Algirdo anūkas Ostejus 1382 metais gynė Kremlių nuo totorių, kai tuo metu Rusijos didvyriu laikomas Dmitrijus Donietis pasitraukė į saugesnę vietą. Rusią iš totorių jungo galutinai išvadavę carai buvo tikrieji Vytauto Didžiojo palikuonys. Tiesa, jie ir Lietuvą smarkiai susilpnino, pradėdami su ja nuožmią kovą.

Ivanas Rūstusis pretendavo į Lietuvos sostą, numirus Žygimantui Augustui, o XVII amžiaus pradžioje lietuviai su lenkais įsiveržė į Kremlių. Ir kas žino, jei būtų palankiau susiklosčiusios aplinkybės, gal būtų Maskva pajungta Lietuvos valiai? Apie mažai žinomus įvairialypius Lietuvos ir Maskvos santykius kalbėjosi Virginijus Savukynas kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu profesoriumi Rimvydu Petrausku.

1040 ir 1044 metais Kijevo kunigaikštis Jaroslavas, kaip rašoma šaltiniuose, nukariauja Lietuvą. Ar tikrai Kijevo Rusia buvo pajungusi savo valdžion tuometinę Lietuvą?

Turime labai mažai šaltinių apie tai, tik vieną sakinį, o istoriografijoje pernelyg daug išvadų padaroma. Aš manyčiau, kad lietuviai nebuvo nukariauti tikrąja to žodžio prasme kaip prijungta teritorija. Jeigu būtų prijungta teritorija, šaltinių būtų neabejotinai daugiau. Kažkoks vietininkas būtų atsiųstas, kažkokia valdymo organizacija būtų sukurta. Veikiausiai čia buvo keli grobiamieji žygiai: nueina, pasiima vienkartinę duoklę ar išmoką.

Tačiau tryliktame amžiuje Rusios metraštininkai nostalgiškai prisimena tuos laikus, kuomet lietuviai neišlįsdavo iš savo pelkių, nes jau tryliktame amžiuje jie kėlė grėsmę. Tai vis dėlto tam tikras lūžis įvyko?

Lūžis akivaizdžiai įvyko. Iki tol apskritai nieko nebuvo. Gal koks vienas kitas grobiamasis žygis iš Rusios pusės į Lietuvą, kuris kažkiek atminty ir išliko. Tačiau tryliktame amžiuje situacija pasikeičia, nes prasideda lietuvių kunigaikščių žygiai į kitą pusę. Lietuviai pradeda iš karto žygius dviem kryptimis – Latvijos bei Rusios. Aišku, kad Rusios gyventojai pastebėjo tą pokytį. Jie žinojo galbūt, kad tokie lietuviai yra, ir viskas. Dabar staiga jie tampa potencialia grėsme. Be abejo jie tai fiksavo ir užrašė.

O kodėl įvyksta tas lūžis? Kodėl lietuviai iš tų, kuriuos puola tampa tais, kurie patys grobia?

Labai sunkiai paaiškinama. Šaltiniai daug informacijos neduoda. Čia tik archeologiniai duomenys tai gali paaiškinti. Akivaizdu yra tai, kad trylikto amžiaus pradžioje matome stiprių Lietuvos kariaunų susiformavimą. Kodėl taip įvyko tuo metu? Nežinau. Galbūt svarbus faktorius, jog prie Lietuvos susiformavo svarbūs centrai.

Visų pirma – Vokiečių ordinas, kuris buvo pakankamai toli, kad lietuviai galėtų susikurti funkcionalias gynybines struktūras prieš juos, tačiau pakankamai arti, kad pastumėtų politinę konsolidaciją, kurią mes turime jau kaip Mindaugo valstybę. Bet čia šiek tiek vėlesnis laikas.

Galime iš Henriko Latvio kronikos suvokti, kad lietuviai pajudėjo dar šiek tiek iki tol. Turi vidinių struktūrų stiprėjimas sutapti su postūmiu iš išorės. Kaip aš sakau, su civilizacijų suartėjimu. Tai tokią situaciją turime trylikto amžiaus pirmoje pusėje ir tai atveda prie Lietuvos ekspansijos Rusios žemėse ir ankstyvosios monarchijos susiformavimo Mindaugo laikais.

Ar galime sakyti, kad keturioliktame amžiuje gediminaičiai padėjo atsilaikyti Maskvai prieš Aukso Ordą

Maskva ilgą laiką buvo absoliučiai nereikšmingas politinis centras. Net pavadinimo tokio nebuvo. Maskvos iškilimas yra dar vėlesnis nei Lietuvos, XIV a. antroje pusėje, tačiau taip pat pasinaudojus pakankamai dėkinga situacija. Totoriai nelabai domėjosi, kas ten vyksta, nes tuo metu tai buvo periferinė sritis. Tad Maskva pamažu nuo XIV amžiaus vidurio pradeda stiprėti. Tas stiprėjimas be kita ko atsispindi ir santuokose. Jau kunigaikščiai ima megzti santuokas su Maskva. Ir Gediminas išleido savo dukterį ne tik į Mazoviją, bet ir už Maskvos kunigaikščio.

Tai atspindi, kad jau pripažįstami kaip rimti galimi politiniai partneriai. Taip prasideda susigiminiavimas. Ir ne tik. Jei Jaunutis bėga į Maskvą ieškodamas prieglobsčio, tai viena vertus jis bėga galvodamas, kad ten jo sesuo gyvena. Nors jis nežinojo, kad ji jau buvo mirusi. Dar žinios nebuvo atėjusios. Tai papildomai parodo komunikacijos problemas tuo metu.

Ką norėjau pasakyti – svarbu yra tai, kad jei jis jau bėga tenai, pas Maskvos kunigaikštį, tai jau yra laikoma normaliu politiniu centru. Ir Maskva nuo to laiko yra nuolatos valdovų akiratyje. Maskva stiprėja. Tai, kad Algirdas tris kartus žygiavo prieš Maskvą, akivaizdžiai rodo, kad prasideda kova dėl dominavimo buvusiose Rusios žemėse.

Dažniausia kalbame, kad Jogaila kovojo su Kęstučiu ir Vytautu, bet visų pirma turime prisiminti, kad jis turėjo laimėti kovą tarp savo brolių. O jų buvo dvylika. Juos turėjo įveikti. Tai kai Jogaila įveikė juos, tai du iš jų – Andrius ir Dmitrijus pasitraukė į Maskvą ir galima sakyti, kad jie prisidėjo prie sėkmingos Maskvos kovos prieš Ordą. Žinome, kad 1380 metais Kulikovo mūšyje jie suvaidino. svarbų vaidmenį. Tai atspindi XVa. poema „Zadonščina“.

Kodėl Algirdas nepaėmė Maskvos? Galėjo tai padaryti?

Sunku pasakyti, ar galėjo. Turbūt jeigu nepaėmė, tai nesugebėjo, nors norėjo. Žygiavo, kas dvejus metus. Dėl kokių priežasčių jis tuos žygius rengė? Čia vėlgi sunku pasakyti. Tie ilgalaikiai žygiai organizacine prasme nėra taip lengvai realizuojami. Panašu, kad jiems pavyko lengvai nueiti, tačiau lemiamo šturmo neįvyko. Bet šiuo atveju kitas dalykas svarbus. Svarbu matyti, kad šis konfliktas įgyja daugiau kontekstų. Tai ne tik karinis konfliktas. Bus ir konfesinis dalykas. Dar nuo Kijevo laikų buvo susiklosčiusi vieninga sistema, kuriao vadovavo Kijevo metropolitas. Algirdas ir Maskvos kunigaikštis mėgina savo kandidatą padaryti metropolitu. Algirdo žygiai gal ir nebuvo sėkmingi, tačiau šiuo atveju buvo aiškiai suvokta ką reikia daryti. Algirdui, beje, kuriam laikui net buvo pavykę savo kandidatą padaryti metropolitu.

Kitas faktas, kuris mūsų sąmonėje mažai žinomas tai, kad didieji Maskvos kunigaikščiai, kurie Rusią išplėšė iš totorių jungu, buvo tiesioginiai Vytauto Didžiojo palikuonys.

Taip. Iš tiesų niekas negalėjo žinoti kaip įvyks. Vytautas vienintelę savo dukrą Sofiją išleido už Maskvos kunigaikščio, dar tada tik sosto įpėdinio, kuris iki galo nebuvo aišku, ar tikrai įsitvirtins Maskvos soste. Čia du politiniai pabėgėliai susitiko. Vienas Vytautas, o kitas iš totorių nelaisvės grįžtantis Vasilijus. Vėliau Vytautas įsitvirtino Lietuvoje, o Vasilijus perėmė iš tėvo didžiojo kunigaikščio sostą.

Vytauto dinastija negalime pavadinti, nes jis neturėjo vyriškos lyties palikuonių, turėjo dukrą Sofiją. Ir tai, kad Vytautas buvo labai gerai traktuojamas Maskvoje, parodo jo žento testamentas, kuriame jis Vytautą paskelbia savo dar nepilnamečio sūnaus, Vytauto anūko, globėju. Tai buvo pakankamai gerai žinoma. Buvo tų giminaičių, kurie gviešėsi sosto, tad Vytauto vardas ir galimybė, kad Vytautas gali įsikišti į konfliktą buvo vienas iš garantų leidusių išlikti per tą sudėtingą perriodą, kai vaikas taps pilnamečiu ir galės realiai valdyti. Taip prasideda gediminaitiška atšaka Maskvoje.

Kai XVI amžiaus pradžioje vienas neapdairus kronikininkas pasiskolino iš vokiečių teoriją, kad Gediminas kilęs iš arklidininkų, tai Maskvoje šita teorija buvo užrašyta vieną kartą. Labai greitai ji išnyko iš oficialios metraštijos, kadangi buvo apsidairyta, kad ir Maskvos kunigaikščių dinastija kilusi iš gediminaičių. Ir čia ne tik Lietuvos valdovų prestižą kvestionuoja, bet paliečia ir Maskvos valdovų kilmę. Vien tai rodo, kad ta savimonė buvo gyva. Po to, kai Žygimantas Augustas mirė, Ivanas Rūstusis ir jo sūnus pretendavo į sostą kaip gediminaičių kraujo turintys asmenys. Tai savimonėje tikrai paliko didelį pėdsaką. Kita vertus, politinė logika buvo visai kita. XV amžiaus pabaigoje, kelios kartos po Vytauto anūko, Ivanas III pradeda ekspansinę kovą Lietuvoje.

Jie yra tie, kurie iš esmės susilpnina LDK?

Ne tai, kad susilpnina. Per labai trumpą laikotarpį apie ketvirtadalį teritorijos nurėžia nuo Lietuvos. Aišku, kad tas kovų su Maskva laikotarpis, kaip kadaise kovos su vokiečių Ordinu, daug ką lėmė ir galima sakyti stabdė politinę ir socialinę raidą.

XVII amžiaus pradžioje lietuviai ir lenkai atsiduria pačiame Kremliuje. Ar galėjo nutikti, kad būtume valdę Maskvos kunigaikštystę?

Turbūt galėjo. Kaip ir visada istorijoje egzistuoja alternatyvios raidos galimybės. Sunku dabar pasakyti, kurie dalykai lėmė, kad taip neįvyko iki galo, bet istorijoje dar ne tokių prisijungimų būta.

Aišku, čia nepavyko užmegzti ryšių su vietiniu elitu. Ir panašu, kad te metodai veikti nebuvo patys sėkmingiausi. Bet tai, kad lietuviai ten valdė ir pretendavo į sostą tai yra faktas. Aišku, labai svarbus dalykas ir konfesinis klausimas. Tai nebuvo XIV amžiaus LDK, kai atvykdami į Rusią valdovai buvo patys nusiteikę priimti stačiatikių tikėjimą. Čia smarkiai kita situacija. Vladislovas IV yra katalikas. Tai buvo didelė kliūtis integracijai.

Kalbant apie Rusios ir Lietuvos istoriją, tai Rusios istorijos negalima aprašyti be Lietuvos istorijos?

Taip. Teritorijos juk ėjo iš rankų į rankas. Net Polockas vienu metu buvo patekęs į Maskvos rankas. Dar turime pagalvoti apie tų kraštų žmones, kurie gyveno Smolenske arba Polocke. Vienu metu, kai jie yra Maskvos pavaldiniai, kitu jau LDK.

Maskvos valdovai taip pat buvo truputį lietuviai kažkuria prasme. Aišku, lietuviai tik kilmės prasme.

Dabartinėje Rusijos istoriografijoje kartais iškeliama tokia idėja, kodėl Maskva ėjo tokiu keliu, o LDK visiškai kitaip pasisuko keliai. Ar tikrai Maskvos valstybei neegzistavo alternatyva. Ar Pskovo, Polocko respublikinis politinės raidos kelias buvo toks neįmanomas?

Taip mąstant apie Rusijos istoriją LDK tampa tuo pavyzdžiu, su kuriuo verta ir būtina lyginti Maskvos istoriją.

Istorijos detektyvai” kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.15 per LRT televiziją!