateiktas šių kapinių aprašymas – esą čia buvo laidojami miesto elegetos, mirusieji kalėjimuose ir kt.
Kaip būtų galima paaiškinti tokį sovietinių pareigūnų pasirinkimą – laidoti sušaudytųjų kūnus bendro naudojimo kapinėse? Viena vertus, šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, kada ši praktika pradėta naudoti (pirmas dokumentais patvirtintas mirtininko palaidojimas minėtose kapinėse – 1957 m. vasario 5 d.) vienos egzekucijos metu būdavo sušaudomi 3-4 asmenys, o ne kelios dešimtys asmenų, kaip kad pirmaisiais pokario metais. O kur geriausia paslėpti kelis kūnus, jei ne kapinėse? Be to, kriminalinių nusikaltėlių ir nužudytų rezistentų palaikų laidojimas kartu tęsia seną NKVD tradiciją išniekinti partizanų kūnus.
Dariaus Indrišionio atrasti ir išanalizuoti dokumentai leidžia teigti, jog 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas Adolfas Ramanauskas-Vanagas galėjo būti palaidotas Vilniuje, Antakalnyje esančių Našlaičių kapinių teritorijoje. Žinoma, tai tik hipotezė, kurią turės patvirtinti archeologai ir teismo medicinos ekspertai. Todėl yra valstybės garbės reikalas surasti, identifikuoti ir perlaidoti A. Ramanausko – Vanago palaikus.